Dar vieno analitiko svetainė

Knygoje When Genius Failed: The Rise and Fall of LTCM rašoma didžiausio pasaulyje hedge fondo Long Term Capital Management (LTCM) istorija. Šį fondą sukūrė garsus Solomon Brothers banko obligacijų makleris John Meriwether, 1994 metais surinkęs apie milijardą dolerių pradinėms investicijoms. Tais laikais išvestinės finansinės priemonės finansų rinkose dar nebuvo labai populiarios, ir neduag buvo tokių, kas sugebėdavo jomis pelningai pasinaudoti. LTCM samdė pačius garsiausius matematikus — tarp jo partnerių buvo ir Nobelio premijos laureatai Merton su Scholes, kurie ir sukūrė opcionų (pasirenkamųjų sandorių) vertinimo Black-Scholes modelį. Fondo idėja buvo gana paprasta: naudojantis sudėtingomis išvestinėmis priemonėmis gauti pelną iš arbitražo. Fondas dirbo daugiausiai skolintais pinigais, jo finansinis svertas (leverage) normaliai siekdavo iki 30.

Pati paprasčiausia fondo strategija buvo susijusi su JAV ilgalaikių obligacijų arbitražu. Kai JAV vyriausybė išleidžia 30 metų obligacijas, jomis apie pusę metų gana aktyviai prekiaujama, bet po maždaug pusės metų jos nugula į visokių draudimo bendrovių portfelius, kur laikomos iki išpirkimo, tad jų likvidumas rinkoje sumažėja. Dėl šios priežasties šviežios obligacijos (on-the-run) rinkoje kainuoja daugiau nei šiek tiek senesnės (off-the-run), bet laikui bėgant, teoriškai, jų kainos turėtų suvienodėti, nes turbūt nėra labai didelio kredito rizikos skirtumo tarp 29,5 ir 30 metų paskolos JAV vyriausybei. Tuo besinaudodami, LTCM parduodavo skolintas šviežias obligacijas (sell short), o už gautus pinigus pirkdavo senesnes obligacijas (buy long). Iš esmės, tai yra lošimas tikintis, jog skirtumas tarp dviejų obligacijų emisijų (spreado) sumažės. Ir dažniausiai šis lošimas pasiteisindavo, nors ir skirtumas tarp emisijų pajamingumų ir tebūdavo kokie 5-6 baziniai punktai. Bet tokiam finansiniam lošimui beveik nereikia turėti jokių pinigų — viskas daroma skolintais pinigais, tad šį nedidelį skirtumą galima padidinti kelias dešimtis kartų.

LTCM mėgo rinkoje statyti dideles sumas. Jie buvo įsitikinę savo veiksmų teisingumu ir neklystamumu. Jie tikėjo savo modeliais, nes juos sukūrė patys protingiausi finansų profesoriai. Ir be galo savimi pasitikėdami rizikavo astronominėmis sumomis, ir jau atrodė, jog jų uždarbio augimui niekas negali sustabdyti. Bet 1998 metais atsitiko tai, ko neprognozavo nei vienas fondo valdytojų modelis: Azijos krizė, o po to ir Rusijos atsisakymas išpirkti obligacijas. Dėl šių sukrėtimų finansinėse rinkose prasidėjo paniškas bėgimas į saugius finansinius instrumentus. Kuo daugiau krito rizikingų obligacijų kursai, tuo daugiau atsirasdavo norinčių jas parduoti, o tai dar labiau mušė jų kainas. LTCM turėjo itin dideles rizikingų vertybinių popierių pozicijas, bet dėl jų dydžio tiesiog negalėjo jų parduoti — rinkoje nebūtų atsiradę tiek norinčiųjų pirkti. Kadangi LTCM daugumą dalykų atlikdavo skolintais pinigais, staiga bankams prireikė juos grąžinti, o tai pastatė LTCM į nepavydėtiną situaciją. Per kelis mėnesius LTCM investuoti pinigai sumažėjo 92 procentais — iš kiekvieno investuoto lito per du mėnesius teliko po aštuonis centus. Manoma, jog fondas per itin trumpą laiką prarado apie 4,2 milijardus dolerių. Pagal fonde naudotus modelius, toks įvykis statistiškai buvo visiškai neįmanomas, bet tai tik parodo, jog statistiniais metodais (ir prielaida, jog rinkose dispersija išlieka pastovi) rinkose ne visada galima pasitikėti.

