Naujasis popiežius

Habemus papam! Vos tik sužinojus, kas išrinktas naujuoju popiežiumi, beveik norėjosi sušukti „ar aš jums nesakiau?“, nes juo tapo ne kas kitas, o bažnyčios teologas ir konservatorius Joseph Ratzinger, pasivadinęs Benediktu XVI-uoju. Iš pirmųjų naujojo popiežiaus žodžių, kurie skelbė, jog Jonas Paulius II-asis buvo didis žmogus, aišku, jog bažnyčia eis toliau ta pačia Jono Pauliaus pramintąja kryptimi. Tačiau šiuo metu to turbūt labiausiai katalikų bažnyčiai ir reikia.

Savaime suprantama, nerims kalbos apie celibato panaikinimą, apie kontracepcijos pripažinimą, bet šių dalykų artimiausiu metu nereiktų tikėtis. Bent jau ne iš šio popiežiaus. Iš tiesų, per keletą paskutinių savaičių aš žymiai geriau suvokiau, kodėl bažnyčia teigia būtent taip, o ne kitaip: tai yra kartu ir tradicijos, kurias praradus gresia bažnyčios supasaulėjimas, jos vertybių „supopuliarinimas“. Taip, pralaisvinus dogmas, pašvelninus vienokias ar kitokias nuosatas, galbūt būtų galima pritraukti į tikėjimą daugiau žmonių, bet juk bažnyčia nėra pelno siekianti organizacija, kuri naudodama marketingo priemones taikosi prie kliento, t.y. tikinčiojo. Kaip tik priešingai, bažnyčia turi būti griežta ir nepataikaujanti, juk ji neša tą pačią žinią, kurią jai Kristus įdavė prieš porą tūkstančių metų, tad kas būtų, jeigu nuostatos būtų keičiamos kas keliasdešimt metų?

O štai bažnyčios dogmų sergėjimui labiausiai ir tinka popiežius Benediktas XVI-asis. Jis yra parašęs daugelį vadovėlių (teko ir man skaityti vieną iš jų – Eschatologiją) ir yra pats geriausias bažnyčios teologas. Viva il Papa!

Carl Gustav Jung: Psichologija ir religija

Perskaičiau jau antrąją knygą, susijusią su psichologija. Šį kartą tai Karlo Gustavo Jungo paskaitų apie religijos reikšmę psichologijoje konspektai. Viena svarbiausių minčių šioje knygoje yra ta, jog psichologiniu požiūriu, religija yra labai svarbi žmogui, nes ji duoda tvirtumo einant per gyvenimo sunkumus. Jungas teigia, jog visai nesvarbu, ar dievas yra, ar jo nėra, svarbu yra išgyvenimas, kurį patiria žmogus religijoje. O kadangi šis išgyvenimas yra teigiamas, tai reiškia, jog tikėjimas irgi yra teigiamas dalykas.

Kita, gal kiek sudėtingesnė mintis, kuri irgi kartojama per visą šią knygą yra ta, jog žmogaus pasąmonėje yra susiformavę tam tikri archetipai, iš kurių ir yra sudarytos pasaulio religijos, tad net netikintis žmogus pasąmonėje kažkuo tiki, ar bent jau jam svarbu tikėti, jog egzistuoja kažkokia tvarka. Jungas teigia, jog paviršutiniškiems žmonėms šį tikėjimą gali atstoti mokslas, tačiau giliau pažįstantiems mokslą to neužtenka, todėl gali kilti tam tikros krizės. Jungas aklą tikėjimą vien tik mokslu vadina naiviu, kadangi mokslas gali paaiškinti tik materinį, fizinį pasaulį, tuo tarpu siela, arba mintys, jausmai, kitaip tariant tai, ką nagrinėja psichologija ir religija, yra sunkiai mokslui pasiekiamos. Štai viena citata iš knygos:

Kokiai nors intelektualinei vidutinybei, pilnai racionalistinio išsilavinimo, labai gera gynybos priemone tampa padėtį supaprastinanti mokslinė teorija. Taip yra todėl, jog šiuolaikinis žmogus beatodairiškai tiki viskuo, kam prikabinta „moksliškumo“ etiketė. Ši etiketė tuojau pat nuramina sielą, taip pat gerai kaip Roma locuta causa finita (Roma pasakė, ginčas baigtas). Mokslinė teorija, kad ir kokia subtili ji būtų, mano nuomone, neturi tokios vertės psichologiniu požiūriu kaip religinė dogma – dėl tos paprastos priežasties, kad teorija būtinai yra labai abstrakti ir perdėm racionalistinė, o dogma vaizdiniais išreiškia iracionalią būtį. Šis metodas daug geriau perteikia iracionalius faktus, tokius kaip psyche