Dar vieno analitiko svetainė

Vienas iš paskutinių NBER mokslinių straipsnių teigia tai, ką ir buvo galima įtarti – mikriukų vairuotojai vairuoja žymiai pavojingiau nei kiti viešojo transporto darbuotojai. Straipsnis lygina dvi vairuotojų kategorijas Santjage: vieni vairuotojai gauna stabilų atlyginimą, o kitiems mokama pagal pervežtus keleivius. Tie vairuotojai, kurie gauna atlyginimą pagal pervežtų keleivių skaičių, stengiasi daugiau — paskaičiuota, kad tokių mikriukų keleiviai transporto laukia apie 10 procentų trumpiau, nei tų, kurių vairuotojai gauna stabilų atlyginimą. Taigi, pakeitus vairuotojų paskatas dirbti (jų atlyginimą pririšus prie darbo produktyvumo), gauname žymiai efektyvesnę transporto sistemą.

Bėda tame, kad norėdami gauti kuo daugiau keleivių, labai motyvuoti mikriukų vairuotojai yra pasiryžę pakeliui keletą keleivių ir pervažiuoti, kad tik padidėtų jų atlyginimas. Vairuotojai, kuriems mokama pagal pervežtus keleivius, padaro 67 procentais daugiau avarijų nei vairuotojai, kurių atlyginimas pastovus. Išeitis iš šios situacijos turėtų būti paprasta — jeigu už avarijas vairuotojai būtų atsakingi savomis lėšomis, tai sukurtų paskatas ne vien pervežti daugiau keleivių, bet ir važiuoti saugiau.

Įsivaizduokime, jog galime rinktis iš dviejų galimybių: septynių uncijų ledų porcijos, kuri sudėta į penkių uncijų indelį (t.y. ledai „su kaupu“), ir aštuonių uncijų ledų porcijos, kuri sudėta į dešimties uncijų indelį (t.y. atrodo, jog jis nepilnas). Objektyviai svarstant, didesnis indelis yra geresnis, nes jame daugiau ledų, bet Christopher Hsee atliktas tyrimas (su registracija :/ ) teigia, jog dauguma žmonių linkę rinktis pirmąjį variantą, jeigu tik abi porcijos nėra sudėtos viena šalia kitos. Pasirodo, gana sudėtinga objektyviai įvertinti ledų porcijos dydį, todėl renkamasi „pilniau“ atrodanti porcija, nes ji atrodo didesnė. Tyrimo autoriai teigia, jog nors ir turėtų galioti principas „daugiau ledų yra geriau“, bet kupina, nors ir mažesnė porcija, vartotojui suteikia papildomų gerų jausmų, o tuo tarpu nepripildyta porcija sukelia neigiamas emocijas. Per Mahalanobis.

Nelabai seniai nusipirkau mašiną (ir vairuotojo teises ne per seniausiai išsilaikiau). Savaime suprantama, mašina ne nauja, ir jos niekaip negalėčiau pavadinti investicine preke, nes iš jos nesitikiu jokios investicijų grąžos — priešingai, ji tik reikalauja papildomų lėšų benzinui, tepalams ir t.t. Kitaip tariant, automobilis tikrai yra vartojimo prekė. Bet taip yra ne visur: pasirodo Afganistane naudotos mašinos yra naudojamos investicijoms. Tokia situacija susiklostė karo metu, kai pirkti žemę ar kitą nekilnojamą turtą tapo pavojinga (nes privačios nuosavybės teisės karo metu būna sunkiai saugomos), o kadangi bankų sistemos Afganistane irgi nelabai yra, tai grynus pinigus žmonės investuoja pirkdami mašinas. Bet verta paminėti, jog nors ir tokių mašinų vertė padidėjo pastaraisiais metais (nes atsirado daugiau norinčių pirkti, o importuoti mašinas karo metu gana sudėtinga), tai yra itin rizikinga investicija: atsiveriant importo rinkai, padidės mašinų pasiūla, o tai sumažins jų kainas. Plačiau: visas AREU rinkos tyrimas.

Google išleido dar vieną puikų produktą, kuris atrodo žymiai geriau nei visi kiti konkurentai – Google Analytics. Svetainių lankomumo analizė tapo žymiai paprastesne ir tobulesne. Via Seth Godin.