Fondo istorija įdomi ir tuo, jog ji rodo besaikę fondo valdytojų aroganciją ir pasitikėjimą savimi. Fondas buvo toks didžiulis, jog galėjo diktuoti savo sąlygas visiems JAV bankams. Bet jau po kelių metų griūties metu fondo partneriai turėjo melsti bankų pasigailėjimo. Despite is scientific pretensions, economics still remains more of an art than a science (Robert Kuttner).

Jau senokai norėjau paskaityti kokią nors Sigito Parulskio knygą. Ir visai neseniai paskaičiau. Dabar net nežinau, ar Parulskis visada toks apgailėtinai sarkastiškas, ar čia tokia nuotaika knygoje „Nuogi drabužiai“ sukelta jo skyrybų. Daugumoje knygoje surinktų esė stilius toks, jog primena įmantrias prisigėrusio žmogaus įžvalgas, kurios gali atsirasti galvoje tik tada, kai atsistoti nebepajėgi, tad tenka mąsliu žvilgsniu žiūrėti į butelio likutyje žaidžiančius šviesos atspindžius ir jaustis vieninteliu genijumi, kurio niekas nesupranta. Tiesa, Parulskio rašymo stilius įdomus tuo, kad jame pilna netikėtų minčių vingių, sudėtingų išsireiškimų, palyginimų, citatų, tačiau visa tai perskaičius nepalieka jausmas, kad po tomis įmantrybėmis turėjo būti kažkokia labai akivaizdi prasmė, bet kuo labiau stengiesi tą prasmę užčiuopti, tuo dažniau imi galvoti, kad prasmės iš tiesų ten nebuvo, o visas tas įmantrumas ir buvo tam, kad pridengtų šią nuogybę.

Nors ten, kur Parulskis nėra ciniškas, ten kur žavisi kitais, kur gerbia aplinkinį pasaulį, jo mintys man patiko. Gal paauglystėje būtų patikęs ir cinizmas, bet man atrodo, jog ciniškumas man nebepatinka, nes jis dažniausiai slepia paprasčiausią neišmanymą.

Kita vertus, ši knyga visgi kažkokius jausmus sukėlė, nors tie jausmai ir tėra šioks toks bjaurėjimasis autoriumi, jo mintimis: šiuolaikiname pasaulyje tai gal ne toks jau ir dažnas reiškinys, tad turbūt reikėtų pripažinti, jog Parulskis rašyti moka. Tik galėtų jo mintys būti artimesnės manoms, kad galėčiau žavėtis jo talentu.

Šios dienos pagrindinis „Kauno dienos“ straipsnis apie pensijų fondus „Pensijų fondų turtą saugantys barjerai per žemi“ alsuoja pigios sensacijos ieškojimu, tačiau pagrįstas labai keistais argumentais, kurie rodo žurnalistės išmanymo stoką.

Straipsnis pradedamas bandant gretinti draudimo bendrovių ir pensijų fondų valdymo įmonių veiklą, ir daroma paralelė su IngoBaltic bankrotu, kuris pridarė žalos bendrovės klientams. Toliau daroma klaidinga loginė išvada, jog panašių nuostolių patirtų ir pensijų fondų dalyviai, jeigu bankrutuotų pensijų fondų valdymo bendrovės:

Fondą valdančių įmonių bankroto atveju jie patirtų didžiulius nuostolius – senatvėje tektų verstis iš “Sodros” pensijos dalies.

Tačiau tokios išvados yra klaidingos, nes yra paremtos klaidingomis prielaidomis. Draudimo bendrovės ir pensijų fondų valdymo įmonės skiriasi tuo, kad pensijų fondų pinigai yra visiškai atskirti nuo pačios pensijų fondų valdymo įmonės balanso — taigi bankroto atveju, pensijų fondų valdymo įmonės įsipareigojimai negalėtų būti dengiami iš pačio pensijų fondo. Pensijų fonduose sukauptos lėšos nėra pensijų fondų valdymo įmonių nuosavybė — jos priklauso pensijų fondų dalyviams, o valdymo įmonė tik sprendžia, kur jas investuoti.

