Dar vieno analitiko svetainė

Kaip visada, kalėdinis The Economist būna pilnas įdomių straipsnių, kuriuose rašoma ne vien apie ekonomiką ir politiką: per šias Kalėdas buvo galima pasiskaityti apie Čingischano istoriją, Rusijos orouostus, Puštūnų teisinę sistemą, kumpių gamybos tradicijas, džinus, kyšių etiketą ir t.t. Bet labiausiai man patikęs ir privertęs pamąstyti straipsnis buvo apie laimę, nagrinėjantis problemą, kodėl gerėjant pasaulio pragyvenimo lygiui, laimės kiekis nesikečia.

Pagal gyventojų apklausas, kuriomis bandoma išsiaiškinti, ar žmonės jaučiasi laimingi, vakaruose žmonės per 50 metų netapo laimingesni: jie jaučiasi tokie pat laimingi, kaip ir po antrojo pasaulinio karo, nepaisant to, jog ekonomika stipriai paaugo, atsirado naujų technologijų, ir šiaip, matuojant viską pinigais ir paprasčiausia perkamąja galia, žmonių gyvenimas turėtų būti bent jau keletą kartų geresnis nei prieš pusę amžiaus. Tiesa, turtingi žmonės dažniausiai yra laimingesni nei skurdūs (šiek tiek į temą jau esu rašęs, bet turtingose valstybėse bendra gyventojų nuotaika nesiskiria nuo skurdesnių valstybių nuotaikos.

Tokį fenomeną galima paaiškinti tuo, jog, tam kad žmogus būtų laimingas, nepakanka, jog jis būtų viskuo aprūpintas – jam dar labai svarbu turėti daugiau nei jo kaimynas. Jeigu jautiesi viršesnis už kitus, tai esi laimingesnis. Tokį požiūrį lyg ir patvirtina tam tikri tyrimai: aukštesni Britanijos valdininkai gyvena ilgiau nei žemesnieji, nepriklausomai nuo jų gyvenimo būdo, kas galėtų reikšti, jog jie yra laimingesni. Bet tokiu atveju, jeigu iš tiesų tam kad būtume laimingi reikia jaustis viršesniam už kitus, iškyla problema, kaip padidinti visų žmonių laimę. Juk visi negali būti viršesni. Kol kas dar niekas šios problemos neišsprendė :)

Ekonomistams, ir aišku ne vien jiems, Kalėdos užduoda nemažai galvosūkių, nes reikia sugalvoti, ką nupirkti dovanų savo artimiesiems ir šiaip draugams. Įdomiausia, jog Kalėdų metas sunkiai dera su ekonomine teorija ir viena jos pagrindinių prielaidų, jog esame racionalūs vartotojai, kadangi ekonomikos mokslas (jeigu jį galima pavadinti mokslu) teigia, jog pati naudingiausia dovana yra pinigai, kadangi ji leidžia jos gavėjui pačiam pasirinkti, kaip juos išleisti, taip patiriant kuo daugiau naudos.

Jeigu tokia išvada pasirodė keista, bandysiu ją paaiškinti, bet pirmiausiai reiktų paaiškinti ribinio naudingumo sąvoką. Ribinis naudingumas – tai papildomas džiaugsmas, nauda, laimė, dar kažkoks abstraktus teigiamas jausmas, kurį suteikia papildomas kiekis kokios nors daikto ar prekės. Naudingumas yra daugiau filosofinė sąvoka, ji nėra realiai matuojama kokiais nors vienetais, bet ji gana reali sąvoka. Ribinis naudingumas dažniausiai mažėja, didėjant daiktų kiekiui – tarkim pirmąja ledų porcija labai džiaugsitės, vis dar būsite patenkinti gavę antrą, bet jau gavę trečią tikriausiai nebebūsite tokie džiaugsmingi: po poros porcijų ledų labiau džiaugtumėtės gavę ko nors kito, (gal būt kavos?), nes tie ledai jau pradeda įgristi. Viena svarbiausių vartotojo teorijos išvadų yra ta, jog vartotojai stengiasi už savo turimas lėšas nusipirkti kuo daugiau naudingumo, t.y. maksimizuoja savo patiriamą „laimę“, o kad tai būtų galima padaryti, jie pirmiausia renkasi vartoti tas prekes, kurios „už vieną litą suteikia daugiausiai naudos“, arba išsireiškus moksliškiau, tas prekes, kurių ribinis naudingumas už vieną litą didžiausias. Arba tariant paprasčiau, pirmiausiai žmonės perka tuos daiktus, kuriuos vertina labiausiai, ir neperka tų daiktų (kai jau baigiasi pinigai), kuriuos jie vertina mažiau.

