Joseph Stiglitz: Globalization and its discontents

Ką tik užverčiau paskutinius buvusio Pasaulio banko pirmojo ekonomisto ir 2001 metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz apie globalizaciją ir jos keliamas bėdas. Matyt tarp Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) yra perbėgusi juoda katė, nes iš esmės tai knyga apie TVF daromas klaidas, siekiant palaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą ir TVF peršamą globalizacijos variantą.

Sunku nesutikti su autoriumi, jog TVF siūlomas rinkos fundamentalizamas ir šoko terapijos turbūt buvo perdėtos ir daugeliu atvejų atnešė daugiau žalos nei naudos, ir nors autorius stebisi TVF peršamų ekonominių teorijų nenuoseklumu, vėliau pats autorius pateikia versiją, jog TVF politika atrodytų labia nuosekli, jeigu būtų priimama prielaida, jog TVF siekia ne globalinės ekonomikos, o globalinių finansų rinkų stabilumo. Kas turbūt yra arti tiesos, nes TVF veto teisę turi tik JAV, o jo vadovybėje nemažai ir buvusių investicinių bankininkų iš didžiųjų JAV bankų. Bet gal apie viską šiek tiek nuosekliau.

Pasaulio bankas ir TVF turi šiek tiek skirtingus tikslus (bent jau aprašytus jų steigimo dokumentuose) — Pasaulio bankas rūpinasi skurdo mažinimu ir dažniausiai finansuoja infrastruktūros projektus, kurie turi padėti pasaulio neturtingosioms ekonomikoms prisikelti per investicijas. Pasaulio banko tikslas — skurdo mažinimas — kartu reiškia ir tai, jog makroekonominėje valstybės situacijoje Pasaulio bnako pareigūnai labiausiai dėmesį kreipia į nedarbo statistiką ir bendrojo vidaus produkto augimą. Tuo tarpu TVF buvo įkurtas tam, kad padidintų pasaulio ekonomikos stabilumą. Remiantis Keynes‘o teorijomis, valstybės ekonomikai išgyvenant nuosmukį, valstybei vertėtų vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką (arba kalbant paprastai — leisti daug pinigų, jeigu reikia ir pasiskolinant), tam kad ekonomika vėl būtų „įsukta“. Valstybei patiriant nuosmukį, sumažėja jos importas, o tai gali sukelti ir jos kaimynių ekonomikų nuosmukį, nes sumažėja jų eksportas — taip ekonomikos nuosmukis savaime gali išplisti iki pasaulinės ekonomikos krizės. Norint to išvengti ir buvo sukurtas TVF, kuris krizės vienoje šalyje atveju turėjo užtikrinti, jog ta valstybė turės pakankamai pinigų ekspansinei politikai vykdyti ir ekonomikai gydyti, kol krizė neišplito į kitas valstybes. Taip turėjo būti užtikrintas pasaulio ekonomikos stabilumas ir tolygus ekonomikos augimas. Joseph Stiglitz nuomone, TVF šiais laikais pasaulio ekonomikos stabilumą, kuriuo ji turėtų rūpintis, supranta šiek tiek kitaip ir vietoje tolydaus ekonomikos augimo siekia tik finansų rinkos stabilumo.

Finansų rinkos stabilumas (pagal TVF) pasiekiamas tada, kai valstybė vykdo griežtą išlaidų kontrolę, o taip pat nesibijo užkelti bazines palūkanų normas iki nenusakomų aukštumų, siekiant pažaboti infliaciją. Deja, toks finansinis stabilumas yra dažnai naudingiausias tik valstybių kreditoriams, kurie dažniausiai būna iš išsivysčiusiųjų šalių, bet mažai padeda besivystančių šalių augimui, nes jų ekonomikos būna itin suvaržytos. Griežtos fiskalinės politikos iš tikrųjų padeda skolintojams, nes tai reiškia, jog šalys pinigų neišleidžia (nors gal tos išlaidos ir buvo labai būtinos — kaip kad maisto ar mokslo susidijos), o juos gali panaudoti skoloms grąžinti. Bet jeigu neturtingos šalys yra ir taip praskolintos, o jų vyriausybių uždirbami vargani pinigai eina ne ekonomikos infrastruktūrai ir investicijoms skatinti, o tik palūkanoms susimokėti, tai tokia šalis turbūt iš skurdo sunkiai išbris.

Kitas svarbus priekaištas TVF — besaikis rinkos fundamentalizmo kišimas: TVF nuomone, rinkos turi būti liberalizuotos, valstybinės įmonės privatizuotos, neturi būti jokių apribojimų kapitalo judėjimui ir t.t. Savaime tai gal ir nėra blogai, tačiau tokie pertvarkymai turi būti daromi palaipsniui, o ne per vienerius ar dvejus metus. Daugelis supranta, jog valtybinės įmonės dažnai yra neefektyvios, kad jose dibra daugybė nereikalingų darbuotojų. Staiga privatizavus šias bendroves, privatus savininkas stengiasi atleisti visus nereikalingus darbuotojus ir taip padaryti įmonę pelningą. Ir atrodytų, jog čia nieko blogo, tačiau makroekonominiu lygiu staiga susiduriama su padidėjusiu bedarbių skaičiumi, kurie trumpu laikotarpiu negali susirasti naujų darbų, nes darbo vietų kūrimas nevyksta per vieną naktį. Dar blogiau, jeigu valstybė nėra pasiruošusi remti naujų bedarbių ir nėra sukūrusi bedarbių paramos programos — socialinės tokio greito žingsnio problemos gali būti gana didelės. Knygoje pateikiamas ir staigaus perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką pavyzdys Rusijoje, kai per vos ne vieną dieną Rusijos žemdirbiai, kurie buvo įpratę, jog jiems yra pateikiamos ir trąšos, ir sėklos, ir nurodymai, kiek ir ko sėti, susiduria su laisva rinka ir nebežino, nei kur gauti sėklų, nei galų gale kur ir kaip parduoti savo užaugintus javus. Darant reformas labai svarbus žmonių mentaliteto pakeitimas, o tai turbūt pati sudėtingiausia tokių reformų dalis.

Comments Closed

One Comment

Comments are closed.