Michael Malice – „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“

Šią knygą nutariau perskaityti, nes mane sudomino podcastas su jos autoriumi: visos iki tol skaitytos knygos apie šią šalį buvo rašytos arba keliautojų, arba pabėgėlių, tad ir jų piešiamas paveikslas gana aiškus. Ši knyga kitokia. Per tam tikrą satyrą ir sarkazmą autorius pasakoja Korėjos istoriją, lyg ji būtų pateikiama Kim Jong Il’o lūpomis: nors ją skaitant stebiesi tomis nesąmoningomis istorijomis, kuriomis yra maitinami Šiaurės Korėjos žmonės, bet nejučia pradedi kažkiek tą ideologiją suprasti.

Korėja yra geriausia šalis pasaulyje, o visi, kurie nesutinka su šia aksioma yra liaudies priešai. Kadangi Korėja yra pati geriausia šalis, tai ir jos rašytojai yra patys protingiausi – Šiaurės Korėjos žmonėms nereikia užsienio rašytojų knygų, jas reikia drausti. Korėjos menas yra pats geriausias menas pasaulyje, nes jis aiškus, be dviprasmybių: net paprastas valstietis be didelio išsilavinimo gali tokį meną suprasti. Tai žymiai geriau nei „Mona Liza“ – Da Vinči net nesugeba vienareikšmiškai besišypsančios moters paveikslo nupiešti!

Korėja viską gali pasiekti pati ir jokios pagalbos jai nereikia. Ji visada renkasi savo kelią (aišku, patį geriausią) – net visokie stalinai bei mao galų gale pradeda daryti klaidas, o Šiaurės Korėjos ideologija toliau veda žmones į laimę. Didžiavimasis savo tauta ir pasiaukojimas jai yra didžiausios vertybės – ir net jeigu reikės viską pasiekti per kraujo ir prakaito upes viską galima pasidaryti patiems, o ne išmokti ar nupirkti iš kitų. Juche kertinė idėja yra pasitikėjimas tik savo jėgomis. Not invented here politikos kraštutinė versija.

Gana įdomus ir santykis su Pietų Korėja – šiauriečių akimis, jie yra broliai (nors jie ir tolsta, tad gal jau tik pusbroliai), kurie kartu kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jeigu tik amerikonai pasitrauktų, Korėjos iš karto galėtų susivienyti. Susivienyjimui trukdo tik Amerika, nes nori išlaikyti savo karines bazes.

Be JAV labiausiai nekenčiama Japonija, nors tie irgi dabar kenčia nuo amerikonų priespaudos. Jei tik atsiprašytų už buvusias klaidas ir paremtų materialiai gal būtų galima jiems ir atleisti. Rusai ir kinai – draugai, bet neramu, kad jie taip krypsta į vakarų pusę vis labiau artėdami į kapitalizmą.

Stipriausia knygos dalis yra paskutiniai jos puslapiai – užliūliuotas satyros, kartais šypteldamas verti tuos kelis šimtus puslapių ir beveik užsimiršti, jog tai ne šiaip kokia fikcinė komedija. Dvidešimt kažkeliems milijonams žmonių tai yra kraupi realybė ir į ją autorius labai įtaigiai skaitytoją sugrąžina. Labai rekomenduoju šią knygą visiems, kam bent kiek domisi Šiaurės Korėja. Padės ją geriau suprasti.

Rachel Botsman – „Who Can You Trust?“

Knyga prasidėjo visai neblogai – apie tai, kuo mes šiais laikais pasitikime ir kodėl tai svarbu. Tradicinis pasitikėjimas hierarchinėmis institucijomis stipriai mažėja, mes vis labiau tikime minios reitingavimu nei autoritetais: Uberio vairuotojų reitingai tapo svarbesni nei Vilniaus savivaldybės išduodamos taksi vairuotojų licencijos, kurios lyg ir turėtų suteikti tam tikrą kokybės garantiją. Dažniausiai viskas su šia tendencija gerai, jeigu tikime, jog minia yra protinga ir priima vidutiniškai gerus sprendimus. Gal ir maisto kokybės inspekcijos nebereikės, jeigu visi restoranai bus nuolat klientų reitinguojami.