Iš čia ir išvada, jog optimali dovana yra ne kas kitas, o pinigai, kadangi dovanos gavėjas jau dabar yra įsigijęs visus labiausiai savo vertinamus daiktus už tiek pinigų, kiek jis turi. Ką pirktų vartotojas, jeigu gautų papildomą dvidešimt litų? Tai, ką jis labiausiai vertina iš to, ko jis dar neturi. Galbūt tai būtų Mocarto kompaktas, o gal geras kepsnys restorane – tai geriausiai gali žinoti tik pats vartotojas. Jeigu dovanotojas padovanoja būtent Mocarto kompaktą arba kepsnį, tai viskas puiku, ir ekonomikos mokslo prasme „laimė būna maksimizuota“, bet kas jeigu dovanotojas nuperka ne Mocartą, o Brolių Aliukų geriausias dainas (jokių piktų minčių prieš brolius Aliukus neturiu ;) ir tam pačiam veiksmui išleidžia tuos pačius dvidešimt litų? Galbūt dovanos gavėjas už Aliukų kompaktą nebūtų net penkių litų davęs, nes jis jų nevertina. Tokiu atveju gauname, jog išleista dvidešimt litų, o dovanos gavėjas patyrė laimės už mažiau nei penkis litus – penkiolika litų ekonomikoje išgaravo per efektą vadinamą pertekliniu gerovės nuostoliu. Žodžiu, geriausia kas gali atsitikti, jeigu bus dovanojami ne pinigai – atspėti, ko dovanos gavėjas nori labiausiai. Aišku, dovanotojai visada stengiasi padovanoti tai, kas labiausiai patiktų dovanos gavėjui, bet juk atspėti labai sunku, tad lengviausias sprendimas yra dovanoti tiesiog pinigus.

Tiesa, visa ši analizė neatsižvelgia į tradicijas, ji yra grynai ekonominė. Be to, galima dovanoti ir tokius dalykus, kuriems sunku suteikti kokią nors piniginę vertę – pagaminti dovaną pačiam, arba padovanoti tai, kas neparduodama (kas nori mane pabučiuoti? :)

Įsidiegiau vakar į savo kompiuterį programą EverNote, skirtą visokiausių informacijos gabaliukų, o taip pat ir užrašų kaupimui. Iki šiol visokias nuorodas, ištraukas iš svetainių, kai kuriuos grafikus ir paveiksliukus kaupiau savo vietiniame kompiuteryje veikiančiame wiki arba Google notebook, bet viską sistemingai kaupti vienoje vietoje nebuvo labai patogu (dėl internetinio ryšio greičio, bei dėl to fakto, kad reikia daug ką spaudyt, bei įtemptai mąstyti, kaip kategorizuoti wiki, norint, kad jis būtų naudingas). Tikiuosi su EverNote šios problemos bus galima išvengti, nes informacijos įkėlimas labai paprastas, nieko nereikia kategorizuoti, ir viskas veikia labai greitai bei neskausmingai.

Be to, į Evernote visai sėkmingai galima perkelti ir informaciją, kuri neegzistuoja skaitmeniniame formate. Jau susikėliau krūvą fotografuotų vizitinių kortelių – EverNote atpažino didžiąją dalį teksto, todėl prisireikus kokios nors kolegos iš Finastos kontaktų, užtenka paieškos langelyje įrašyti jo vardą. Bet ir tai dar ne viskas: EverNote sugeba suprasti ir ranka rašytą tekstą. Persikėliau keletą nufotografuotų savo prikeverzotų sąsiuvinio lapų ir rezultatas tikrai mane nustebino.

