Savaitgalio pramogos

Sekmadienį pirmą kartą gyvenime sėdėjau ant arklio. Na, esu vieną kartą kažkada vaikystėje kažkuriam kolūkyje ant darbinio arklio nugaros atsisėdęs, bet šį kartą su Indraja nuvykome į Riešės žirgyną.

Aišku, kaip pirmą kartą atsisėdus ant tokio gyvūno nugaros, tai iš manęs jojikas nelabai koks. Žirgas Hermis, ant kurio sėdėjau, šitai greitai perprato ir nusprendė, jog manęs klausyti nelabai yra reikalo, tad dažnai sukdavo ne ten kur reikia, o už vis dažniausiai sustodavo kaip įbestas ir atsukęs kaklą į mane klausiamai žvelgė rudomis akimis „Ko gi iš manęs nori? Tingiu tave čia nešiot, gal tiesiog pasišildom prieš saulytę?“. Sunkiausia man buvo priversti žirgą judėti, nes kad ir kiek spardai jam per šonus, jis apsimeta, jog nejaučia. Aišku, ir spardau aš labai švelniai, nes negi galima taip žiauriai su gyvūnu elgtis, nors tie žirgų prižiūrėtojai man prikaišiojo mano švelnų baksnojimą kulnais į arklio šonus ir skatino darbuotis įnirtingiau. Aš stengiausi, bet Hermis irgi buvo užsispyrusiai tingus, bet jo kaltinti negalima, nes aš jo vietoje būčiau elgęsis lygiai taip pat. Na, galbūt jeigu būčiau supratęs, koks nepatyręs raitelis sėdi ant mano nugaros, tai dar kokį kartą būčiau pasiledęs bėgti iš visų jėgų, kad jį šiek tiek pagąsdinti. Tiesa, vieną kartą panašiai pasielgė ir Hermis, tik bėgo ne iš visų jėgų, o lengva ristele, o aš pasielgiau kaip būtų pasielgęs kiekvienas patyręs raitelis, kuriam nepatinka tokie žirgų karštakošiški išsišokimai: įnirtingai traukiau vadžias, kas žirgų kalba reiškia „dieve-mano-sustok-ką-DARAI-KUR-LEKI?!!“.

Bet apskritai, tai pasijodinėjimas buvo labai puikus. Kaip ir kol kas pats nuostabiausias oras šiais metais.

Comments Closed

3 Comments

  1. oj… netyčia pasispaudė [Enter].

    Na taip… žirgai yra liuks. kažkada, būdamas labai labai mažas jodinėjau ant ponio .) buvo nuobodu, nes norėjau labai greitai, o prižiūrėtojas tik porą ratukų apvedė .(

Comments are closed.