Dar vieno analitiko svetainė

Žymusis fizikas Richard Feynman buvo susidūręs su itin įdomia problema: kodėl bandant sulaužyti nevirtus spagečius, jei lūžta ne vienoje vietoje, o bent keliose vietose tuo pačiu metu? Pasirodo, šis fizikas vienerius pietus su savo kolega nieko ir neveikė, o tik laužė spagečius. Bet dabar ši mokslo mįslė jau atrodo yra išspręsta: du fizikai įminė šią paslaptį ir atrado, jog lūžtant spagečiui, jame susidaro lūžio bangos, dėl kurių plitimo spagetis lūžta ir kitose vietose. Fizikai su spagečiais darė netgi mokslinius tyrimus ir fotografavo jų lūžimą kas tūkstantąją sekundės dalį.

Čekijos dienraštis Prague Monitor teigia, jog Prahoje tampa vis sunkiau parduoti naujos statybos butus – dabar nauji butai gali būti neparduoti net apie pusantrų metų. Beje, Prahoje butų kainos apie 15-20 procentų didesnės nei Vilniuje. Įdomu, ar mūsų rinka irgi gali ateityje tai patirti? (nekilnojamo turto srityje esu visai žalias ir savo nuomonės apie šią rinką visai neturiu ;)

New York Times turi įdomų Freakonomics autorių straipsnį apie paskutinių dešimtmečių kokaino vartojimą (reikalinga nemokama registracija). Pasirodo, jog nuo devintojo dešimtmečio, kai šis narkotikas buvo itin populiarus, jo vartojimas sumažėjo tik 30 procentų, tačiau su šio narkotiko vartojimu susijęs smurtas beveik visiškai išnyko. Straipsnio autoriai siūlo ekonomisto paaiškinimą: kokaino kainos sumažėjo maždaug 75 procentais nuo savo brangiausių laikų. Kainos sumažėjimas labiausiai siejamas su kokaino vartotojų struktūros pokyčiais: jauni žmonės suprato, kad šis narkotikas yra labai pavojingas, tad nauji narkomanai renkasi kitas narkotikų rūšis. Sumažėjus kokaino paklausai, narkotikų prekeiviams teko mažinti jų kainas, o tai kartu ir sumažino jų pelną. Anksčiau kokaino prekiautojų pelnas uvo labia didelis, tad jiems apsimokėjo žudyti savo konkurentus, siekiant užimti didesnę rinkos dalį, tuo tarpu dabar to daryti nebeapsimoka – neverta rizikuoti dėl kelių dolerių. Kainų sumažėjimas pakeitė ir egzistuojančių narkomanų kokaino suvartojimą: nors kokaino narkomanų yra mažiau, jie šio narkotiko suvartoja daugiau. Kitais žodžiais tariant, kokaino rinka subrendo, rinkos dalys jau nusistovėjusios ir dėl rinkos dalies žiauriomis priemonėmis kovoti nebeapsimoka. Viskas yra paprasta ekonomika.

Tiesą sakant, tikėjausi, jog ši knyga bus bent jau tokia pati įdomi, kaip kad ir mano skaityta Jungo knyga apie religiją, bet šiek tiek suklydau. Jean Francois Catalan yra kunigas, jėzuitas ir psichologijos profesorius, bet ši jo knyga didelio įspūdžio man nesudarė – galbūt dėl to, kad dabar ją aprašinėdamas sunkiai galiu suvokti, kokia gi visgi buvo jos pagrindinė mintis. Atrodytų, jog knyga parašyta gana aptakiai, nesistengiant nagrinėti religijos ir psichologijos klausimą nei iš religijos, nei iš psichologijos pusės, tad atrodytų, jog gaunasi knyga apie nieką.

