Dekamerono lovos apgaulės

Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per BocaccioDekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą.

Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi. Tas pats įmanoma ir su moterimi: naktį besimylint ji nepastebi, kad vyriškis kitas. Panašių motyvų galima rasti ir Antikos sakmėse, kai taip elgiasi dievai (taip gimė Heraklis) arba senovės indų raštuose; vėliau šie motyvai kartojasi ir Šekspyro dramose. Net ir Senojo Testamento Pradžios knygoje aprašomas lygiai toks atvejis (29 skyrius).

Ar čia mūsų mylėjimosi ypatumai dabar tokie skirtingi nuo senovės žmonių, kad sunku net įsivaizduoti, jog galėtum nesuprasti su kuo miegi? Ar mylėjimasis vykdavo visiškoje tamsoje? Kaip taip įmanoma? Ar visgi tai yra tik kažkokia labai keista literatūrinė priemonė, kurios nereiktų priimti pažodžiui? Iš principo tai leidžia apsigavusiam asmeniui būti neištikimam neprarandant moralinio veido. Kita vertus, kai kurie Šekspyro tyrinėtojai mano, jog taip pašiepiami tie, kurie miega su tiek daug partnerių, kad jau jų nebesugeba atskirti.

O gal viduramžiais išpažinties metu galėtum pateisinti savo svetimoteriavimą tuo, kad „tiesiog nepastebėjau, jog su kita permiegojau“?

Lietuvos miestų gatvės pagal pasaulio šalis

Neseniai užtikau įdomią JAV bei kitų pasaulio didmiesčių gatvių orientacijos analizę, darytą vienu mano mėgstamiausių python modulių osmnx. Kadangi kodas viešas, tai buvo nesunku tą patį padaryti ir Lietuvos miestams.

Kaunas ir Vilnius – gana chaotiški, o kitur vyrauja aiški kvartalinė sistema

Kuo senesnis miestas, tuo didesnis senamiestis, o šie dažniausiai būna chaotiški. Naujesniuose miestuose daugiau vyrauja aiški kvadratinė kvartalinė sistema. Buvo įdomu tai, kad dažniausiai ji ne tiksliai šiaurės-pietų bei rytų-vakarų krypties, o apie 20 laipsnių pasukta pagal laikrodžio rodyklę (Alytus, Gargždai, Kretinga, Kėdainiai, Marijampolė, Mažeikiai, Neringa, Palanga, Telšiai – ypač Žemaitijoje). Tobulai pagal pasaulio šalis orientuoti Elektrėnai (kuo tikriausiai nereiktų stebėtis) ir Utena, Visaginas ir Šiauliai išsidėstę įstrižai žemėlapio šalims.

Steven Pinker – „Enlightenment Now“

Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!

Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:

Keep some perspective. Not every problem is a Crisis, Plague, Epidemic, or Existential Threat, and not every change is the End of This, the Death of That, or the Dawn of a Post-Something Era. Don’t confuse pessimism with profundity: problems are inevitable, but problems are solvable, and diagnosing every setback as a symptom of a sick society is a cheap grab for gravitas. Finally, drop the Nietzsche. His ideas may seem edgy, authentic, baaad, while humanism seems sappy, unhip, uncool. But what’s so funny about peace, love and understanding?

Taip, problemų pasaulyje vis dar yra, ir jų visada bus. Turim pasaulinę klimato kaitą, ir mūsų vandenynai užteršti plastiku. Turim kai kurias agresyvias kaimynes, turim pabėgėlių problemas, turim nusivylimo ir nelygybės. Bet, lyginant su istorija, šios problemos yra gana nedidelės, ir jas įmanoma išspręsti. Juk savo protu išsprendėme žymiai didesnes problemas: išvengėme šimtų milijonų mirčių nuo ligų, kurias pagydėme, sumažinome karinių konfliktų apimtis, ir visaip kitaip pagerinome savo gyvenimo kokybę.

Viena rizika visgi egzistuoja: protui ir mokslui kartais oponuoja populizmas, jausmingas tamsumas ir religinis fanatizmas. Kyla skiepų skeptikų bangos, valdžioje atsiranda širinskienės, tampa populiaru būti antiintelektualu. Tamsumas ir nenoras protu suprasti pasaulio labiausiai ir gali mus nuvesti nuo to teisingo kelio, kuriame iki šiol tvirtai stovėjome.