Prisimenu, skaitant apie Warren Buffett, tarp jo valdomų kompanijų buvau pastebėjęs labai nemažai vietinių laikraščių. Ponas Buffett į juos investavo, nes jo nuomone, tai paprastas verslas, kuris gal būt ir neturi didelių augimo galimybių, bet vis tiek yra be galo reikalingas vietinei bendruomenei, nes tai yra pagrindinis vietinių verslų reklamos kanalas. Taigi, vietiniai laikraščiai atitinka Buffett‘o investavimo principus: jie turi nemažą monopolinę galią vietos rinkoje (nes vietinių laikraščių, kurie leidžiami viename mieste, būna nedaug), tai paprastas verslas, užtikrinantis ganėtinai stabilias pajamas, ir dažniausiai tai pigus verslas, nes laikraščių leidyba nėra ta „seksuali“ ekonomikos šaka, kuri šiame interneto amžiuje sukeltų didelį investuotojų susidomėjimą.

O štai šiandien akis patraukė straipsnis apie tai, jog JAV laikraščių tiražai per pusmetį sumažėjo 2,6 procento. Visgi interneto skvarba ir populiarumas daro savo įtaką. Bet netgi investuojant į augimo nerodančią šaką galima uždirbti.

Niekada nieko nesu skaitęs apie Lotynų Amerikos revoliucijas ir jų vadus, tad nieko iki šiol nežinojau ir apie Che Guevara, kurio veidas dažnai puošia visokiausius marškinėlius ir sienas grafiti pavidalu. Vienas straipsnis šiek tiek davė man žinių apie šį revoliucionierių ir kartu privertė su straipsnio autoriais stebėtis, kodėl jo kultas šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje toks madingas.

Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.

Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).

Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.

Kadangi sulaukiau prašymų išsamiau paaiškinti LBO schemą, tai pasidalinsiu savo paaiškinimu su visais.

Tarkime, kad yra kompanija “Petro bandelės”, kurią valdo daug akcininkų, o kompanijos vadovas Petras turi nedaug akcijų. “Petro bandelės” veikia ne itin efektyviai, nes Petras, būdamas vadovu, nelabai stengiasi (nes tai ne jo kompanija, o akcininkų yra labai daug, jei susiskaidę ir nevisai dalyvauja kompanijos valdyme). Todėl Petrui kyla idėja perimti kompaniją ir sutvarkyti taip, kad savą verslą. Todėl jis susitaria su kokiu nors private equity fondu ir bankais bei įsteigia kompaniją “Petro bandelių investicija”, kuri niekuo neužsiima, bet kurios pagrindiniai akcininkai yra Petras ir private equity fondas. “Petro bandelių investicija” iš bankų išsiima didelę paskolą ir už gautus pinigus perka “Petro bandelių” akcijas. Paskola išduodama su tam tikromis sąlygomis — dažniausiai užstatas gali būti nupirktos “Petro bandelių” akcijos, jeigu Petras sugeba bankui įrodyti, kad jos yra vertos daugiau nei jų vertė biržoje (LBO yra prasmės daryti tik tuo atveju, kai manai, jog akcijos yra nuvertintos). Kai “Petro bandelių investicija” tampa pagrindine “Petro bandelių” akcininke, “Petro bandelės” tampa dukterine įmone, o šios dvi kompanijos sujungiamos. Kadangi “Petro bandelių investicija” valdoma Petro ir private equity fondo (fondas čia dalyvauja dažniausiai todėl, kad bankai 100 procentų pirkimo nefinansuoja — dalis pinigų turi ateiti ne skolos pavidalu), tai Petras tampa stambiu “Petro bandelių” akcininku, o ant “Petro bandelių” užkabinama banko paskola, kuria buvo finansuotas kompanijos perėmimas. Tikėtina, jog Petras stengsis pagerinti “Petro bandelių” veiklą, tam kad kompanjia galėtų grąžinti banko paskolą. Gal būt “Petro bandelės” parduos ir kai kuriuos ne visai pelningus padalinius (kokią nors “Petro runkeliai”, kuri nuo senų laikų priklauso “Petro bandelėms”) — irgi tam, kad būtų grąžintos paskolos. Po keletos metų bankams paskola bus grąžinta, o Petras turės “Petro bandelių” kontrolę. Tuo metu private equity fondas dažniausiai norės išeiti iš kompanijos — jeigu Petras prasigyveno, tai private equity fondas galėtų parduoti akcijas Petrui, tačiau dažnai tokiu atveju daromas IPO — kompanijos akcijos siūlomos per biržą.

The Economist šią savaitę rašo ir apie Baltijos valstybes: straipsnyje, pavadintame „Baltic blues“ atkreipiamas dėmesys į pastaruoju metu Baltijos šalyse vis aštrėjančią problemą – darbuotojų trūkumą. The Economist nuomone, ši problema susidarė dėl to, jog pastaruoju metu itin sparčiai augo daug darbo resursų reikalaujančios pramonės šakos (kaip kad statyba), kurios ir suvalgė visą esamą darbuotojų pasiūlą.