Toliau straipsnyje pateikiami ir pensijų fondų žlugimo pavyzdžiai užsienyje, bet vėlgi, lyginami ne visai tapatūs dalykai, nes duodami žlugusių darbdavio pensijų fondų pavyzdžiai, kurie nėrqa tapatūs su lietuviškomis pensijų fondų valdymo bendrovėmis.

Itin keistas ir straipsnio autorės noras parodyti, jog pensijų fondai gali būti išgrobstyti. Manau, jog pensijų fondų išgrobstymo galimybės yra labai mažos. O grobstymo gali būti visur, kaip kad teigia ir pats Vertybinių Popierių Komisijos pirmininkas: tarkim, jūs mokate pašte už komunalines paslaugas ir nesąžininga kasininkė pinigus įsideda sau į kišenę (jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog pašte yra reali sukčiavimo galimybė, tiesiog teigiu, jog tokios sukčiavimo ir pinigų grobstymo galimybės egzistuoja visur, ir kad jos turbūt žymiai didesnės kitose sferose, kurios nėra taip griežtai įstatymiškai reglamentuotos kaip pensijų fondų valdymas). Bet juk sunkiai paprastiems žmonėms suprantamas pensijų fondų valdymo mechanizmas ir mintis, jog pensijų fonduose yra teorinių sukčiavimo galimybių, skatina žmonių vaizduotę, o tai juk labai puiki medžiaga straipsniui, kris galėtų pakelti dienraščio populiarumą. Tik gaila, jog toks niekuo nepagrįstas sensacijų vaikymasis kenkia žmonių pasitikėjimui pensijų fondais.

Ką tik užverčiau paskutinius buvusio Pasaulio banko pirmojo ekonomisto ir 2001 metų ekonomikos Nobelio premijos laureato Joseph Stiglitz apie globalizaciją ir jos keliamas bėdas. Matyt tarp Pasaulio banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) yra perbėgusi juoda katė, nes iš esmės tai knyga apie TVF daromas klaidas, siekiant palaikyti pasaulio ekonomikos stabilumą ir TVF peršamą globalizacijos variantą.

Sunku nesutikti su autoriumi, jog TVF siūlomas rinkos fundamentalizamas ir šoko terapijos turbūt buvo perdėtos ir daugeliu atvejų atnešė daugiau žalos nei naudos, ir nors autorius stebisi TVF peršamų ekonominių teorijų nenuoseklumu, vėliau pats autorius pateikia versiją, jog TVF politika atrodytų labia nuosekli, jeigu būtų priimama prielaida, jog TVF siekia ne globalinės ekonomikos, o globalinių finansų rinkų stabilumo. Kas turbūt yra arti tiesos, nes TVF veto teisę turi tik JAV, o jo vadovybėje nemažai ir buvusių investicinių bankininkų iš didžiųjų JAV bankų. Bet gal apie viską šiek tiek nuosekliau.

Pasaulio bankas ir TVF turi šiek tiek skirtingus tikslus (bent jau aprašytus jų steigimo dokumentuose) — Pasaulio bankas rūpinasi skurdo mažinimu ir dažniausiai finansuoja infrastruktūros projektus, kurie turi padėti pasaulio neturtingosioms ekonomikoms prisikelti per investicijas. Pasaulio banko tikslas — skurdo mažinimas — kartu reiškia ir tai, jog makroekonominėje valstybės situacijoje Pasaulio bnako pareigūnai labiausiai dėmesį kreipia į nedarbo statistiką ir bendrojo vidaus produkto augimą. Tuo tarpu TVF buvo įkurtas tam, kad padidintų pasaulio ekonomikos stabilumą. Remiantis Keynes‘o teorijomis, valstybės ekonomikai išgyvenant nuosmukį, valstybei vertėtų vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką (arba kalbant paprastai — leisti daug pinigų, jeigu reikia ir pasiskolinant), tam kad ekonomika vėl būtų „įsukta“. Valstybei patiriant nuosmukį, sumažėja jos importas, o tai gali sukelti ir jos kaimynių ekonomikų nuosmukį, nes sumažėja jų eksportas — taip ekonomikos nuosmukis savaime gali išplisti iki pasaulinės ekonomikos krizės. Norint to išvengti ir buvo sukurtas TVF, kuris krizės vienoje šalyje atveju turėjo užtikrinti, jog ta valstybė turės pakankamai pinigų ekspansinei politikai vykdyti ir ekonomikai gydyti, kol krizė neišplito į kitas valstybes. Taip turėjo būti užtikrintas pasaulio ekonomikos stabilumas ir tolygus ekonomikos augimas. Joseph Stiglitz nuomone, TVF šiais laikais pasaulio ekonomikos stabilumą, kuriuo ji turėtų rūpintis, supranta šiek tiek kitaip ir vietoje tolydaus ekonomikos augimo siekia tik finansų rinkos stabilumo.

