Paveikslų garbinimas krikščionybėje

Retkarčiais pasiskaitinėju Lino dienoraštį, kuris kartais pradžiugina tikrai puikiomis mintimis, bet pastaruoju metu ten randu ir žymiai radikalesnių pasisakymų katalikybės atžvilgiu. Suprantu, kad Linas nėra katalikas, o krikščionis neformalas, tačiau kartais jo mintys man sunkiai suprantamos (esu gi katalikas ;), tad tikiuosi šiuo savo dienoraščio įrašu užmegzti šiokį tokį dialogą ;) Tikiuosi, kad prie diskusijos gal būt prisijungs ir kiti krikščionys weblogininkai, kurių kaip įtariu yra ganėtinai daug, nors nei vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, o tuo labiau realiame gyvenime.

Taigi, paskutiniame Lino įraše yra kalbama apie paveikslų garbinimą ir apie tai, jog šiuo klausimu katalikai yra klystantys žmonės.

Pirmiausia norėčiau pataisyti Liną, teigdamas, jog paveikslus garbina ne vien katalikai, bet didžioji dalis krikščionių (rytų bažnyčių krikščionys, ortodoksai, sentikiai, taipogi garbina ikonas), tad tų „paklydusių avelių“ gali būti daugiau nei 1,1 milijardo. Paveikslų garbinimo klausimas bažnyčioje buvo sprendžiamas 7-8 amžiuje, kai dar rytų ir vakarų bažnyčios nebuvo galutinai skilusios (tai įvyko 1054 metais), o galutinį nuosprendį šiuo klausimu priėmė 7-asis ekumeninis Nikėjos (Nikėjos-II) susirinkimas 787 metais. Beje, tai buvo paskutinis visuotinis dar suvienytos bažnyčios susirinkimas. Šiame susirinkime buvo nuspręsta, jog garbinti atvaizdus galima, tačiau buvo atskirtos dvi sąvokos — λατρεια, kuri reiškia garbinimą, o garbinamas gali būti tik Dievas, ir προσκυνεσισ, kuri reiškia pagerbimą. Paveikslus leidžiama tik pagerbti, „pagarba paveikslui kyla iš pagarbos tam, kuris jame pavaizduotas“. Deja, verčiant šiuos terminus į lotynų kalbą teliko vienas terminas adoratio, bet šiuose istorijos vingiuose yra pilna ir politinių peripetijų: nesutarimas dėl paveikslų garbinimo nebuvo vien teologinis ginčas, tuo metu buvo kovojama ir dėl įtakos buvusiose Romos imperijos žemėse.

Teologiškai paveikslų garbinimas grindžiamas tuo, jog pats Kristus, tapdamas žmogumi, prisiėmė „žmogaus paveikslą#8220;, o kadangi Kristuje yra neatsiejamai sumišęs dieviškasis ir žmogiškasis pradai, tai nori nenori, paveikslą mes vis tiek garbiname. Antrasis dievo įsakymas, kuris skelbia „neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skelbia monoteizmą, tačiau per paveikslų pagerbimą pagerbiamas tas pats monoteistinis dievas, tad čia prieštaravimų lyg ir nėra.

Comments Closed

9 Comments

  1. Ačiū už nuoroda :)

    Kaip pasyviam katalikui – laisvamaniui, man buvo visai įdomu paskaityti Lino dienoraštį. Laisvalaikiu reiks įsikasti giliau į archyvą.

  2. Žinai gal ir nieko būtų šiaip paveikslai kaip vaizdiniai vaizduojantis kažką kas svarbu. Bet va problema tai yra ne tiek termininiuose išvedžiojimose, kiek praktikoje. Nueik į kokius Aušros vartus ir pamatysi, kad tavo terminai nelabai rūpi močiutėm. Ką ten močiutėm, vienas kunigas man kartą kap pradėjo įrodynėti, kad reikia melstis ne šiaip į šventąjį Roką, o būten į tos parapijos šventąjį Roką (turėjo mintyje paveikslą).

    Šiaip jau pats nematau poreikio nei melstis į šventuosius ar garbinti paveikslus, nors neesu ir religinio meno priešas. O Linas tai užmiršo, kad mes gyvenam ne dešimties Dievo įsakymų laikotarpiu, o Jėzaus malonės laikotarpiu.

  3. Joseph Campbell (http://en.wikipedia.org/wiki/Joseph_Campbell) kažkur prieš 50 metų pastebėjo, kad daugma žmonių kreipia dėmesį į paveikslus, o ne tai kas slypi už jų. Ir tai manyčiau ne tik religijos problema (o pvz. ir žurnalizmo). Taigi ne taip jau ir svarbu, ką nutarė Nikėjos susitarimas :) Reikia ne tik matyti, bet ir suprasti. Esu matęs nerealų filmuką: kai žiūri iš vienos pusės, atrodo, kad jaunuolis nori iš senioko atimti lagaminą, bet kai matai iš kitos, tai matai kad jaunuolis bando senioką išgelbėti kad ant jo neužkristų dėžės :) Gal kas turi ir gali pasidalinti?

    O laisvalaikio pasiskaitymui: http://www.yessaid.com/jc1.html

  4. Dekui už išsamų komentarą. neskau, kad esu visur esu teisus, tiesiog jau senokai skaitau Bibliją ir suvokiu, kad tai yra Dievo dokumentas, o ne visokie susirinkimai ir nutarimai. Taigi biblija iškeliu aukščiau už žmonių nuomonę.

    Asmeniškai man gana gražus religinis menas, o rusiškos ikonos, tai išvis labai patinka labai. Bet menas ir garbinimas du skirtingi dalykai.

    grožėtis yra gerai, garbinti – ne. Paveikslai ar statulos yra žmogaus kūrinys, todėl sunku man matyti suklaupusius žmones. beje, iš vaikystės man vienas iš sunkiausių pergyvenimų, kai liepė bučiuoti Kristaus statulą bažnyčioj. Pagalvojau, kad labai šaltas tas Dievas, fui;)

  5. Apskritai garbinti bileką yra evil (Dievą, Jėzų, tuo labiau paveikslus), na nebet savo mėgstamus daininkus ar sportininkus :> Jei jau laikai save tikinčiu, tai tiesiog laikykis tų visų Dievo/Jėzaus & co. pamokymų, būk geras ir etc. Kokiu tikslu yra visa kompanija garbinama ir jai meldžiamasi aš nesuprantu, lyg atsilieps kažkas ir padėkos …

    Iš vis, ble, užteks apie tą religiją.

  6. Tiesiog paskutiniu metu daug skaitau apie įvairias religijas ir jų skirtumus. Labai įdomu, kaip vieną ir tą patį dalyką skirtingų religijų žmonės gali visai kitaip interpretuoti.

  7. Na kaip ten be butu tiesa yra ta, kad ne dievas sukure zmogu, o zmogus dieva

Comments are closed.