Išleistas Perl5.8.1

Viskas. Prieš porą minučių išleistas Perl 5.8.1. Kol kas dar nėra
oficialaus pranešimo, Jarkko Hietaniemi pranešė tik į
perl5-porters sąrašą. Štai ką jis parašė:

Grab it:


http://www.iki.fi/jhi/perl-5.8.1.tar.bz2


http://www.iki.fi/jhi/perl-5.8.1.tar.gz

(or rsync -avz --delete ftp.linux.activestate.com::perl-5.8.x perl-5.8.x)

Or in a while:


http://www.cpan.org/authors/id/J/JH/JHI/perl-5.8.1.tar.gz

perldelta:


http://www.hut.fi/~jhi/perldelta-5.8.1.html

Thank you to you all. Hopefully the 5.8.1 is better than the 5.8.0 was.
Since the release is now out there propagating, there’s precious little
I can do anymore, so I will now have a vacation. Quite a long one,
I think. I will write up An Official Announcement later when the CPAN
mirrors get updated.

Priklausomybė nuo interneto

Šiandien sužinojau kad sergu. Tiesą sakant tai įtariau jau senokai, bet dar niekas taip tiesiai ir įžūliai man to nebuvo pasakęs. O pasirodo sergu tokia liga, kuriai nėra net lotyniško pavadinimo – priklausomybe nuo interneto (internetophilus chronicus?). Turbūt ja sergat ir jūs, jei jau skaitot šias eilutes, nes ji yra stipriai užkrečiama per visokius interneto dienoraščius ir kitas kompiuterastines erdves. O visą tai sužinojau iš pono Virginijaus Savukyno straipsnio OMNI laike (kurį savaime suprantama pirmą kart perskaičiau per mobilų telefoną WAP pagalba – internetas manęs niekad nepalieka).

Štai šio straipsnio pradžia:

Ar jums pažįstamos tokios situacijos? Jūsų sutuoktinis prisijungia prie interneto vakare, o kai baigia naršyti, būna ankstyva aušra? Jūsų vaikai grįžę iš mokyklos pirmiausia puola prie kompiuterio ir užsikniaubę praleidžia visą likusį laiką? O jūs patys norėdami įjungti mikrobangų krosnelę bandote iš pradžių suspaudyti slaptažodį. Jei taip – jūsų šeima yra internetoholikai. Kitaip tariant, priklausomi nuo interneto.

Huh? Sutuoktinis? Vaikai? Matyt sergu sunkiau nei galima įsivaizduoti, nes nesimato nei vaikų nei sutuoktinės. O kam jos ir reikia kai yra internetas?!

Jei rimčiau tai priklausomybė nuo interneto tikrai egzistuoja. Gaila, kad straipsnio autorius pasirinko pakalbinti kažkokią
Jekateriną, kuri praleidžia internete tik 4 valandas per parą. Tikrai yra žmonių kurie gyvena ir kvėpuoja internetu visą dieną o ne varganas 4 valandas (aš – vienas iš jų). Juk darbe pasėdžiu 8 valandas, troleibuse naršau WAP, namie sėdžiu IRC ir t.t. Susidaro kokia 12 valandų per dieną. Tad autoriaus posakis:

Silpniausia priklausomybė nuo interneto atsiranda praleidžiant pasauliniame tinkle šiek tiek daugiau nei 4 val. per dieną, o „sergantys“ sunkiausia forma internete praleidžia apie 7 val. per dieną.

turėtų reikšti, jog mano būklė yra super-ultra-hiper-maxi-sudėtinga ir matyt esu ties virtimo į IP adresą riba.

Pats straipsnis ganėtinai juokingas, su tokiomis pasakėlėmis apie mistinius Amerikos studentus ir apie pagąsdinimus apie miego sutrikimus ir paranojas (taip, miego sutrikimai egzistuoja. Bet dažniausiai dėl nepadarytų darbų. O dėl paranojos, tai kaip tik visuomenėje jos per mažai – niekas net nesusimąsto jog negalima slaptažodžių klijuoti ant monitoriaus).

Po to straipsnio autorius pateikia pokalbį su profesionaliu psichologu, kuris atrodo nustebęs štai taip atsako į pateiktą klausimą:

Ar jūs, kaip psichologas, buvote susidūręs su panašiais priklausomybės atvejais Lietuvoje?

Yra buvę tokių tėvų, kurie kreipėsi dėl savo vaikų. Bet patys jaunuoliai nesikreipia, nes mano, kad tokia jų būsena yra visiškai normali.

Kažkodėl manau, kad mano būsena visgi yra normali. Galėčiau išbūti be interneto ir savaitę-dvi, tai nesukeltų didelių problemų (Juk buvau atsisakęs IRC ir sėkmingai be jo gyvenau kokias porą savaičių). Kai nesu internete, nesijaučiu nepatogiai, nepatiriu psichologinių traumų. Na, aišku, visad žinau, kad internetas yra mobiliame telefone ;-)

Pati juokingiausia yra striapsnio pabaiga:

Tad jei pastebėjote, kad jums blogai be interneto, galite kreiptis į psichologą arba į specialias interneto ligonius
gydančias klinikas. Lietuvoje tokios nėra, bet užtat yra Amerikoje. Ten žmonės, kenčiantys nuo internetinės priklausomybės, mokomi griežtai apriboti valandas, praleidžiamas naršant po internetą. Paprasčiausia priemonė – prie kompiuterio pastatyti žadintuvą, rodantį, kada baigsis laikas. O jei nenorite važiuoti į kliniką, patariu parduoti kompiuterį ir nusipirkti akvariumą. Jis funkcionuoja panašiai kaip jūsų ekrano užsklanda.

Kai paskutinį kartą žiūrėjau, tai „kompiuteris“ nebuvo tas pats kaip „internetas“. Kompiuteriu daug ką galima nuveikti ir be interneto. Nors tiesą sakant tai jau antras kartas šiomis savaitėmis kai girdžiu jog kompiuteris sutapatinamas su internetu. Mano bendradarbė, pamačiusi mano Palmą, iš kart paklausė ar jame yra internetas. Atsakiau jog ne (tada neturėjau naujojo mobilaus), o ji man pareiškė „tai kam reikalingas kompas, jei nėra interneto?“. Huh… Matyt reik važiuot į tą kliniką Amerikoj. Įdomu ten yra plačiajuostis interneto ryšys?