Visgi yra čia ir problemų: sumažėjęs pasitikėjimas autoritetais visuomenėje priveda ir prie kvailysčių. Jeigu labiau pasitiki aplinkui šnekančiomis bobutėmis, o ne kompetetingais mokslininkais, gali lengvai imti galvoti, jog skiepai yra skirti visuomenės kontrolei ir tik farmacijos kompanijų pelnui didinti. Toks besaikis tikėjimas minia yra aiškiausiais populizmo skatintojas: aš valdžia nepasitikiu, todėl balsuoju už Trumpą, nes jis atrodo šneka panašiai kaip (ne itin protingi) kaimynai ir lygiai taip pat nepasitiki hierarchiniais autoritetais. Tokia tendencija dar blogesnė tuo, kad pasitikėjimo nėra ir žiniasklaida, o žmonės kuo toliau tuo labiau gyvena savo socialinių tinklų burbuluose. Jei tau atrodo, jog visi aplink šneka vėjus, ir tie vėjai visai priešingi elito (mokslininkų, žurnalistų, politikų ar šiaip protingų žmonių) nuomonei, tu labiau tiki savo socialinio burbulo nuomone nei kažkokiais ekspertais.

Knygos tema yra labai įdomi, tik gaila, kad pati knyga ganėtinai paviršutinė ir be gilesnės analizės. Su kai kuriais skyriais (ypač apie blockchain) galima nesutikti, bet bent jau paliestos temos priverčia pagalvoti, jei iki tol nesi apie jas susimąstęs. Dabar norisi apie pasitikėjimo problemas paskaityti ką nors gilesnio.

Ką rodo Mankiw taisyklė Lietuvai? Palūkanos jau per žemos

Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams.

Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule

I = 8.5 + 1.4 * (CI - U)

kur I yra palūkanų norma, CI yra bazinė infliacija (neįskaitant maisto bei energijos kainų), o U – nedarbo lygis. Kadangi Lietuvoje pastaruoju metu kainos pradėjo gana stipriai kilti, ši formulė lyg ir rodo, jog Europos Centrinio banko palūkanos mums yra per mažos. Tai reiškia, jog pinigai mums dalinami per lengva ranka ir tikėtina, jog būsto kainos gali toliau didėti.

Pabandžiau nupiešti esamų (VILIBOR 3M dar esant litui bei EURIBOR 3M po euro įvedimo) bei šios taisyklės „rekomenduojamų“ palūkanų istoriją. Tiesa, naudojau ne bazinę infliaciją, o tiesiog metinį vartotojų kainų indeksą, tad svyravimai yra kiek perdėti (greitai neradau bazinės infliacijos duomenų šaltinio). Atrodo, kad panašioje situacijoje jau buvome 2006-aisiais, kai pradėjus didėti infliacijai palūkanos nespėjo kilti. Toks skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir VILIBOR, koks yra dabar, buvo pasiektas dar už metų – 2007-aisiais. Kas buvo po to, turbūt pamename.

Mankiw rekomenduoja didesnes palūkanos, nei jos šiuo metu yra.

Penktadienio susitikimo metu nuskambėjo išvada, kad tokia mums per daug laisva pinigų politika toliau turėtų pūsti nekilnojamo turto kainas. Iš tiesų, kai skirtumas tarp „rekomenduojamų“ palūkanų ir esamų yra didelis, būsto kainos linkę didėti. Bet, vėlgi, žvelgiant į 2007-2008-ųjų patirtį, gyvenant skolintos gerovės salygomis makroekonominiai pokyčiia būna itin staigūs ir dideli. Tad kol kas nekilnojamo turto kainoms dar yra vietos paaugti, nors tai stipriai gali pasikeisti kad ir per artimiausius metus.

Šiame grafike gali pasirodyti, jog būsto kainų augimas jau pasiekė piką

Aleksandr Piatigorskij – „Prisiminsi keistą žmogų“

Apie Aleksandrą Piatigorskį nieko iki šiol nežinojau, bet netyčiomis jo vardas vis pasipainiodavo po mano akimis: tai Rigas Laiks straipsniuose, tai kur nors internetuose, tai knygų viršeliuose. Ne paslaptis, kad tai mėgstamas Sofoklio leidyklos autorius: lietuviškai išleistos net keturios jo knygos.