Tiesa, oficiali statistika apie darbuotojų stygių nelabai ką sako, bet paaiškinimas įtikinantis:

Officially, unemployment is still around 8% in all three countries. But some of the jobless are not easily employable: “Too old, too drunk or too lazy,” says one official unkindly. More importantly, many are working, either illegally at home or elsewhere in the EU. When Latvian teachers recently demonstrated for higher salaries, one placard threatened “see you in Ireland”—which, like Britain, has opened its borders to workers from the EU’s newest members.

Nors Lenkijoje oficialus nedarbo lygis yra 19 procentų, bet Lenkijos statybos įmonės irgi skundžiasi darbuotojų stygiumi. Trijose Baltijos valstybėse tėra 8 milijonai gyventojų, o net 100000 iš jų dirba Londone.

Paskutinė pastraipa irgi verčia susimąstyti:

But the most controversial idea is to import extra workers. Poland has tens of thousands of illegal immigrants, chiefly from Ukraine: now the talk is of making it easier for them to work legally. In Latvia, VP Market, a retail chain, wants to hire staff from neighbouring Belarus; other firms are thinking along similar lines. That may make business sense, but in the Baltic states, where many still see Russian migrants as a lasting and unwelcome reminder of Soviet occupation, such notions are regarded with horror.

Vis neradau laiko aprašyti praėjusį savaitgalį pabaigtą skaityti knygą Barbarians at the Gate, kurioje aprašoma didžiausio kada nors įvykusio LBO istorija. LBO, arba Leveraged buy-out yra kompanijos pirkimas už skolintus pinigus, skolos užkabinimas ant tos pačios nupirktos kompanijos, jos sutvarkymas, kad ji galėtų atidirbti ir grąžinti skolą.

Knygoje rašoma apie RJR Nabisco kompaniją, kuri užsiėmė tabako ir maisto produktų verslu (iš tabako verslo, jai priklausė cigarečių prekiniai ženklai Camel, Winston ir Salem). Ši kompanija pateko ir į didžiausių JAV kompanijų dvidešimtuką. Kompanijos vadovai manė, jog šios kompanijos akcijos kaina biržoje yra žymiai žemesnė, nei ji turėtų kainuoti iš tikrųjų, todėl sumanė pasiskolinę pinigų įtikinti kompanijos valdybą, jog jie parduotų kompaniją jiems. Visa bėda, kad jų pasiūlyta išpirkimo kaina neatrodė labai didelė, todėl labai greitai atsirado ir daugiau norinčių perimti šią kompaniją už didesnę kainą. Knygoje labai išsamiai aprašomas visas konkuravimas dėl šios kompanijos, visi užkulisiniai žaidimai, bandymai susitarti tarpusavyje ir vėl susipykimai dėl vieno ar kito dalyko nepasidalinimo.

Knygos puslapiuose labai aiškiai išryškėja didžiausių JAV investicinių bankų vadovų asmeninės ambicijos, jų pasipūtimas vienas kitų atžvilgiu ir noras žūt būt vienas kitą pralenkti (vienu metu susitarimas tarp bankų žlugo vien tik todėl, jog jų atstovai negalėjo susitarti, kuris iš jų obligacijų prospekte bus paminėtas pirmiau). Vien dėl to, jog tai buvo didžiausias tokio tipo sandoris JAV istorijoje, kiekvienas bankas norėjo bent kažkaip jame dalyvauti, bet savaime suprantama, sandoryje jie turėjo pasirodyti svarbesni nei jų konkurentai. Nabisco perėmusios kompanijos KKR (kompaniją visgi perėmė ne Nabisco vadovai) vadovų laikysena irgi ne ką įdomesnė: tai lyg pokerio partijos žaidimas apgraibomis, bet kartu naudojantis blefu – o žaidžiama juk ne iš keleto dolerių. Sandorio vertė 31.3 milijardai dolerių.

RJR Nabisco perėmimas JAV finansų istorijoje reiškė barbarų eros pradžią: bet kokia kompanija, kurios akcijų kaina rinkoje atrodė nedidelė, ir kurios vadovai nesistengė šios padėties pataisyti, galėjo būti perimta bet kokių “barbarų” iš išorės, kurie užkabinę kompanijai skolą, ją nusiaubtų, atleistų daugelį darbuotojų, parduotų kai kuriuos padalinius vien tam, kad būtų galima grąžinti už pirkinį sumokėtus pinigus. O Barbarians at the Gate yra puiki knyga apie tai, kaip viskas prasidėjo.