Jean Francois Catalan: dvasinė patirtis ir psichologija

Tiesą sakant, tikėjausi, jog ši knyga bus bent jau tokia pati įdomi, kaip kad ir mano skaityta Jungo knyga apie religiją, bet šiek tiek suklydau. Jean Francois Catalan yra kunigas, jėzuitas ir psichologijos profesorius, bet ši jo knyga didelio įspūdžio man nesudarė – galbūt dėl to, kad dabar ją aprašinėdamas sunkiai galiu suvokti, kokia gi visgi buvo jos pagrindinė mintis. Atrodytų, jog knyga parašyta gana aptakiai, nesistengiant nagrinėti religijos ir psichologijos klausimą nei iš religijos, nei iš psichologijos pusės, tad atrodytų, jog gaunasi knyga apie nieką.

Šiaip šioje knygoje paliečiamos tikrai įdomios temos, kaip kad klausimas kaip psichologiškai būtų galima paaiškinti jausmą, kai žmonės patiria Dievo artumą, arba Dievo rolė, jo įsivaizdavimas žmogaus psichologijoje, ar tas pats nuodėmės klausimas (autorius teigia, jog vien beieškant nuodėmių savyje ir nusižeminant, turėtų vystytis neurozės), tačiau nors ir labai įdomios, šios temos panagrinėtos kažkaip paviršutiniškai ir labiau kelia klausimus nei siūlo atsakymus. Gal būt man tiesiog reiktų kokį nors įvadą į psichologiją ir religiją paskaityt, o ne šią knygą. Heh.

Comments Closed

3 Comments

  1. Skaityk Naujaji Testamenta, bus aiskiau. Zmogisku teoriju yra daug, visu neistyrinesi, o ten yra saltinis, is kurio semesi tie, kurie raso tokias knygas.Viska ten rasi.

  2. ;) Ne, ne žmogiška, nes ne žmogus NT kūrė, užrašė tiesa, žmonės. Šios knygos net nėra kaip gretinti šalia kitų dvasinių mokymų, kaip koranas, bhadgavadgita ir t.t. Tai kartu ir istorinis ir dvasinis ir pranašiškas veikalas

Comments are closed.