Dantė – „Dieviškoji komedija“

Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma.

Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą. Dantės „Dieviškoje komedijoje“ atsispindi visas viduramžių kultūrinis kontekstas: ten surasime turbūt visus svarbiausias Antikos bei ankstyvosios krikščionybės asmenybes, supratus visas užuominas ir alegorijas galima susidaryti labai išsamų vaizdą apie moralines vertybes, gėrio ir blogio sampratą. Tai monumentalus darbas, viską aprėpiantis paveikslas, tačiau to paveikslo interpretavimui reikia labai daug žinių. Matyt prie šio kūrinio reikės sugrįžti dar po kelių dešimtmečių, kai jau būsiu jų daugiau įgijęs. Išganymo tikiuosi vėliau.

Ir net nežinai, kaip tokią knygą vertinti balų sistemoje: supranti, jog tai labai gera ir vertinga knyga, bet asmeniškai ji man priminė tikrą pragarą.

Andrius Kleiva: „Kaip veikia Japonija“

Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė.

Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man. Nors ir laikau save intravertu, bet čia visai kita lyga.

Knygoje man kliuvo tik jos stilius: jis labai „weblogiškas“ ir ironiškai (tikiuosi, kad ironiškai!) kartojamos klišės greitai pabosta. Tačiau gal tai reiktų nurašyti kartų skirtumui, nes, kaip suprantu, daugeliui skaitytojų kaip tik stilius ir yra vienas iš knygos pliusų. Reikia būti atlaidesniam.

Uganda apmokestino socialinius tinklus

Nauja idėja valdantiesiems: apmokestinti socialinius tinklus. Uganda nuo liepos mėnesio apmokestino prieigą prie socialinių tinklų ir nuo šiol kiekvienas norintis jais naudotis, už kiekvieną dieną iš anksto turės susimokėti po 200 Ugandos šilingų (apie 4.4 euro centus). Susimokėjus bus laisvai galima pasiekti Facebook, Instagram bei Linkedin. Iki kitos dienos.

Tiesa, mokesčio motyvacija gana keistoka – valdžia sako, kad socialiniuose tinkluose sklinda nepagrįsti gandai ir su tuo valdžiai labai brangu kovoti. Kritikų (ir žmogaus teisių aktyvistų) nuomone, mokesčiu iš tiesų bandoma įvesti cenzūrą, o ne išgydyti piliečius nuo interneto priklausomybių. Valdžia tikisi per metus surinkti 100 milijonų JAV dolerių.

2016-ų metų vasarį, per rinkimus Ugandos valdžia jau buvo vienašališkai užblokavusi visus socialinius tinklus, mat buvo „iškilusi grėsmė saugumui“.

Akims paganyti: folin.lt

Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.

ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!

Wexler, Shaffer, Cotgreave: The Big Book of Dashboards

Dirbant su duomenimis ir neturint didelės menininko gyslelės man kartais trūksta teorinių žinių apie grafikų dizaino teoriją, spalvas bei bendrą „user experience“. Kai greitai sumetinėji grafikus Excelyje, tai gal tai ne taip stipriai jaučiasi, bet kai reikia sukurti kažką sudėtingesnio, reikia ieškoti pagalbos knygose. „The Big Book of Dashboards“ pradžiai tam visai tinka.

Knygos stipriausia dalis yra tie keli skyriai apie pagrindus: kodėl niekada nereiktų naudoti skritulinių diagramų, kodėl reikia žūt būt vengti šviesoforo spalvų (daltonikai jų neskiria), kodėl reikia vengti per didelio informacijos kiekio vienoje vietoje ir panašiai. Kuriant įvairiausias ataskaitas visada pirmiausia reikia išsiaiškinti klientų klausimus, kuriuos turėtų atsakyti duomenys ir ataskaitų struktūrą taikyti prie jų. Žinau, skamba lyg akivaizdžių ir paprastų tiesų kartojimas, bet realybėje tai ne taip lengvai pasiekiama. Negana to, ataskaitos turėtų numatyti ir tolimesnius klausimus, kurie gali kilti klientams: jeigu ataskaitos grafikas rodo, kad pardavimai Latvijoje mažesni nei užsibrėžtas tikslas, tikriausiai vartotojui kils klausimas kodėl? – Tikriausiai reikia ir būdo, kaip probleminį regioną išskaidyti pagal vadybininką arba prekių grupę, o išskaidžius „tooltipe“ (koks to teisingas lietuviškas pavadinimas? Etiketė?) pateikti ir išsamias detales: kiek ko kada parduota.