Galėtų tik būti kažkokia paprastesnė įrašų žymėjimo (tagging) sistema, nes viskas kažkaip sudėtingai atrodo, nes galima tai įgyvendinti tik per kategorijas, kas nėra labai patogu. Ir taip, tiesa, naudojuosi EverNote 2.0 beta versija – ankstesnė versija buvo nemokama, jeigu galėjai gyventi be rašto atpažinimo funkcijų.

Viena iš klasikinių knygų apie investavimą (na, ne apie investavimą, o apie spekuliavimą), kurią būtina perskaityti kiekvienam pradedančiajam biržos naujokui yra „Reminiscences of a Stock Operator“, kuri yra paremta (tiesa, šiek tiek pagražinta) tikra istorija apie garsų spekuliantą Jesse Livermore. Tuo tarpu ši Richard Smitten knyga labiau remiasi konkrečiais faktais ir bando kartu nupiešti Livermore asmenybę bei jo spekuliavimo akcijomis strategiją. Knyga tikrai nebloga – skaitant ją taip ir nejučia kylas noras imti ir paprekiauti biržoje sava sąskaita.

Jesse Livermore pradėjo savo karjerą finansiniame sektoriuje būdamas 14-os metų – tuo metu jis pradėjo dirbti berniuku, kuris lentoje keisdavo akcijų kursus. Pradėjęs savo investicijas nuo penkių dolerių ir turėdamas puikią matematinę įžvalgą, jis sugebėjo susikrauti didelius turtus. Tiesa, iki tol jis keletą kartų bankrutavo, bet vėl sugebėdavo atsistoti ant kojų. Gyvenimas visgi Jesse nebuvo labai puikus: jis paskutines savo dienas praleido bankrutavęs, o galiausiai jis pasirinko savižudybę.

Livermore buvo ne investuotojas, o spekuliantas: jam visiškai nebuvo svarbi kompanija, kurios akcijas jis pirkdavo ar parduodavo, jam nerūpėjo fundamentali jų vertė. Jam tebuvo svarbu jausti rinkos pulsą, sekti kainų pokyčius ir apyvartas. Jesse Livermore buvo paslaptingas, niekam neduodavo jokių patarimų apie akcijas, ir niekad jų nesiklausydavo pats: jo nuomone, jeigu išgirsti teigiamą ar neigiamą nuomonę apie akciją, tai užteršia tavo protą ir nebegali pats objektyviai priimti sprendimo, nes tavo nuomonę pradeda įtakoti kitų žmonių nuomonė. O Jesse nebijodavo eiti prieš rinką (gal dėl to keletą kartų ir buvo bankrutavęs) – didžiausią pelną jis uždirbo „trumpindamas“ akcijas rinkoje prieš pat 1929 metų rinkos nuosmukį. Štai pagrindinės jo spekuliavimo nuostatos:

• Greitai pasiimk nuostolius. Jeigu pirkai akcijas, o jos nukrito dešimčia procentų, parduok jas su nuostoliu, nelaukdamas ir nesitikėdamas, kad jos atkils. Padarei klaidą ir ją prisiimk – rinka niekada neklysta, klysta spekuliantas, priėmęs blogą sprendimą.
• Įsitikink, ar tavo nuomonė teisinga, prieš pilnai įeidamas į poziciją. Jei tikiesi, jog rinka kils, nupirk šiek tiek akcijų, ir žiūrėk, ar tavo nuomonė pildosi. Jeigu taip, pirk daugiau.
• Neskubėk pardavinėti pelningų pozicijų, nebent pakeitei savo nuomonę apie jas ir manai, jog pasikeis trendas.
• Didžiausias veiksmas vyksta su „rinkos flagmanais“, bet jie laikas nuo laiko keičiasi.
• Koncentruokis tik ties keletu akcijų, nes labai sunku prižiūrėti daug pozicijų.
• Jeigu akcija perkopia aukščiausią istorinę savo kainos ribą – tai stiprus signalas pirkti.
• Staiga atpigusios akcijos dažnai atrodo vertos pirkimo, bet tai nereiškia, jog jos negali kristi ir toliau. Dažniausiai jos ir toliau krenta, tad jų reikia vengti.
• Svarbiausia atrasti svarbiausius taškus grafike, kada keičiasi trendas.
• Nekovok su rinka (don’t fight the tape)