Šiaip šioje knygoje paliečiamos tikrai įdomios temos, kaip kad klausimas kaip psichologiškai būtų galima paaiškinti jausmą, kai žmonės patiria Dievo artumą, arba Dievo rolė, jo įsivaizdavimas žmogaus psichologijoje, ar tas pats nuodėmės klausimas (autorius teigia, jog vien beieškant nuodėmių savyje ir nusižeminant, turėtų vystytis neurozės), tačiau nors ir labai įdomios, šios temos panagrinėtos kažkaip paviršutiniškai ir labiau kelia klausimus nei siūlo atsakymus. Gal būt man tiesiog reiktų kokį nors įvadą į psichologiją ir religiją paskaityt, o ne šią knygą. Heh.

The Economist šią savaitę viena pagrindinių savo temų pasirinko juodaodžių padėtį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Cituojama statistika tikrai stebina: vienas iš trijų juodųjų vyriškių kažkuriuo savo gyvenimo momentu pabuvos kalėjime (baltieji vyrai į kalėjimą patenka penkis kartus rečiau), juodaodžių žmogžudžių yra apie septynis kartu daugiau nei baltaodžių (tiesa, juodųjų nužudytųjų irgi žymiai daugiau) ir panašiai. Didžioji dalis šių problemų kyla ne iš to, kad judieji yra juodi ar kaip nors kitaip mąsto, tiesiog dauguma juodųjų turi labai mažą išsilavinimą, gyvena skurde, o jų aplinka jų neskatina ko nors siekti – žurnale rašoma, jog juodaodžiai vaikai, kurie gauna gerus pažymius yra niekinami ir skriaudžiami bendraamžių, o juodieji bent du kartus dažniau iškrenta iš universitetų, net jeigu iki ten ir prisikasa. Du trečdaliai juodaodžių vaikų yra nesantuokiniai, o dažnai jų sektinas pavyzdys būna narkotikų pardavėjai ir gangsteriai. Nors juodaodžiai gangsteriai uždirba itin nedaug: paprasčiausi nusikalstamų gaujų nariai uždirba vos 3.30 JAV dolerio už valandą – mažiau nei minimali alga – ir dar vienas iš keturių per ketveris metus gali būti nužudytas.

Šiandien per lietblogs ir mazhasai užtikau vieną IRC logą, kuris privertė mane šiek tiek susimąstyti. Pats logas ilgas, bet jo santrauka būtų tokia: į kompiuterastų kanalų užeina žmogus, kurio pravardė yra |||||||||||||||||||||||||||||| (kad būtų paprasčiau, toliau jį vadinsiu |x30) ir skelbiasi esąs itin geras „hakeris“, besiruošiantis nulaužti microsoft.com. Savaime suprantama, niekas tuo netiki, pradeda iš jo juoktis, juolab kad žmogus nesugeba atsakyti į paprastus klausimus apie kompiuterius. Tada šis žmogus pradeda grasinti užimti kanalą, tik priduria, kad tam jam reikia kanalo operatoriaus teisių. Aišku, visi leipsta juokais, kol kažkas visgi duoda jam operatoriaus teises, kurias turėdamas, kaip ir buvo tikėtasi, nieko pikto |x30 nepadaro ir atrodo vėl visiškai sužlugęs ir apsijuokęs. Tada |x30 pareiškia, kad jo vienintelis tikslas ir buvo gauti operatoriaus statusą tame kanale, ir pradeda juoktis su visais kitais.

Atrodo, jog čia nieko ypatingo neįvyko: tiesiog „kietiems kompiuterastams“ buvo labai smagu pasijuokti iš kvailelio, kuris norėjo pasigirti galintis užvaldyti visą pasaulį. Juk labai gera pasijusti viršesniam ir protingesniam už kitus. Bet žvelgiant šiek tiek iš kito kampo, ar negalima sakyti, jog tie „kietieji kompiuterastai“ visgi buvo „nulaužti“? Juk jie nebūtų davę operatoriaus teisių bet kuriam nežinomam kanalo lankytojui – o štai |x30 sukėlė jų pasipūtimo jausmą ir pasiekė savo tikslą, t.y. gavo operatoriaus teises. Ir tam nereikėjo jokių techninių sugebėjimų, tam pasitarnavo tik žodžiai. Be to, tie „kietieji kompiuterastai“ ir toliau jautėsi kieti bei galvojo, kad |x30 yra neišmanėlis. Kiek žmonių iš to kanalo būtų sutikę lažintis, jog |x30 niekada negaus kanalo operatoriaus statuso? Social engineering does miracles.

