RSS, RFC822 ir lietblogs

Pastebėjus, kad mano RSS nebedraugauja su lietblogs ir paieškojus sliekų, atrasta, kad mano RSS ne visai teisingai generuoja RFC822 datą. Pataisiau.

Update: Problema buvo šiek tiek gilesnė, nei tikėjausi. Pradžioje galvojau, kad tik dėl mėnesio pavadinimo viskas stringa (RSS buvo rašoma pilnas mėnesio pavadinimas „July“ vietoj reikiamos santrumpos „Jul“), tačiau pasirodo tikrintojui nepatinka ir Lietuvos laiko juostos EET santrumpa. Pakeitus ją į +0200 jau tikrintojas nebesikeikia, bet kažkodėl nemanau, kad tikrintojas šioje vietoje teisus. Anyway.

Pabiros iš interneto

Keletas pabirų iš interneto:

Be viso to, šiandien dar įvyko keletas sprogimų Londone, Kinija revalvavo juanį, ir Hermis perpirko Kitron.

Gediminas Navaitis: Intymūs pokalbiai (internete)

Neseniai užverčiau paskutinį itin lengvos populiariosios psichologijos knygos „Intymūs pokalbiai“, kurią parašė garsus Lietuvos psichoterapeutas Gediminas Navaitis, puslapius. Ši knyga galėtų būti labai įdomi tiems, kurie nėra skaitę jokių (populiariųjų) knygų apie šeimos psichologiją, santykius, bendravimą, lyčių mąstymo skirtumus ir panašiai, tačiau vis ją skaitydamas galvojau, jog visa tai jau kažkur anksčiau skaityta. Ir iš tiesų, visa knyga yra bent jau kokių dešimties populiariųjų knygų apie žmonių santykius ir gyvenimo būdą santrauka su visomis svarbausiomis ir įdomiausiomis vietomis. Pati knyga skaitosi labai greitai, bet gal dėl šios priežasties, o gal dėl to, jog ją skaičiau atostogų metu, man sunkoka prisiminti svarbiausias šios knygos vietas. Na, bet kaip lengvas vasaros skaitinys, tai knyga visai nusisekusi.

Beje, labiausiai mane suintrigavo žodis „internete“ knygos pavadinime. Deja, teko nusivilti, nes tai su internetu nieko bendro, o žodis į pavadinimą atrodo įdėtas tik tam, kad suviliotų tokius kaip aš paimti į rankas šią knygą. Marketing at it’s best.

Skaičių populiarumas

Grįžus iš atostogų kol kas dar sunkoka įeiti į seną darbinį ritmą: elektroninio pašto dėžutės pilnos laiškų, o ant stalo susikaupė neskaitytos spaudos ir žurnalų šūsnys.

Internete aptikau gan įdomų tyrimą apie įvairių skaičių populiarumą svetainėse. Pasirodo, kad apvalūs skaičiai yra žymiai populiaresni nei neapvalūs, o taipogi žymiai didesniu populiarumu išsiskiria skaičiai 212, 486, 911, 1040, 1492, 1776, 68040 ir 90210 – daugiausiai dėl telefono numerių, įžymių metų, kompiuterių architektūros kodų ar pašto indeksų. Svetainėje galima plačiau pasiskaityti apie tyrimą bei peržiūrėti grafinę Javinę visualizaciją.

Religinis pakantumas

Šios dienos sumos mišiose Vilniaus arkikatedroje mane su Indraja nustebino viena malda, kuri atrodė labai netinkanti prie šiuolaikinės katalikybės siekių ir požiūrio. Būtent bendruomeninės maldos metu, kai po pamokslo ir „Tikiu“ į įvairius maldavimus bendruomenė atsiliepia žodžiais „prašome tave, Viešpatie“ nuskambėjo prašymas, kad žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys priimtų tikrąjį tikėjimą. Šis prašymas skambėjo itin keistai jau vien dėl to, jog pamokslo metu buvo užsiminta apie teroristų atakas Londone, o kadangi terorizmas dažnai siejamas su islamo fundamentalizmu, toks netiesioginis krikščionybės iškėlimas kitų religijų atžvilgiu (nes juk žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys klysta, tad prašoma, jog jie atsiverstų į tikrąjį tikėjimą) nelabai skatina skirtingų tikėjimų žmonių pakantumą vieni kitiems. Popiežius Jonas Paulius II-asis pagarsėjo tuo, kad bandė suvienyti skirtingų konfesijų tikinčiuosius, nesistengdamas atversti jų į katalikybę, o pripažindamas, kad visos religijos turi daug bendro: tik jam vienam pavyko sukviesti tiek daug skirtingų tikėjimų dvasininkų vienu metu melstis už taiką. Juk nors kelių užkopti į kalną yra daug, bet pats kalnas tėra vienas. IMHO aišku.

