Verena Kast: Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu

Šiandien pabaigiau skaityti turbūt pirmąją savo su psichologija susijusią knygą. Nors gal ji labiau susijusi su psichoanalize, nei su psicholigija. Turiu pripažinti, jog jos pradžia man nelabai patiko, kažkur per vidurį ji man tapo labai įdomi, o pačioje pabaigoje jau viskas buvo tiek susipynę, jog sunkiai atrinkau apie ką ten rašoma. Visgi reiktų kokio nors paprastesnio įvado į tas psichoanalizes :)

Iš šitos knygos supratau, jog psichologija yra radikaliai skirtingas mokslas kitiems, mano šiek tiek ragautiesiems: kaip pakankamai tiksliųjų mokslų gerbėjui man joje trūko būtent tikslumo. Na, bent jau aiškių apibrėžimų, kas yra auka, o kas yra agresorius, apie kuriuos ir yra visa ši knyga. Gal tai tik pirmos psicholiginės knygos sukelti vaizdiniai, kurie ilgainiui toliau šviečiantis šia tema turėtų išnykti? :) Kad ir kaip ten bebūtų, bet tikslumo radau mažiau nei kokioje nors vadyboje, kuriai iki tiksliojo mokslo panašiai tiek, kiek skruzdėlei pėsčiomis iki Atlantidos.

Kaip pastebėjau, su aukos ir agresoriaus klausimu psichoanalizėje viskas labai sudėtingai (mano nepratusiomis akimis). Štai auka kartu yra ir agresorius, nes tiek vartoja agresiją prieš save (laikant save nevertu ir žeminant), tiek prieš kitus (naudoja tas pačias agresoriaus taktikas prieš kitus, silpnesnius, be to gali nervinti kitus žmones savo pasyvumu ir pesimizmu, kas vadinama pasyviaja agresija). Agresorius irgi yra tam tikra auka, nes jis išklia save virš kitų, o jeigu nebegali pajusti jausmo, kad yra viršesnis už kitus, tai jam irgi būna blogai. Auka ir agresorius gali labai greitai keistis vaidmenimis, tačiau vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato yra tiesiog gyventi, nesitapatinant nei su auka, nei su agresoriumi.

Gerai pagalvojus, tai gal visai ir įdomi ta psichoanalitika.

Idėjų perteklius

Seth Godin rašo, jog jeigu nori pagauti savo sėkmę verslo pasaulyje, tereikia išsiaiškinti, kas yra daroma „visada“ ir daryti visiškai priešingai. Štai pavyzdžiui „dantų pasta visada būna tūbelėse“ arba „skambinant viršininkui visada atsiliepia sekretorė“. Kodėl nesugalvojus dantų pastos dėžutėje arba pačiam neatsiliepus į visus skambučius asmeniškai?

Problema tame, kad kaip rašė berods tas pats Seth Godin, idėjų niekada netrūksta, nes sugalvoti idėją yra labai paprasta. Netgi sugalvoti labai gerą idėją yra nesunku. Sunkiausia įdėti krūvą pastangų tą idėją įgyvendinant. Galiu sugalvoti sukurti naują kompaniją, kuri užsiimtų tik internetine bankininkyste, arba privačia greitaja medicinine pagalba, arba tik pardavinėtų dantų pastą dėžutėse, bet bet kuriai iš šių idėjų įgyvendinti reikia milžiniškų pastangų ir daug daug įdėto darbo: rinkos tyrimams, kapitalo paieškai, klientų įtikinimui, darbuotojų samdymui ir dar begalei kitų problemų, kurios iškils idėją įgyvendinant, kol bus galima ramia sąžine pasakyti „aš iš savo idėjos sukūriau verslą“. Idėjos yra pigios. Pastangos joms įgyvendinti brangiai kainuoja.

Kwiki, Perlinis wiki

Šiandien darbe pasikūriau dar vieną nedidelę wiki sistemėlę visokiems greitiems užrašams susikategorizuoti. Savaime suprantama (na, savaime suprantama, jeigu pažįstate mane), ji rašyta Perlu. Labiausiai maloniai nustebino jos įdiegimas. Tereikia instaliuotis modulį per CPAN ir parašyti tris eilutes konsolėje:

moxliukas@bluecarrot:~$ mkdir public_html/kwiki
moxliukas@bluecarrot:~$ cd public_html/kwiki
moxliukas@bluecarrot:~/public_html/kwiki$ kwiki-install
Kwiki software installed! Point your browser at this location.

Paprasčiau nebūna. Beje, ši wiki sistema vadinasi Kwiki, o ją galima rasti čia.

Dale Carnegie: Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms

Savaitgalį suskaičiau Dale Carnegie knygą „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“, apie kurią buvau girdėjęs jau seniai, tačiau mane visad atbaidydavo keistas jos pavadinimas, kuris atrodytų lyg ir pranašauja, jog tarp knygos viršelių slėpsis lėkštas tekstas savimi pasitikėjimą praradusiems žmonėms. Šį kartą visgi nusprendžiau šią knygą paskaityti, juolab, kad lygiai tokias nuostatas apie šią knygą turėjo ir Paul Graham, tačiau jam knyga patiko.

Tiesa, ši knyga tikrai lengvo stiliaus, bet jos turinys įdomus, kupinas pavyzdžių, ir moko vieno svarbaus dalyko: bendraujant su kitu žmogumi, reikia bent jau pabandyti įsijausti į jo padėtį, į jo mąstyseną. Tik taip bus galima jį suprasti ir priversti tavimi pasitikėti. Ypač svarbu ir išklausyti kitą žmogų jam neprieštaraujant, o visa tai pagardina ir dar vienas patarimas: „šypsokis“. Reikės dažniau juo pasinaudoti.