Pasipūtimas ir kitų nuvertinimas gali būti labai pavojingi. Ir nesvarbu, ką nuvertini – neapsiplunksnavusį vaikigalį, kuris teigia užvaldysiantis pasaulį, ar verslo konkurentą, ar kitą akcijų rinkos dalyvį. Žmonės dažnai ne tokie kvaili, kaip gali pasirodyti – tiesiog gal nevisada žinai, ko jie siekia.

Heh, ir vėl netikėtai atpratau nuo savo dienoraščio pildymo. Per šį laiką gal labai daug nieko ir neįvyko – tik šalimais atsikraustė dirbti Marius (ne, jis dirbs programuotoju, o ne analitiku).

O štai čia visai neblogas puslapiukas, kuriame galima pasižaisti su virtualiomis ekonomikomis, pavaldyti Didžiąją Britaniją arba netgi visą kiaulių fermą (via finbank).

Pastebėjus, kad mano RSS nebedraugauja su lietblogs ir paieškojus sliekų, atrasta, kad mano RSS ne visai teisingai generuoja RFC822 datą. Pataisiau.

Update: Problema buvo šiek tiek gilesnė, nei tikėjausi. Pradžioje galvojau, kad tik dėl mėnesio pavadinimo viskas stringa (RSS buvo rašoma pilnas mėnesio pavadinimas „July“ vietoj reikiamos santrumpos „Jul“), tačiau pasirodo tikrintojui nepatinka ir Lietuvos laiko juostos EET santrumpa. Pakeitus ją į +0200 jau tikrintojas nebesikeikia, bet kažkodėl nemanau, kad tikrintojas šioje vietoje teisus. Anyway.

Keletas pabirų iš interneto:

• Straipsnis iš Cristian Science Monitor apie rašytojo Salman Rushdie gyvenimą po to, kai jam buvo atšauktas musulmonų fatwa prakeiksmas.
• The Economist straipsnis apie tai, jog kylančios nekilnojamo turto kainos skatina žmones jaustis turtingesniais (nors jie ir neparduoda savo butų ar namų), o tai skatina jų didesnį išlaidavimą.
• Interviu su Kirgiztano „eks-princese“ (rusiškai)
• Hugh Macleoid pristato naują puikų weblogą, kuris pildomas profesionalaus juvelyro.

Be viso to, šiandien dar įvyko keletas sprogimų Londone, Kinija revalvavo juanį, ir Hermis perpirko Kitron.

Neseniai užverčiau paskutinį itin lengvos populiariosios psichologijos knygos „Intymūs pokalbiai“, kurią parašė garsus Lietuvos psichoterapeutas Gediminas Navaitis, puslapius. Ši knyga galėtų būti labai įdomi tiems, kurie nėra skaitę jokių (populiariųjų) knygų apie šeimos psichologiją, santykius, bendravimą, lyčių mąstymo skirtumus ir panašiai, tačiau vis ją skaitydamas galvojau, jog visa tai jau kažkur anksčiau skaityta. Ir iš tiesų, visa knyga yra bent jau kokių dešimties populiariųjų knygų apie žmonių santykius ir gyvenimo būdą santrauka su visomis svarbausiomis ir įdomiausiomis vietomis. Pati knyga skaitosi labai greitai, bet gal dėl šios priežasties, o gal dėl to, jog ją skaičiau atostogų metu, man sunkoka prisiminti svarbiausias šios knygos vietas. Na, bet kaip lengvas vasaros skaitinys, tai knyga visai nusisekusi.

Beje, labiausiai mane suintrigavo žodis „internete“ knygos pavadinime. Deja, teko nusivilti, nes tai su internetu nieko bendro, o žodis į pavadinimą atrodo įdėtas tik tam, kad suviliotų tokius kaip aš paimti į rankas šią knygą. Marketing at it’s best.