Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

Filomena Taunytė: Laimingas senelių gyvenimas

Perskaičiau Filomenos Taunytės humoreskų knygą „Laimingas senelių gyvenimas“, bet labai dideliu humoru ji tikrai netryško. Ar bent jau aš nesuprantu, kad pabėdavojimai, paburnojimai ant valdžios ir daktarų gali būti juokingi. Viena mintis visgi stipriai lindo į galvą, skaitant tą knygą: tie pagyvenę žmonės yra kažkokie niurzgos, neturintys gyvenimo džiaugsmo, jie laukia, kad visi už juos viską padarytų, pateiktų ant lėkštutės, o jie nori tik patarinėti. Na, jokiu būdu nesakau, kad taip iš tikrųjų mąsto pagyvenę žmonės, bet bent jau tokios nuotaikos šioje knygoje tikrai pastebimos. Negana to, peikiama netgi vaistų nauda, nes jie dažniausiai yra šiuolaikinis išmislas – reikia senovišku būdu gydytis žolelėmis ir panašiai.

Matyt man tas pagyvenusių žmonių pasaulis per daug tolimas, kad jį suprasčiau.