Prisiminsi keistą žmogų“ surijau turbūt per du vakarus. Iš esmės patiko, nors painumo joje nemažai, bet tai, matyt, dalis sumanymo. Neslėpsiu, turiu silpnybę temoms apie stiprius, stoiškus, seno kirpimo „riteriškumo“ ir „masoniškos“ moralės žmones. Kažkiek paslapties, skirtingų požiūrių kampų, filosofinių pasvarstymų – sudėtis nebloga. Bet visgi tam tikro grynumo man pritrūko, nors čia gal ir skaitytojo problema: kitas pasiims iš jos gal visai kitą įspūdį.

Ar žmogus gali keistis? Jei jis pasikeičia, ar tai tas pats žmogus? Ar galima pakeisti savo įsitikinimą – juk jei prieini kokios nors išvados, 98 procentais atvejų jos iš naujo nebepergalvoji ir ji lieka su tavimi visą likusį gyvenimą, net jei ji neteisinga. O kartais verta pergalvoti sau net akivaizdžius dalykus.

Steven Pinker apie nelygybę

Steven Pinker viename nesename interviu išsako įdomių minčių apie ekonominę nelygybę:

What subject have you found it most challenging to write about?

Economic inequality. It is both highly moralized (right-thinking people agree it’s the root of all evil) and intellectually devilishly complex, far more than people acknowledge. For example, if “the bottom fifth” earns the same proportion of income in 1980 and 2010, it doesn’t mean anyone’s income stagnated:  these “fifths” are different people, and they earn a fifth of different totals. Also, it’s not clear that inequality (as opposed to poverty) is a moral abomination, or that reducing it is progress. As Walter Scheidel argues in The Great Leveler (another superb book of 2017), the most effective ways of reducing inequality are epidemics, massive wars, violent revolutions and state collapse.

Šaltinis: The TLS interview: Twenty Questions with Steven Pinker. Lengviausia panaikinti nelygybę iš visų viską atimant, ką jau matėme komunizmo ekspermentų dėka.

Latvijos bankų krizė Lietuvos portaluose

Jau kelios dienos Latvijos bankiniame sektoriuje vis išlenda svarbios naujienos: tai sulaikytas korupcija įtariamas centrinio banko vadovas (berods tai susiję su Norvik Banka skundu dėl kyšio reikalavimo bei 4Finance SMS kreditų bendrovės, kuri veikė SMS Credit bei Vivus prekių ženklais, reikalais), tai teko gelbėti trečią didžiausią Latvijos banką AB.LV, mat šį JAV apkaltino bendradarbiavimu su Šiaurės Korėja ir įvedė jam sankcijas. Tokios finansų sektoriaus naujienos būna ne kasmet (ir netgi ne kas dešimtmetį). Tiesa, lietuviškuose portaluose apie šias Latvijos naujienas nedaug ką sužinosi: pirmuose straipsniuose vyrauja visai kitos lietuviškų žvaigždučių istorijos (keli straipsniai visgi Delfyje dabar jau yra). Net „Verslo žinių“ pagrindinės temos visai ne apie Latviją, nors straipsniai apie šią temą yra patys skaitomiausi. Pasigedau protingų žmonių analizės apie tai, kas ten nutiko ir kaip tai gali mus paliesti (ar iš vis palies? gal per daug sureikšminu?) Išsamiausią santrauką pateikė 15min, nors irgi be lietuviško konteksto ir paaiškinimo, ką tai gali mums reikšti.

Savaime suprantama, tai, kad reikia gelbėti trečią didžiausią banką, finansų sistemai stabilumo nesuteikia. Tiesa, AB.LV verslas buvo nukreiptas į nerezidentų aptarnavimą, tad pasekmės vietinei (o tuo pačiu ir Lietuvos) ekonomikai gali būti nedidelės. Įdomiau tai, kad toks ryžtingas žingsnis prieš SMS kreditų verslą, kuris turėjo stiprų korupcinį palaikymą aukštuose politiniuose sluoksniuose, galų gale gali su visam nužudyti šį neetišką verslą, nukreiptą į skurdžiausią ir pažeidžiamiausią menkai finansiškai išprususią visuomenės dalį. Tie patys Vivus ir SMS Credit teikė aukštų palūkanų kreditus ir Lietuvoje. Be to, toks apsivalymas, kuris siekia net pačius aukščiausius pareigūnus gali iš esmės į gerą pakeisti ir visą Latvijos finansų sektorių: Latvija gal nebebus keistai kvepiančių pinigų plovykla. Mes jau tuo keliu toli nužengėme, apsivalydami nuo savų bankų molinėmis kojomis.