Daugiau nei pusė knygos yra įvairių ataskaitų pavyzdžiai, ir, nors jos tikrai įdomios, bet greitai pradeda kartotis, juolab, kad visas jas kūrė tie patys knygos autoriai. Po keletos ataskaitų jau mintinai žinai, kuriuos grafinius elementus ir dizaino sprendimus jie mėgsta. Būtų žymiai geriau, jei knygoje būtų daugiau tvirtos teorijos. Bet bendrai tariant, knyga verta dėmesio, ypač jei tai pirmoji šia tema skaitoma knyga.

Škotijoje galima išsinuomoti ištisą knygyną

New York Times rašo apie knygyną Škotijos Wigtown miestelyje, kurį kartu su antrame aukšte esančiu butu galima išsinuomoti per Airbnb. Norinčių bent savaitei tapti knygyno pardavėju yra tiek daug kad viskas rezervuota iki pat 2021 metų (kol kas tolimesnių rezervacijų Airbnb nepriima). Nors miestelyje gyvena tik apie tūkstantis gyventojų, jame yra net dvylika knygynų, parduodančių naudotas knygas. O turint tokį knygyną, kurį kiekvieną savaitę prižiūri naujas savininkas, įdomybių turėtų netrukti.

Homeras – „Iliada“

Pamenu, „Odisėją“ privalomai skaičiau kažkada mokykloje – nebuvo labai smagu. Verčiau puslapius sukandęs dantis, vien tik valios pastangomis yriausi hegzametro eilutėmis. Spinduliuotšalmiai achajai ir gražiaauliai danajai man reiškė tik begalinį nuobodulį ir nuolatinį dirsčiojimą į knygos galą – kiek dar liko šitos beprasmės kankynės?

Kai knygų klubas nusprendė, jog reiktų paskaityti „Iliadą“, ją atsiverčiau su ta pačia prieš dvidešimt metų patirta pagarbia baime: tikriausiai reikės nemažai pavargti, kol ją užversiu užsidėdamas sau pliusą ir įgijęs teisę girtis perskaitęs dar vieną klasikos tomą (juk visi žino kas juose parašyta, tik niekas neskaito, tiesa?). Visgi papildomi dvidešimt metų skaitymo patirties davė savo vaisių: ir hegzametras skaitėsi visai nesunkiai, ir veikėjai žymai artimesni, ir jų moralinės dilemos daug  suprantamesnės. Matyt tokią klasiką reikia skaityti ne šešiolikos.

Graikų karalius Agamemnonas su visa kariauna ir Achilu priešakyje jau devynerius metus bando užimti Troją. Mūšiai gana sėkmingi, pagrobiama nemažai moterų ir kitokio gėrio, tik kyla konfliktas dėl turto dalybų. Patyręs neteisybę, Achilas (o ji gi pusdievis, geriausias karys) pasitraukia iš mūšių ir užsiraukęs sėdi prie laivų. Tuo metu Trojėnai beveik sumuša graikus ir kone sudegina jų laivus. Kai jau atrodo, jog pralaimėjimas aiškus, trojėnai nužudo Patroklą, kuris buvo geras Achilo draugas. Kerštas yra stipresnis motyvatorius nei turtas, tad Achilas grįžta į mūšį bei nusmeigia pagrindinį Trojėnų herojų Hektorą.

Net stebėtina, kaip tokiame sename kūrinyje tinkamai išlaikoma įtampa. Ar Achilas grįš? Kas morališkai neteisus? Be žmonių į kovą įsitraukę ir dievai, o jų intrigos ne prastesnės nei „Sostų Karuose“. Karaliaus (ir netgi dievų) valdžia nėra absoliuti – Achilui neįsakysi eiti kovoti, jeigu jis jaučiasi nuskriaustas. Tik teisingai besielgiantis turi galią. Galų gale ir turtu ar moterimis žmogaus nepapirksi – už juos žymiai stipresnės yra moralinės dorybės bei draugystės ryšiai. Achilas ne vien teisingas, bet ir kilniaširdis, mat pagerbdamas savo priešininką Hektorą, jo tėvams atiduoda lavoną. Jis – moralinis idealas.

Netikėjau, bet tai viena labiausiai šiemet patikusių knygų.