Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Afganistano ekonomika

„Vakaruose gali pastatyti dangoraižį, ir niekas nepastebės, o čia gali padaryti ką nors reikšmingo. Tai labai glosto savimeilę“

Taip kalba afganistaniečiai, po karo grįžę į Afganistaną kurti savo verslo. Šiandien skaičiau žurnale Bloomberg Markets apie vieną skurdžiausių pasaulio ekonomikų, kuri bando atsitiesti – Afganistaną. Afganistano bendras vidaus produktas žmogui per metus sudaro 200 JAV dolerių, o tai bemaž 30 kartų mažiau nei Lietuvoje (vidutinis atlyginimas sudaro apie du litus per dieną). Tiesa, didžiausia dabartinio Afganistano problema (bent jau oficialiai) yra aguonų ir heroino verslas, kuris, manoma, sudaro apie 61 procentą bendrojo vidaus produkto. Agounų auginimu užsiima kas tik netingi, o tai suprantama, nes šis verslas pelningas: valstietis, pasėjęs aguonų, iš jų gali uždirbti 5000 dolerių per metus, o tai 25 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas. Naujoji demokratinė vyriausybė labai norėtų pritraukti investicijas, bet niekas, George Soros žodžiais, „su narkotikų prekeiviais“ bendrų reikalų turėti nenori. Afganistanas tikisi, jog jis galėtų tapti puikia tranzitine valstybe, tarp Azijos šalių plečiantis prekybai. Tik kaip būsi ta tranzitine valstybe, jei neturi kelių. Tiksliau visame Afganistane yra tik apie 3000 kilometrų grįstų kelių, o naujų kelių statytojams tenka patirti apšaudymus raketomis ir kitus pokarinius malonumus. Infrastruktūros prasme, keliai tikrai dar ne mažiausia problema. Štai elektros energiją turi 6 procentai gyventojų, ir tai ne visą parą. Visoje šalyje yra tik viena šiluminė ir trys hidroelektrinės, kurių bendra galia yra 9 kartus mažesnė nei mūsų Ignalinos. Didžiausi kontrastai atsiveria telekome, kur viename kambaryje stovi naujausi serveriai, palaikantys mobilųjį ryšį, kurio vartotojų šalyje yra apie pusė milijono, o kitame kambaryje stovi 50 metų senumo Siemens rankinis komutatorius, kuris aptarnauja 20000 analoginių telefono linijų. Afganistano bankų sistema baigiasi ties dviem visoje šalyje esančiais bankomatais: dažniausiai žmonės negali atsidaryti sąskaitų, nes paprasčiausiai neturi dokumentų. Paskolos gauti irgi beveik neįmanoma, nes nėra nekilnojamo turto registro, tad nieko negalima ir užstatyti.

Bet vilties lyg ir yra: jau kuriami ir private equity fondai naujiems verslams finansuoti. Tik ar įmanoma po tiek karo meto greitai atsistoti ant kojų?