Finansų rinkos stabilumas (pagal TVF) pasiekiamas tada, kai valstybė vykdo griežtą išlaidų kontrolę, o taip pat nesibijo užkelti bazines palūkanų normas iki nenusakomų aukštumų, siekiant pažaboti infliaciją. Deja, toks finansinis stabilumas yra dažnai naudingiausias tik valstybių kreditoriams, kurie dažniausiai būna iš išsivysčiusiųjų šalių, bet mažai padeda besivystančių šalių augimui, nes jų ekonomikos būna itin suvaržytos. Griežtos fiskalinės politikos iš tikrųjų padeda skolintojams, nes tai reiškia, jog šalys pinigų neišleidžia (nors gal tos išlaidos ir buvo labai būtinos — kaip kad maisto ar mokslo susidijos), o juos gali panaudoti skoloms grąžinti. Bet jeigu neturtingos šalys yra ir taip praskolintos, o jų vyriausybių uždirbami vargani pinigai eina ne ekonomikos infrastruktūrai ir investicijoms skatinti, o tik palūkanoms susimokėti, tai tokia šalis turbūt iš skurdo sunkiai išbris.

Kitas svarbus priekaištas TVF — besaikis rinkos fundamentalizmo kišimas: TVF nuomone, rinkos turi būti liberalizuotos, valstybinės įmonės privatizuotos, neturi būti jokių apribojimų kapitalo judėjimui ir t.t. Savaime tai gal ir nėra blogai, tačiau tokie pertvarkymai turi būti daromi palaipsniui, o ne per vienerius ar dvejus metus. Daugelis supranta, jog valtybinės įmonės dažnai yra neefektyvios, kad jose dibra daugybė nereikalingų darbuotojų. Staiga privatizavus šias bendroves, privatus savininkas stengiasi atleisti visus nereikalingus darbuotojus ir taip padaryti įmonę pelningą. Ir atrodytų, jog čia nieko blogo, tačiau makroekonominiu lygiu staiga susiduriama su padidėjusiu bedarbių skaičiumi, kurie trumpu laikotarpiu negali susirasti naujų darbų, nes darbo vietų kūrimas nevyksta per vieną naktį. Dar blogiau, jeigu valstybė nėra pasiruošusi remti naujų bedarbių ir nėra sukūrusi bedarbių paramos programos — socialinės tokio greito žingsnio problemos gali būti gana didelės. Knygoje pateikiamas ir staigaus perėjimo iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką pavyzdys Rusijoje, kai per vos ne vieną dieną Rusijos žemdirbiai, kurie buvo įpratę, jog jiems yra pateikiamos ir trąšos, ir sėklos, ir nurodymai, kiek ir ko sėti, susiduria su laisva rinka ir nebežino, nei kur gauti sėklų, nei galų gale kur ir kaip parduoti savo užaugintus javus. Darant reformas labai svarbus žmonių mentaliteto pakeitimas, o tai turbūt pati sudėtingiausia tokių reformų dalis.

Econbrowser turi labai paprastą ir įdomų straipsniuką apie tai, kodėl sparčiai didėjant Brent naftos kainai ne tokios geros kokybės naftos kainos nepakilo iki tokių pačių aukštumų. Tam pasitarnavo trys pagrindiniai faktoriai: mažėjanti geros kokybės naftos pasiūla (OPEC išgaunama nafta kuo toliau tampa vis prastesnės kokybės ir sieringesnė, o aukščiausios kokybės naftos išgaunama vis mažiau), didėjanti geros kokybės naftos paklausa (ne vien dėl bendro naftos produktų paklausos padidėjimo, bet dar kartu ir dėl to, jog nemažai išsivysčiusių valstybių pradėjo taikyti griežtesnius ekologinius reikalavimus kurui, o tokį kurą pagaminti yra lengviau iš aukštos kokybės naftos) bei naftos perdirbimo gamyklų nepritaikymas prastesnės kokybės naftai (tam, kad naftos perdirbimo gamykla galėtų perdirbti prastesnės kokybės naftą, jai neretai reikia daug investicijų ir laiko).

