Susitikimas su Darium Nedzinsku

Vakar teko su Finansų analitikų asociacijos nariais dalyvauti susitikime su vienu iš Vilniaus prekybos akcininkų ir VST generaliniu direktoriu Dariumi Nedzinsku. Ponas Nedzinskas dar visai neseniai dirbo Hansabanko valdybos pirmininku, tad turėdamas berods tik 34-erius metus tikrai yra daug pasiekęs ir sukaupęs labai įdomios patirties.

Pokalbyje šiek tiek buvo užsiminta ir apie VP Market grupę, jos valdymą. Man, ir turbūt ne vien man, buvo gana neįprasta VP Market valdymo schema: šios grupės aukščiausias valdymo organas yra akcininkų susirinkimas, tačiau daugumą sprendimų priima valdyba, kurios sudėtyje nėra akcininkų (išskyrus labai neseniai akcininku tapusį patį poną Nedzinską), tad jeigu kiltų akcininkų konfliktas su valdyba, galėtų praeiti koks mėnuo, kol būtų atlikti visi formalumai jos atstatydinimui. Visgi pasitikėjimas žmonėmis yra nemenkas.

Savaime suprantama, daugiausiai kalba sukosi apie pačius Vakarų Skirstomuosius Tinklus, apie jų perėmimą, kainodarą, investicijų poreikį, tvarkymąsi su darbuotojais, tiekėjais, apskaitą ir t.t. Vienas įdomus pastebėjimas, kuris įstrigo į atmintį: Lietuvos vartotojai supranta mokesčius už elektrą panašiai kaip kokius valstybinius mokesčius, ir niekaip negali įsisąmoninti, jog elektra yra tokia pati prekė, kaip kad ir koks nors batonas. Na, gal ir ne visai tokia pati, mat tiekti elektrą į kaimus yra visiškai nepelninga, tad visiems vartotojams nustatant tokią pačią elektros kainą miestų gyventojai kompensuoja elektros tiekimo kaštus kaimo gyventojams, tad elektra yra visuomeninė prekė. Bet pagal vartotojų požiūrį, elektros vogimas, savavališkas pasijungimas nuo kokios nors pro šalį einančios linijos, ar tiesiog sąskaitų nemokėjimas yra moralus ir leistinas dalykas.

Pakankamai įdomi yra ir skirtomųjų tinklų veiklos specifika bei visuomeninio elektros tiekėjo statusas. Skirstomieji tinklai yra įsipareigoję per 30 dienų į bet kurią Lietuvos vietą atstatyti nutrūkusį elektros tinklą, arba nutiesti jį naują, tad jeigu gyveni kur nors Čepkelių raisto viduryje, skirstomieji tinklai turės ten nutiesti elektros laidus, jeigu tu to paprašysi (ir sumokėsi 40 procentų kaštų). Tai labai nepelninga kaimo vietovėse, nes kartais tokių kabelių tiesimo atsipirkimas gali siekti ir šimtus metų, bet čia vėl gelbsti miestų gyventojai, kurie yra tikroji grietinėlė, kuri moka už elektrą žymiai daugiau nei ją kainuoja jiems tiekti. Dalinant šalį į dvi skirstomųjų tinklų bendroves kaip tik ir buvo atsižvelgta į gyventojų struktūrą ir viskas sudėliota būtent taip, kad abi bendrovės turėtų po vienodai miesto ir kaimo gyventojų: viską sudėjus į bendrą katilą ir dalinant kaštus visiems vartotojams, tam tikru socializmo principu galima gauti šiokį tokį pelną.