Atnaujinimas: geras ir išsamus straipsnis apie situaciją iš AP News (HT Vaidas Urba)

Mario Salvadori – „Why Buildings Stand Up“

Man patinka paimti į rankas knygą apie tokią temą, apie kurią ničnieko nenutuokiu. Mario Salvadori „Why Buildings Stand Up“ – apie statinių konstrukcijas ir inžineriją, ji paprasta žmonių kalba paaiškina, kaip statomi tiltai, kupolai, ant ko laikosi stogai ir kodėl pastatai negali būti bet kokio aukščio bei ploto. Jei iki tol buvau tik kažką girdėjęs apie arkos veikimo principus, tai perskaitęs „Why Buidings Stand Up“ jaučiuosi suprantąs žymiai daugiau.

Skaitydamas įvairių pastatų istorijas sužinojau daug įdomių dalykų: ir tai, kad piramidės nėra tiesiog vienas ant kito sudėti akmeniniai blokai (jie sudėti tam tikru, link centro palenktu, kampu, kad nevirstų ir nebyrėtų išorėn), ir tai, kad plokštuma, išlenkta į balno formą gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį. Daug detalių, nemažai paprastam nebaigusiam architektūros mirtingajam suprantamų brėžinių.

Vienintelis priekaištas šiai įvadinio stiliaus knygai gali būti tai, jog ji rašyta dar prieš man gimstant. Ir nors nuo 1980-ųjų fizikos dėsniai tikrai nepasikeitė, konstrukcinės medžiagos tikriausiai stipriai patobulėjo. Gana keistokai atrodo ir knygoje peršama mintis, jog ateities konstrukcijos bus pripučiamos suslėgto oro, lyg pilys, ant kurių šokinėja vaikai: juk tai lengvos ir itin tvirtos konstrukcijos. Matyt, ši mada gana greitai praėjo. Bet bendrai vertinant, džiaugiuosi perskaitęs.

Šimtmečio šventimas – vėl laidotuvių veidais

Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius:

Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis.

Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta.

Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai.

Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei? 12 dienos turėjo būti tūsas su konfeti ir šokiais, o ne laidotuvių veidai.

Ryte buvo ir jaunimo žygis. Žinot maršrutą? Nuo Aušros Vartų, iki, taip, kapinių. Kapai, varpai ir laidotuvių giesmės – va mūsų gimtadienis.

Gal dar po šimto metų išmoksime švęsti kaip amerikiečiai – komerciškai, linksmai, su muzika ir būgnais ir SELo daug šviesų ir garso, o ne su giesmėm, kapais ir varpais.

Šiandien mes mokam daryti tik laidotuves, ne gimtadienius. Gėda LRT, gėda Prezidentūrai, gėda LRVK – niekas nepasistengė padaryti kitaip. Kaip jiems patiems ne cringe, kaip jie patys gali žiūrėti, ir galvoti – va, padariau minėjimą.

Ir negali sakyt, kad netiesa. Šiandien po vėliavų pakėlimo ceremonijos spūdindami tyliu Gedimino prospektu kalbėjome apie tą patį: šitiek ruoštasi, šitiek kalbėta, o galų gale šimtmetis paminėtas lygiai taip pat kaip visada: tomis pačiomis kalbomis, ta pačia ceremonija, ta pačia rimtimi ir tuo pačiu liūdesiu. Daugiau linksmybės buvo vakare, žmonėms buriuojantis apie laužus ir šimtmečio koncerte, bet organizatorių rankos visgi trūko: juk turėjo būti nesunku visą dieną dalinti arbatą, kviesti šokti su kapelomis ar kitais būdais sėti gerą nuotaiką.

Geriausios šimtmečio iniciatyvos atėjo ne iš vyriausybės malonės, o iš privačių iniciatyvų: tiek Small Planet skrydis po Lietuvą ore išbraižant skaičių „100“, tiek Lietuvos Geležinkelių lokomotyvų atliekamas Lietuvos himnas, tiek kažkieno puiki mintis, kad kiekvienas turėtume savo langą padabinti trispalve. Panaši nuotaika vyravo ir prie Gedimino prospekte uždegtų laužų: šventę kūrė patys dalyviai. Ne vieną pradžiugino Vilniaus krišnaitai su plačiomis šypsenomis veiduose ir trispalvėmis rankose šokantys ratelius ir kartojantys savo mantras: Lietuvoje gera visiems. Prie kitų laužų būriavosi žmonės, kurie traukė liaudies dainas, o dar kitur kažkas grojo kanklėmis. Šventė buvo kuriama pačių mūsų piliečių, o ne vyriausybės pastangomis.