Šią knygą perskaičiau jau prieš keletą dienų, bet per visus kraustymusis neturėjau laiko ją dorai aprašyti.

Iš tiesų, nieko nebuvau girdėjęs apie šią autorę ir nebuvau skaitęs nei vienos jos knygos, nors kiek žmonių paklausiu, ar kas ją žino, tai visi linkčioja galvomis ir teigia, jog skaitė jos knygas prieš kokius septynerius metus. Ši knyga irgi pateko į mano rankas tik todėl, jog viena bendradarbė sakė, jog tai jos mėgstamiausia knyga. (Labai sunku pasakyti, kokia knyga man pačiam yra mėgstamiausia, bet turbūt priklausomai nuo žanro į labiausiai patikusiųjų sąrašą patektų „Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“, „1984“, „Senis ir jūra“ bei „Catch-22“. Oh, ir turbūt Biblija. Dar Umberto Eco kūriniai.)

Šiaip apie „Dinos knygą“ nepasakyčiau, kad labai super knyga. Na, ganėtinai įdomi, bet tiesiog be kažkokios vienos didelės minties, be kažkokios visa apimančios idėjos. Paklaustas apie ką ta knyga turbūt pasakyčiau, kad ji apie šizofrenišką ekscentrišką moterį, kuri turėjo būti vyru ir varė visus iš proto. Knyga šiaip susiskaitė ganėtinai smagiai ir greitai, bet noras skaityti tęsinius nelabai kilo. Kažkodėl ji manęs labai neužkabino ir man pasirodė, jog tai gana paprastas romanas. Visų giriamas „Dinos knygos“ stilius man irgi nepasirodė labai jau neįprastas ar tuo labiau „vežantis“ – netgi mokyklos literatūros pamokų programoje galima sutikti įdomesnių rašymo stilių. Matyt tikėjausi iš šios knygos kažko daugiau nei gavau.

Šios savaitės The Economist turi stebėtinai daug įdomių straipsnių apie Didžiąją Britaniją, kurie patraukė mano dėmesį. Vienas iš jų teigia, jog britams labai trūksta įkvepiančios istorijos, kuri galėtų žadinti jų patriotizmą ir leistų didžiuotis savąja tauta. Juk kitos Europos šalys turėjo kokius nors išlaisvinimo judėjimus, kurie nuvertė nuo valdžios užsienio okupantus, ar bent jau surengė kokią visai neblogą revoliuciją, kur pakeitė valdžią, tuo tarpu Britanijoje dauguma nacionalinių simbolių tėra karalienės Viktorijos laikų farsas: štai pavyzdžiui Britanijos Parlamentas, nors ir apgaubtas gotika kvepiančia žmogaus laisvių idėja, tėra tik kūrinys, sukurtas praėjus nemažai laiko po laisvųjų idėjų Vašingtone sugalvojimo.

Kitas mano dėmesį patraukęs straipsnis yra apie viešnamių laikytojų problemas Britanijoje. Seniau didžiausias viešnamių priešas buvo policija, tačiau kuo toliau tuo labiau įstatymų sergėtojai ignoruoja viešnamius ir leidžia jiems gyvuoti, tačiau tuo viešnamių laikytojų vargai nesibaigė, nes atsirado ne ką mažiau įkyrus priešas: mokesčių inspektorius. Mokesčių inspekcijos pozicija yra kieta: apie 5000 merginų uždirba nemažai pinigų, tad nesumokama ir nemažai pajamų mokesčių. nesvarbu, kuo verčiasi žmonės, bet mokesčius jie privalo mokėti.

Derek Sivers labai taikliai parašė, jog idėjos pačios savaime tėra tik daugiklis (šiek tiek anksčiau esu šia tema citavęs ir Seth Godin).

Man idėjos yra nieko nevertos, jeigu jos neįgyventinamos. Jos tėra daugiklis. Įgyvendinimas yra vertas milijonų.