Ach, taip, ir nepamiršk atsidėti pinigų juodai dienai, nes spekuliuodamas biržoje gali prarasti ir paskutines kelnes ;)

Šią savaitę užbaigiau skaityti keletą knygų, kurios buvo susijusios su investavimu ir finansais – nors lapkričio mėnesį mano skaitomų knygų sąraše vyravo grožinė literatūra, bet vis tiek knygos apie finansus nukonkuruoja mano dėmesį. Štai paskutinės, kurias užbaigiau:

• Fred Schwed, Jr. – „Where Are the Customers’ Yachts?“ Yra tokia sena sena istorija apie tai, kaip du žmonės vaikštinėjo po jachtklubą, ir vienas iš jų rodė kitam ten prišvartuotas jachtas. Čia vieno teisininko jachta, čia – bankininko, o čia – fondų valdytojo. Tada antrasis žmogus paklausė, kur yra jų klientų jachtos, ir pirmajam teko tik paskėsčioti rankomis. Bet ši knyga ne visai apie tai, nors labiausiai ji žymi dėl pavadinimo (bent jau taip teigia autorius, bet jo rašymo stilius labai sarkastiškas, tad tai gali būti netiesa :). Tai linksmu stiliumi aprašytas Wall Street, kuriame dirba makleriai, kurie realiai nieko nežino ir nieko nesupranta, bet save (o vėliau ir klientus) įtikina, jog jie labai daug nusimano. Finansų sektoriuje taipogi dirba dideli bankininkai, kurių pagrindinė veiklos sritis yra skolinti pinigus tik tiems, kuriems jų nereikia – tokiu atveju labai maža tikimybė, jog skolininkas subankrutuos, mat jis ir taip pinigais aptekęs. Be to, knygoje rašoma, kuo investavimas skiriasi nuo spekuliavimo (lygiai taip pat kaip meilė skiriasi nuo aistros, tik vat kai būni įsimylėjęs, tai dažnai nebegali jų atskirti), kodėl skiriasi investavimas „ant popieriaus“ ir realiais pinigais bei dar daug įvairių linksmų dalykų apie kasdieninę finansininkų duoną.
• James B. Stewart – „Den of Thieves“ Knyga apie didžiausią naudojimosi vidine informacija skandalą JAV, į kurį buvo įtraukti vos ne visi didieji bankai. Ir nors visgi ši „vagių irštva“ buvo išdraskyta, o kaltininkai gavo susimokėti neregėto dydžio baudas ir pasėdėti kalėjime (Michael Milken buvo siūloma nuteisti dešimčiai metų, bet jis kalėjime praleido nepilnus dvejus), pasipelniusieji iš nelegalios veiklos susikrovė nemažus turtus. Skaitydamas šią knygą jau ne pirmą kartą stebiuosi JAV teisingumo sistema, kurioje galima „susitarti“ su prokurorais ir sudaryti su jais sandėrius: už sutikimą liudyti prieš svarbesnį atsakovą tau gali būti atleistos visos nuodėmės.
• Andrew Fight – „Credit Risk Management“ Knyga apie kredito riziką – glausta, paprasta, bet daug ką paaiškinanti. Vos ne svarbiausias dalykas kredito rizikos nustatyme yra teisingų klausimų uždavimas, ir neaklas pasitikėjimas finansinėmis ataskaitomis. Šiaip labai naudinga ta knyga ir bendrovių akcijų analizei, nes aprašo daug visokių dalykų, kas gali būti kompanijoj blogai, nors ataskaitose to nesimato (man kaip meškai, tai labai naudinga ;)

