Ledas, pačiūžos, ekonomika

Užvakar su savo senais draugais iš kanalo #beprotiska_arbatele buvau čiuožykloje. Čiuožėjas, aišku, iš manęs yra menkas, bet buvo gera vėl kartu pabūti su senais pažįstamais – atrodo paskutinį kartą su daugeliu iš jų buvau susitikęs lygiai prieš dvejus metus toje pačioje čiuožykloje (tas susitikimas buvo ganėtinai reikšmingas mano gyvenime, bet čia jau kita istorija ;)

Bečiuožinėjant, vaškas man prasitarė, jog jam kartais įdomu paskaitinėti mano dienoraštį apie ekonomiką (nors atrodytų mus seniau labiau siejo kompiuterastiški dalykai), ir paklausė, kokios makroekonominės mintys, vertos dienoraščio įrašo, gali man kilti bečiuožiant ledu. Kadangi, kaip jau minėjau, nesu geras čiuožėjas, tai mintys daugiausiai sukosi apie tai, kaip reikia išlaikyti lygsvarą, o ne apie tai, kaip veikia ekonomikos principai, bet visgi viena ekonominė mintis atėjo į galvą.

Argi ne nuostabu, kad tam, kad galėčiau šiek tiek pačiuožinėti ledu, prisidėjo tiek daug žmonių – bilietų pardavėja, apsaugininkai, elektrikai, statybininkai, architektai, valytojai, pačiūžų gamintojai, kalnakasiai, iškasę geležies rūdą, plieno lydytojai, ir t.t. – ir kas svarbiausia, niekas jiems nieko neliepė daryti ir nenurodinėjo, visi šie žmonės vienas su kitu nesusitarę padarė taip, jog štai aš galėčiau, įsispyręs į nuomuotas pačiūžas, pusantros valandos padrebinti kinkas ant ledo, stengdamasis nenukristi. O šiam mano malonumui reikėjo pagaminti ir pačias pačiūžas (o tam, kad jas reikėjo pagaminti, reikėjo lydyti plieną, kasti rūdą, pagaminti raištelius ir t.t.), ir pastatyti ledo areną, ir pagaminti elektrą, kurios pagalba būtų šaldomas ledas, bei apšviečiama aikštelė, ir sukurti keliasdešimt dainų, kurios bus grojamos man besisukant ledu, ir pagaminti garso aparatūrą… Ir visi žmonės, prisidėję prie šių dalykų pagaminimo, kažkaip spontaniškai žinojo, jog reikia pasistengti, nes 2005 metų gruodžio pabaigoje Petras norės pačiuožinėti ant ledo.

Visa tai įmanoma tik dėl to, jog visus šiuos žmones koordinuoja jėga, kurią Adamas Smitas vadina „nematoma ranka“ – o jeigu tiksliau, tai visus šiuos žmones veda tiesiog paprastas godumas ir savo interesų paisymas. Laisvoje rinkoje, kurioje kiekvienas žmogus gali pats nuspręsti ką ir už kiek pardavinėti bei pirkti, tik savo intereso paisymas lemia tai, jog pasiekiama didžiausia gerovė. Juk pačiūžų gamintojas gamino pačiūžas ne todėl, jog jam aš labai patinku, ir jis žino, jog kažkada norėsiu pačiuožinėti, bet todėl, jog pačiūžų pirkėjai moka už jas nemažus pinigus – taigi pačiūžų gamintojas jas gamina todėl, jog jam tai naudinga. Lygiai taip pat ir plieno lydytojas, kuris galbūt gamina pačiūžų peilius, juos gamina ne dėl to, jog jam mielas pačiūžų gamintojas, o dėl to, jog pačiūžų gamintojas jam nemažai sumokės už paslaugą. Kiekvienas, būdamas godus ir žiūrėdamas tik savęs, pasiekia tai, jog aš galiu suktis ant ledo.

Pagrindinis ekonomikos principas ir yra tai, jog godumas yra geras dalykas, nes jis sukuria efektyvų resursų pasiskirstymą. Juk niekas negamins tokio produkto, kurio niekam nereikia, nes niekas iš gamintojo nieko nepirks, o tai atsilieps bloguoju tik pačiam gamintojui – negaudamas pajamų, jis greit bankrutuos. Ir priešingai, gamintojas, gaminantis labai reikalingą prekę, bus rinkos didžiai apdovanotas. Ir visa tai vyksta be jokio plano. Argi ne magiška?