Tony Buzan: lavinkite atmintį

Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį“, kurią vakar pabaigiau skaityti, aprašomos visokios atminties lavinimo technikos ir duodama krūvos patarimų, kaip geriau viską prisiminti. Keletas dalykų man pasirodė tikrai labai naudingi, ir juos gal būt pasiseks pritaikyti ateityje, tačiau kai kurios siūlomos prisiminimo sistemos mano nuomone kažkokios gremėzdiškos ir įneša daugiau sumaišties nei pagerina atmintį. Tačiau čia gal tik mano toks pirmas įspūdis, galbūt iš tikrųjų naudojant tas atminties sistemas pasiekiami neblogi rezultatai.

Pagrindinė knygos mintis yra ta, kad norint prisiminti, reikia daryti asociacijas, stengtis, kad jos būtų ryškios, ir veiktų per visus pojūčius: klausą, regėjimą, lytėjimą, uoslę ir skonį. Tarkim, jeigu reiktų prisiminti, jog parduotuvėje reikia nupirkti taurių, bananų, kiaušinių, pyrago, servėtėlių ir ledų, galima sugalvoti tokias asociacijas: reikia įsivaizduoti, kaip ant padėklo neši taures, jog skimbčioja viena į kitą, ir per jas ryškiai šviečia saulė, tada eidamas nepastebi banano, todėl ant jo paslysti (šiuo metu reikia labai vaizdžiai įsivaizduoti patį slydimą) ir nukrenti ant dėžutės kiaušinių, kurie sudužta ir palieka dėmę ant kelnių (visa neblogai čia dar įsivaizduoti kiaušinių kvapą); tada išsitrauki servertėles ir valaisi kiaušinių paliktą dėmę, o galų gale, pamačiusi tavo bėdas, prie tavęs pribėga ledų pardavėja iš kitos gatvės pusės ir pasiūlo tau ledų, kurių skonis labai stiprus ir malonus. Po tokio įsivaizdavimo seanso prisiminti pirkinių sąrašą yra lengviau nei iškalti jį – tereikia prisiminti susigalvotą istoriją.

Seniausias pokštas roko istorijoje

Senuose Wall Street Journal užtikau straipsnį apie jau gerus 20 metus besitęsiantį pokštą roko koncertuose: nesvarbu kas groja, visada atsiranda žiūrovų, kurie reikalauja pagroti dainą „Free Bird“, kurią šiaip jau originaliai atliko Lynyrd Skynyrd gūdžiais 1973 metais.

Viskas prasidėjo turbūt tuo, kad Lynyrd Skynyrd daina Free Bird yra labai mėgstama, o be to ir labai ilga (trunka apie 14 minučių). Vieną dieną įtakingas Čikagos radijo darbuotojas fanams pasiūlė vieno atlikėjo, nesusijusio su Lynyrd Skynyrd, koncerte reikalauti, jog būtų sugrota daina Free Bird. Tai tapo įpročiu, ir jau beveik 20 metų retai koncertai apsieina be tokio reikalavimo. Ir vis dar tokie reikalavimai sukelia šypseną.

Muzikantai į šį reikalavimą reaguoja skirtingai – nuo keiksmų ir vidurinio piršto rodymų (here’s your f***ing free bird!) iki Free Bird parodijų ar pilnos versijos grojimo. Heh, gal kas turit em-pė-trys? :)

Mokslinis vyriškumas

Jau antra diena kaip atostogauju, klausydamas Bethoveno simfonijų, kurias kelias dienas galima parsisiųsti iš BBC svetainės. Tikėtina, kad mano dienoraščio rašymas kelias ateinančias savaites prislops, o ypač už savaitės, kai atitrūksiu nuo interneto, nes važiuosiu pajūrin.