Pradžioje man, kaip ir Liudvikui, buvo kilęs noras paburbėti, bet vėliau supratau, jog kaltinti galima tik save: laukti, kad kažkas suorganizuos tau šventę ir gerą nuotaiką iš principo yra neteisinga, nes už šventę ir gerą nuotaiką atsakingi mes patys. Jeigu tik nori švęsti ir turi idėjų kaip pradžiuginti kitus, niekas gi tam netrukdo: lokomotyvai dainuoja himną, lėktuvai ore brėžia „100“, keliamos trispalvės, nuoširdžiai šokama ir dainuojama su „Hare Krišna“. Mes patys sau kuriame šventę. Ne koks nors oficialus šimtmečio paminėjimo komitetas. O švęsti oficialaus leidimo nereikia.

Steven Pinker – „The Sense of Style“

Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdamas mokiniu, nuvykau į Angliją, mano anglų kalbos žiniomis stebėjosi ne vienas anglas. Ir visai ne dėl to, kad kalbėjau labai laisvai ir išraiškingai. Priešingai, mano tariamos frazės buvo itin gramatiškai tikslios, it pažodžiui iškaltos tiesiai iš storiausių lingvistikos vadovėlių ir todėl visiškai nenatūralios. Taip, aš mokėjau tinkamai skirti kada reikia naudoti „would have been doing“, o kada „would have done“, bet jie visi į mane žiūrėjo kaip į ateivį – juk normalūs žmonės taip nešneka.

Šią Steven Pinker knygą apie kalbos stilių reiktų perskaityti visiems, kurie simpatizuoja gramatikos naciams ir kalbainiams. Bent jau man ji sugriovė mitą apie tai, kad iš viso anglų kalboje yra kokios nors labai griežtos kalbos taisyklės: kad ir kokios normos nusistovėjo, joms visada yra išimčių. Pasirodo, jog per niek nuėjo tie vakarai, kuriuos mokykloje praleidau spręsdamas sunkius anglų kalbos pratimus apie tinkamą veiksmažodžių laikų parinkimą ar prielinksnių taikymą: taisyklių tiesiog nėra. Pamenate, kad kažkas mokė, jog „shall“ sakomas tik su pirmuoju asmeniu „I“ arba „we“? Nesąmonė! Juk galima sakyti „You shall not sin!“. Ar tikrai „less“ galima vartoti tik su nesuskaičiuojamais daiktais („less time“, „less money“), o kitais atvejais būtinai reikia naudoti „fewer“ („fewer children“)? Nesąmonė! Juk neklausiame „Are you fewer then 18?“. Kaip būtų gerai, kad tokį požiūrį turėtų ir lietuvių kalbos lingvistai.

Tiesa, knygoje pateikiama ir vertingų patarimų kaip pagerinti teksto kokybę: aiškumas visgi turėtų būti autoriaus tikslas. Kuo daugiau dėmesio kreipiama į teksto stilių, tuo tekstas lengviau suprantamas, o tam pasitarnauja nemažas arsenalas stiliaus gudrybių. Patarimai ne tokie griežti kaip klasikiniuose Strunck & White tekstuose, bet į juos atkreipti dėmesį verta.

Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“

Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.

Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Tikėjausi, kad visa knyga bus tokia, bet joje yra visko: ir labai liūdnų bei gilių straipsnių bei pokalbių apie mirtį ir sunkius išgyvenimus, apie paprastų žmonių gyvenimą kaime, apie Lena Lolišvili, apie Zuoko tėvus. Ir daug prisiminimų apie laikraščių redakcijas – man visgi tai patiko labiausiai.

Drąsu parašyti tokią knygą: ne kiekvienas taip išdrįstų taip kalbėti apie save ir žurnalizmą. Urbonaitė – labai kieta, su savo nuomone, atkakli. Tokiomis galima žavėtis, o stiprybės iš jos norėčiau išmokti. Kita vertus, matant žurnalizmo nuosmukį, knygoje atrodo, jog ji visgi pasyvus veikėjas. Ne visai to galėjau suprasti. Pritrūko kažkokio pasvarstymo, ką daryti, kad žurnalizmas nėbūtų laikomas nuodėme. O gal jau viskas prarasta?