Skirstomieji tinklai susiduria ne vien su tokiomis problemomis. Viena iš tokių neįprastesnių problemų, dėl kurių deramasi ir su Aplinkos Apsaugos ministerija yra ne kas kitas, o paprasčiausi gandrai, kurie suka lizdus ant elektros stulpų. Pasirodo, jie susukę lizdus ten atlieka ir kai kuriuos gamtinius reikalus, kurie yra pakankamai sudėtingos cheminės sudėties, tad lietui palijus, graužia aliumininius laidus ir jiems kenkia. To pasėkoje, šiuos laidus dažnai tenka keisti, o tai papildomi kaštai įmonei, bei padidintas nesaugumas, nes tokias linijas žymiai dažniau reikia prižiūrėti ir remontuoti. Negelbsti ir gandralizdžių perkėlimas į kitas vietas, mat elektros stulpai yra tam tikras rojus gandrams: tekanti elektra šildo laidus, o šie savo ruožtu šildo ir lizdą, ir kiaušinius: nemokamas komfortas.

Savaime suprantama, ne visos problemos yra tokios sąlyginai paprastos. Privatizavus tinklus juos reikėjo gerokai aptvarkyti, kad jie pradėtų generuoti pelną, o tam reikėjo sutvarkyti ir sąskaitų tvarkymą, ir darbuotojus, ir dar daugelį kitų dalykų. VST buvo atleisti apie 700 žmonių, ir buvo įdiegta nauja atlyginimų sistema: kiekvienas gauna ne po lygiai, o po tiek, kiek jis dirbo ir nusipelnė. Beje, į tokią sistemą reakcija yra gana prieštaringa: dažnai į gerai besistengiantį dirbti ir tobulėti žmogų bendradarbiai vis dar žiūri su tam tikra panieka ir vos ne klijuoja jam išdaviko etiketę. Lygindamas Hansabanko ir VST patirtį ponas Nedzinskas teigė, jog Hansabanke daryti tokias pertvarkas buvę žymiai lengviau, nes ten daugiau žmonių buvo su aukštuoju išsilavinimu, ir lengviau suvokė tai, jog reikia stengtis dirbti ir ko nors siekti, tuo tarpu VST yra ne taip lengva, bet ilgainiui gal būt mąstymas pasikeis.

Kalbant apie žmones, dar buvo paminėta, jog nemažai žmonių buvo pasiruošę iš VST išvažiuoti dirbti į vakarus statybose ar tik šiaip braškių skinti, mat ten didesnis atlyginimas ir geresnės sąlygos. Tačiau yra jau ir grįžusių, kurie sutinka čia Lietuvoje gauti ir mažesnį atlyginimą, bet būti kartu su šeima, turėti laisvesnį darbo grafiką, ne visą dieną arti kaip jaučiui ir dar turėti visas socialines garantijas. VST su malonumu priima grįžusius žmones į darbą, ir dažnai tame skyriuje sumažėja norinčių vykti uždarbiauti į užsienį skaičius.

Dar įdomi mintis dėl profesinių sąjungų: jos irgi yra verslo forma, ir jeigu jų vadovai yra pakankamai protingi ir nėra bukai užsispyrę rodyti kažkokias ambicijas, tai bendradarbiavimas su įmonės vadovybe dažniausiai būna vaisingas ir abipusiai naudingas.

Beje, prieš eidamas dirbti direktoriumi, Nedzinskas nežinojo, koks yra elektros apibrėžimas. Aš irgi jo nežinojau, nes nebuvau girdėjęs nuo mokyklos laikų. Pasirodo, tai paprasčiausias laisvųjų elektronų judėjimas.

Comments Closed

6 Comments

  1. Ačiū, už tokį straipsnį!!!

    iš tiesų "laisvųjų elektronų judėjimas" apibudina elektrą tik metaliniuose laidininkuose. Mus mokė tokio "elektra tai įkrautų dalelių judėjimas", nes pvz. dujuose yra maišytas (laisvųjų elektronų/jonų), o skysčiuose joninis judėjimas.

  2. Na, elektra tai beveik kaip prievole, kurios kaina nustato monopolistai. Zmogus gali kontoliuoti tik vartojimo kieki..

    Juk buvo kuriozu su Baltarusijai tiekiamos elektros kainomis. Mes brangiau prikom. Jei butu imanoma, pirkciau ja is baltarusu atgal :)

Comments are closed.