Paskutines savaites buvau apleidęs savo dienoraštį, tačiau tam buvo šiokia tokia priežastis. Per tą laiką reikėjo padaryti keletą man labai svarbių sprendimų, ko pasėkoje nuo penktadienio nedirbu Finastoje. Tai nereiškia, jog vėl tapau programuotoju – ir toliau dirbsiu finansų srityje, ir toliau mano užduotis bus pinigų bei investicijų valdymas.

Nors jau ant mano svetainės staliuko ši knyga guli jau senokai, niekaip neprisiruošiau jos perskaityti. Vieną kartą buvau atsivertęs, bet per daug įkvėpimo iš to negavau, tad nuo to laiko nebuvau jos daugiau palietęs (išskyrus tuos momentus savaitgaliais, kai ateina laikas valyti dulkes). Mažomis dozėmis vartojamas Tom Peters man visai patinka, jis moka priversti susimąstyti ir pagerinti motyvaciją nuversti kalnams, todėl esu pastovus jo internetinio dienoraščio skaitytojas. Bet prisėsti ir paskaityti Re-imagine! buvo per sunku: pirmiausia, dėl neortodoksiško knygos dizaino, kuris labiau tiktų žurnalui, nei knygai (taip, esu per senas tokioms inovacijoms – man knyga turi būti be bereikšmių iliustracijų, skirtingų spalvų fono ir įvairaus dydžio šriftų), ir antra, autoriaus rašymo stiliaus, kuris dažnai artimas entuziazmu trykštančio paauglio minčių srautui, kuris visiškai nevaldomas strakalioja nuo paragrafo link paragrafo, retkarčiais perskrisdamas net į kitą lapo pusę, bet tuoj vėl palikdamas nebaigtą sakinį rymoti prie daugtaškio aptaško žodžius daugybe šauktukų, ir taip, normaliai nepabaigęs minties, paspringsta didžiųjų raidžių santrumpomis: OMFG!

Tiesa, pripratus prie rašymo stiliaus, ši knyga gali būti visai įdomi (bent jau prieš dvidešimt metų rašyta „In Search of Excellence“ man tikrai patiko). Pagrindiniai knygos teiginiai: reikia stengtis būti išskirtiniam, o būti išskirtiniam geriausia įdėjus daugiau darbo (kompanijos turi geriau patenkinti klientą nei konkurentai, darbuotojai turi stengtis dirbti geriau nei kiti, tam kad jie būtų pastebėti), reikia bandyti siekti kuo didesnių tikslų (neblogai turėti ir siekti tikslo pakeisti pasaulį), reikia nenuilstamai ir nuolat tobulėti (asmeninė ženklodara: kurk savo paties prekinį ženklą) bei savo entuziazmu užkrėsti kitus. Beje, didžiąją dalį šių Tom Peters idėjų galima rasti jo webloge: nedidelėmis dozėmis skaityti labai verta.

Prieš porą dienų rašiau apie tai, kad Kinijos Wuhan miesto savivaldybė planuoja pardavinėti gatvių pavadinimus, ir išreiškiau nuomonę, jog nematau tame nieko blogo, jeigu tokių sandorių metu būtų sukuriama vertė. Atrodo, jog visi komentatoriai gana skeptiškai žiūri į tokią idėją, tad tikriausiai reikėtų plačiau paaiškinti mano požiūrį į šią problemą.

