Verena Kast: Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu

Šiandien pabaigiau skaityti turbūt pirmąją savo su psichologija susijusią knygą. Nors gal ji labiau susijusi su psichoanalize, nei su psicholigija. Turiu pripažinti, jog jos pradžia man nelabai patiko, kažkur per vidurį ji man tapo labai įdomi, o pačioje pabaigoje jau viskas buvo tiek susipynę, jog sunkiai atrinkau apie ką ten rašoma. Visgi reiktų kokio nors paprastesnio įvado į tas psichoanalizes :)

Iš šitos knygos supratau, jog psichologija yra radikaliai skirtingas mokslas kitiems, mano šiek tiek ragautiesiems: kaip pakankamai tiksliųjų mokslų gerbėjui man joje trūko būtent tikslumo. Na, bent jau aiškių apibrėžimų, kas yra auka, o kas yra agresorius, apie kuriuos ir yra visa ši knyga. Gal tai tik pirmos psicholiginės knygos sukelti vaizdiniai, kurie ilgainiui toliau šviečiantis šia tema turėtų išnykti? :) Kad ir kaip ten bebūtų, bet tikslumo radau mažiau nei kokioje nors vadyboje, kuriai iki tiksliojo mokslo panašiai tiek, kiek skruzdėlei pėsčiomis iki Atlantidos.

Kaip pastebėjau, su aukos ir agresoriaus klausimu psichoanalizėje viskas labai sudėtingai (mano nepratusiomis akimis). Štai auka kartu yra ir agresorius, nes tiek vartoja agresiją prieš save (laikant save nevertu ir žeminant), tiek prieš kitus (naudoja tas pačias agresoriaus taktikas prieš kitus, silpnesnius, be to gali nervinti kitus žmones savo pasyvumu ir pesimizmu, kas vadinama pasyviaja agresija). Agresorius irgi yra tam tikra auka, nes jis išklia save virš kitų, o jeigu nebegali pajusti jausmo, kad yra viršesnis už kitus, tai jam irgi būna blogai. Auka ir agresorius gali labai greitai keistis vaidmenimis, tačiau vienintelis būdas išeiti iš šio užburto rato yra tiesiog gyventi, nesitapatinant nei su auka, nei su agresoriumi.

Gerai pagalvojus, tai gal visai ir įdomi ta psichoanalitika.

Comments Closed

3 Comments

  1. manau visai neturalu, jog tokio pobudzio knygose nera tikslumo. mane kartais del to jos ir uzveza ;)

Comments are closed.