Paaiškinimas:

• BLOGA IDĖJA = -1
• SILPNA IDĖJA = 1
• PUSĖTINA IDĖJA = 5
• GERA IDĖJA = 10
• PUIKI IDĖJA = 15
• TOBULA IDĖJA = 20

• JOKIO ĮGYVENDINIMO = $1
• SILPNAS ĮGYVENDINIMAS = $1000
• PUSĖTINAS ĮGYVENDINIMAS = $10,000
• GERAS ĮGYVENDINIMAS = $100,000
• PUIKUS ĮGYVENDINIMAS = $1,000,000
• TOBULAS ĮGYVENDINIMAS = $10,000,000

Tam kad sukurtum verslą, reikia sudauginti šiuos du dalykus. Pati tobuliausia idėja be įgyvendinimo verta tik $20. Tobuliausiai idėjai reikia tobuliausio įgyvendinimo, kad ji būtų verta $20,000,000.

Vakar dalyvavau PHP prijaučiančių susibėgime. Sakau, jog prijaučiančių, nes tarp programuotojų šmėstelėjo keletas merginų, o ir šiaip nemažai senųjų PHP programuotojų užsiima jau visai kitais reikalais, nelabai susijusiais su PHP ir netgi programavimu. Kalbų buvo nemažai – geru žodžiu neminėjom smartweb, taipogi pakeiksnojom PHP vystymą (dėl to, kad ištaisytos klaidos PHP5 nebackportinamos į PHP4, o kartu ir dėl to, jog vystymą kontroliuoja Zend‘as). Buvo sugalvota idėja duoti visiems pasukti smegenis ir pabandyti optimizuoti vieną SQL užklausą, ties kuria ABLomas jau ilgokai užstrigęs.

Vėliau, jau likus tik kokiai dešimčiai žmonių, buvo kalbama apie tai, jog reikėtų bendros svetainės, kurioje butų galima dėti visus programuotojų nusiskundimus savo darbdaviais – šiek tiek specializuotas skundai.lt variantas, labiau orientuotas į freelancer‘ius programuotojus ir dizainerius. Ši idėja kilo, nes kolegos programuotojai buvo pasibaisėję Gauminos darbo sąlygomis. Be to, diskutavome ir apie tai, kokia yra Lietuvoje teisinė situacija su turinio cenzūra: t.y. ką daryti, jeigu kas nors yra nepatenkintas svetainės turiniu ir reikalauja jį pakeisti grasindamas teisinėmis priemonėmis. Nesu tikras, bet mano nuomonė visgi ta, jog tokie reikalavimai dažniausiai būna tušti, nebent yra pažeidžiamos autorinės teisės ar panašiai. Nuomonės skleidimas juk neturėtų būti cenzūruojamas.

Vėliau persikėlėme į Mano klubą, kur žaidėme Jenga, ragavau sambuko, ir galų gale išsiskirstėm namo. Vienas keisčiausių nutikimų — visos sąskaitos buvo sumokėtos, pinigų joms nepritrūko, kaip tik atvirkščiai, jų buvo per daug.

Nuotraukas įdėsiu šiek tiek vėliau. Apie susitikimą dar rašo ir scooox.

Jeigu matote šį įrašą, reiškia, jog aš sėkmingai persikrausčiau į kitą serverį. Nepasakosiu savo vargų dėl koduočių (judėjau iš MySQL 4.1 į MySQL 4.0), nes jas gana greitai ir lengva ranka išsprendžiau šiek tiek pasukęs galvą. Mano kompiuterastiniai įgūdžiai atrodo dar nėra visiškai atšipę.

Beje, penktadienį nusimato proga prisiminti senus gerus laikus – organizuojamas php.lt programuotojų susitikimas prie alaus bokalo. Ir aš ten būsiu, ir man alus ir midus per barzdą varvės…

Iš šiek tiek daugiau spekuliacinių ir finansinių naujienų reiktų paminėti, jog spekuliantai savo svetainėje irgi pradėjo pildyti dienoraščius. Įdomu, kiek tas reikalas bus populiarus ir kiek spekuliantams atsiras entuziazmo, bet visada įdomu paskaityti, ką apie ekonomiką, investavimą, ar tiesiog alų rašo kiti.