Noriu pabrėžti, jog esu už šią idėją, jeigu, ir tik jeigu ji sukuria pridėtinę vertę, t.y. padidina visuomenės gerovę. Visuomenėje gerovė yra sukuriama (pagal Pareto efektyvumo apibrėžimą), jeigu sandorio vertė visoms šalims yra bent jau neneigiama: besireklamuojanti kompanija padidina pelną daugiau nei išleidžia už leidimą pervadinti gatvę, o visi gyventojai gauna daugiau naudos (pagerėja gatvės apšvietimas, įsteigiama daugiau mokyklų, arba tiesiog pinigai pašalpų pavidalu padalijami gyventojams) nei patiria kaštų (diskomforto jausmas, dokumentų keitimo kaštai, ir t.t.). Sutinku, kad gali būti sunku labai tiksliai paskaičiuoti, kokiu kaštus patiria gyventojai (vienok „diskomfortą“ galima į piniginę išraišką paversti per neigiamą nekilnojamo turto kainų pokytį pervadintoje gatvėje), bet sutikite, jog jie nėra begaliniai. Negi nesutiktumėte pakeisti savo gatvės pavadinimą, jeigu jums asmeniškai būtų įteiktas, tarkime, kelių milijonų litų čekis? Galų gale galite paimti čekį ir nusipirkti namą kitur, jeigu nepatinka naujasis gatvės pavadinimas.

Aišku, klausimas, ar kokia nors kompanija yra pasiryžusi mokėti keletą milijonų litų kiekvienam gatvės gyventojui už teisę pavadinti gatvę, lieka atviras. Bet tai jau visai kita problema („ar egzistuoja paklausa tam tikrame kainos lygyje?“), nesusijusi su principiniu klausimu, ar gatvių pavadinimus iš viso galima pardavinėti. Sunku man įžvelgti kokią nors moralinę problemą gatvių pavadinimų pardavime (su sąlyga, kad gyventojams už diskomfortą kompensuojama).

Prancūzijos verslo dienraštis Les Echos rašo, jog Kinijos miestas Wuhan, turintis virš 8 milijonus gyventojų, ruošiasi pardavinėti gatvių, aikščių, tiltų ir pastatų pavadinimus. Toks sprendimas priimtas siekiant padidinti savivaldybės pajamas. Straipsnio autorius (nors originalų straipsnį apie šį įvykį rašė Kinijos žurnalistas, Les Echos taipogi šią žinią nušviečia neigimai) į tokius planus žiūri su pasibaisėjimu, jam jie atrodo iškreipta merkantilizmo išraiška. Be to, jo nuomone, savivaldybės turėtų ne pardavinėti „žmonių turtą“, o rūpintis ekonominės gerovės kūrimu.

Tikriausiai esu sugadintas laisvosios rinkos šalininkas, bet kaip tik manau, jog gatvių pavadinimų pardavinėjimas yra ne toks jau blogas dalykas. Juk Lietuvoje irgi pardavinėjami pastatų pavadinimai (Siemens arena), ir niekas nemato tame nieko amoralaus, niekas tuo nesibaisi. Tiesa, Lietuvoje tik privatūs savininkai pardavinėja pastatų pavadinimus, bet nematau jokio esminio skirtumo, ar pardavėjas yra privati bendrovė, ar savivaldybė. Svarbiausia, jog tokio sandorio metu būtų sukuriama vertė, t.y. kad bent jau už vardą būtų sumokama tiek, kad būtų padengti visi vardo keitimo kaštai.

Šiandien, sulaukęs 94 metų, mirė vienas žymiausių ekonomistų Miltonas Friedmanas. Jis labiausiai buvo žinomas kaip monetarizmo teorijų kūrėjas, gavęs už tai ir Nobelio ekonomikos premiją. Monetarizmas yra ekonomikos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja labai glaudus ryšys tarp infliacijos ir pinigų kiekio rinkoje, ir kad geriausias būdas kovoti su infliacija yra sumažinti pinigų kiekį ekonomikoje pakeliant palūkanų normas. Friedmanas taipogi buvo liberalių ekonominių pažiūrų ir manė, jog valstybė neturėtų kištis į ekonomiką. Be to, jo nuomone, reikėtų dekriminalizuoti prostituciją ir narkotikus (tačiau juos stipriai apmokestinti), privalomą karinę tarnybą pakeisti profesionalia kariuomene.