Pradėjau skaityti Elisabeth Badinter knygą „XY. Apie vyriškąją tapatybę“, kurioje nagrinėjama vyriškumo tema. Kol kas dar perskaičiau ne itin daug, bet knyga tikrai mane sudomino. Autorė teigia, jog vyriškumas dažnai yra ne įgimtas, o priklauso nuo auklėjimo, negana to, pats vyriškumas skirtingose tautose ir skaitingais laikotarpiais yra suvokiamas skirtingai: antai prieš kelis šimtmečius buvo visai natūralu, jog vyras verktų, o kai kuriose Afrikos tautelėse švelnumas ir taikingumas yra vyriška savybė. Mintis, jog vyriškumas yra tai, kas nebūtinai natūralu yra grindžiama tuo, jog berniukus dažnai reikia mokyti būti „vyriškais“: juk tėvai dažnai sako „būk vyras, neverk, nebijok“, tuo tarpu retai mergaitėms sakoma „būk moteris“

Dar mane sudomino ir skyrius apie prenatalinį (emm… prieš gimimą?) lyties vystymąsi: teigiama, jog jeigu vystantis gemalui neįsikiša testosteronas, gemalas įgauna moteriškąją lytį – iš to kaip ir išeitų, jog moteriškoji lytis yra lytis „pagal nutylėjimą“ (nors gal čia nieko ir keisto, juk gemalas vystosi moteriškų hormonų apsuptyje moters įsčiose). Autorė teigia, jog berniuko vystymasis dar negimus yra kova už tai, kad jis įgautų skirtingą lytį.

Pasirodo ir pati lyties sąvoka nėra tokia paprasta. Egzistuoja bent keturios lyties sąvokos: genetinė lytis (skiriama pagal tai, ar žmogus turi XX chromosomas (moteris), ar XY chromosomas (vyras)), gonadinė lytis, lytis atskiriama pagal išorinius organus ir lytis, įrašyta žmogaus pase. kartais būna ir taip, jog visos šios lytis nesutampa. Bet dar perskaičiau tik apie ketvirtadalį knygos, tad plačiau apie tai vėliau ;)

Kinijos plėtra Amerikoje

The Economist šią savaitę viena svarbiausių temų pasirinko Kinijos kompanijų invaziją į JAV. Šiomis dienomis Kinijos naftos kompanija CNOOC (China National Offshore Oil Company) pareiškė norą pirkti vidutinio dydžio JAV naftos bendrovę Unocal, už kompanijos akcijas pasiūlydama 18,5 milijardo JAV dolerių, arba visais 2 milijardais dolerių daugiau nei už šią kompaniją siūlė JAV naftos kompanija Chevron. Tai nėra vienintelis Kinijos kompanijų pirkinys: visai neseniai IBM pardavė savo asmeninių kompiuterių verslą Kinijos kompanijai Lenovo, o vieną didžiausių JAV buitinės technikos gamintojų Maytag, kuriai priklauso ir dulkių siurblių prekinis ženklas Hoover ruošiasi perimti Kinijos buitinės technikos gamintoja Haier.

Pagrindinė tokių įsigijimų priežastis yra Kinijos noras sukurti apie 30-50 kompanijų, kurios būtų stambios rinkos žaidėjos pasauliniu mastu. Tam labai padeda valstybės subsidijos ir JAV dolerių perteklius, kuris susikaupęs pas kinus. Valstybinės Kinijos kompanijos kaip CNOOC gali siūlyti nerealias sumas kitų kompanijų įsigijimui, nes joms lengva gauti beprocentes paskolas iš Kinijos vyriausybės. Bet kas iš to? The Economist nuomone, brangiai nupirkusios JAV kompanijas, Kinijos bendrovės patirs nuostolių, kaip kad panašiai teko patirti japonams prieš kokį dvidešimt metų – Kinijos kompanijos negali efektyviai funkcionuoti pasaulio rinkos ekonomikos sąlygomis, nes jos įpratusios, jog jas už rankos laikytų vyriausybė. Dabartiniai įsigijimai irgi gali būti daugiau politiniai (tačiau politiniai ta prasme, kad egzistuoja noras dominuoti pasaulinėje rinkoje, o ne noras daryti politinį spaudimą valstybėms) nei ekonominiai, o kas iš jų išeis ateityje – sunku pasakyti.

Tiesa, tokie Kinijos pirkiniai kelia nerimą JAV politikams, kurie įžvelgia grėsmę JAV saugumui (hmm, primena Lietuvos politikų paranoją Rusijos verslo interesams). Pačios JAV kompanijos yra nemažai investavusios Kinijoje ir JAV tikisi, jog jokių apribojimų JAV verslui Kinijoje neturėtų būti, tad paradoksalu, jog laisvosios ekonomikos šalyje, kuri vadinasi JAV, siekiama apriboti Kinijos verslo vystymąsi, o tuo tarpu planinėje ekonomikoje, kuri vadinasi Kinija, bet kokios užsienio investicijos yra laukiamos, ir joms nesudaromos didelės kliūtys.