Frederick Winslow Taylor: Moksliniai valdymo principai

Vakar pabaigiau skaityti vadybos mokslo pradininko Teiloro klasika tapusį darbą „moksliniai valdymo principai“. Apie Teilorą nekartą teko girdėti universitete, nors pirmą kartą jo pavardę išgirdau mokykloje, per vadybos pamokas: dar pamenu bendraklasiai, besimokydami egzaminui, Teilorą vadindavo moksliniu kasėju, nes jis su chronometru stovėdavo prie anglis kasančių darbininkų ir tirdavo jų judesius.

Teiloro mokslinio valdymo principai yra labai paprasti, dabar net atrodantys kaip primityvūs. Bet kadangi iki Teiloro vadybos problemomis nelabai kas domėjosi, tai Teiloro darbai labai reikšmingi. Teiloras „moksliniuose valdymo principuose“ užsimena ne vien apie mokslu pagrįstą valdymą, bet ir apie darbininkų motyvacijos problemas, specializacijos naudą bei asmeninės darbininkų atsakomybės už daromą darbą svarbą. Teiloras peikia tuo metu (apie 1880-uosius) vyravusią atlyginimo už išdirbtas valandas politiką, nes toks atlygio būdas skatina darbininkus kuo mažiau dirbti, „darbo“ valandas praslampinėjant ir užtęsiant. Netgi atėjus naujam darbuotojui, kuris pasiryžęs dirbti efektyviau, pasiryžimas greitai išblėsta, ir jis dirba tiek pat intensyviai, kaip ir tingesni jo kolegos: viena vertus, kamstengtis, jeigu už tai gausi vis tiek tiek pat, o kita vertus, jeigu stengsiesi greitai dirbti, tai darbdavys reikalaus iš tavęs ir kitų kolegų vis daugiau ir daugiau – o už tokius dalykus gali susilaukti ir nemalonumų iš bendradarbių. Be to, vyrauja nuomonė (dar ir iki šiol), jog padidinus darbo efektyvumą, bus sumažintas darbuotojų skaičius, tad profsąjungos nori, jog jų nariai dirbt mažiau dar ir tam, kad būtų užtikrintas didesnis darbo vietų skaičius. Teiloras mano, jog toks požiūris yra neteisingas: jis teigia, jog jeigu įmonė veikia efektyviai, tai ji gali gaminti savo gaminius kelis kartu pigiau nei konkurentai, o tai reiškia, jog ji greitai užims vis didesnę rinkos dalį ir sparčiai plėsis, kartu didindama ir darbuotojų skaičių.

Teiloro gamybos efektyvumo didinimas turi prasidėti nuo darbuotojų atrankos. Kiekvieną darbą turi atlikti gerai sugebantis tai daryti darbininkas: Teiloras duoda pavyzdžius, kad metalo luitų nešiojimui reikia atrinkti stiprius darbininkus, o defektuotų guolių atrinkimui – kruopščius ir greitus. Teiloro nuomone, jokie moksliniai valdymo principai nepadės, jeigu žmogus fiziškai negali atlikti jam pavesto darbo.

Kai jau darbuotojai atrinkti, reikia stebėti geriausiųjų iš jų darbą, pradedant nuo to, kaip jie ima kastuvą į rankas, kokių kastuvu naudojasi, kiek kiekvienu ypu pasemia anglių, kur apsisuka, kaip išberia anglis, kas kiek laiko ilsisi ir t.t. Stebėjimai užima labai netrumpą laiko tarpą: duotuose pavyzdžiuose Teiloro mokslinis metalo luitų nešiojimo stebėjimas truko kelis metus. Po ilgų sebėjimų galima išvesti sudėtingas matematines lygtis ir surasti būdą, kokiu yra efektyviausia kasti anglis, t.y. išrasti specialiai tam pritaikytą kastuvą, numatyti kastuvo panirimo į anglis kampą, kiekvieno kasimo metu paimtą anglies kiekį, minimalų operacijų skaičių, optimalų žmogaus poilsio laiką ir t.t. Toks mokslinis darbo tyrimas yra būtinas, nes darbininkas niekada taip tobulai neišmoktų atlikti savo darbo (nesurastų tobulo anglių kasimo problemos sprendimo, darytų bereikalingus judesius, ir panašiai), nei kad galima išsiaiškinti mokslo pagalba.

Kai jau žinomas tobulas anglių kasimo būdas, jį reikia įdiegti į gamybą. Darbuotojai turi būti apmokomi dirbti pagal naujuosius principus, bet to negana: jiems kiekvieną minutę turi būti sakoma, ką jie turi šiuo metu daryti – dirbti ar ilsėtis. Darbininkai turi jasti, jog administracija jų nepalieka likimo valiai, kad jie yra jo draugai, kurie moko jį dirbti geriau. Tam, kad administracija taptų draugais, reikia įdiegti nuo darbo rezultatų priklausomą darbo atlyginimą: tokiu būdu darbininkai bus labai palankūs mokytojams, nes juk jie padeda ir moko daugiau užsidirbti.

Įdomu tai, jog Teiloras pabrėžia, jog atlyginimas darbininkams turėtų būti skaičiuojamas kuo dažniau – jeigu galima, tai ir kas valandą. Tokiu būdu darbininkai labai gerai jaučia savo darbo rezultatus ir juos stengiasi pagerinti. Be to, labai svarbu, kad būtų vertinamas asmeninis darbininko indėlis, o ne visos brigados rezultatai: grupėje žmonės nejaučia atsakomybės ir galiausiai visi pradeda dirbti tingiausio brigados nario tempu.

Tiesa, skaitant Teilorą susidaro įspūdis, jog iš darbininko siekiama padaryti automatą: bet tuo metu, XIX amžiaus pabaigoje, gamyba ir nebuvo automatizuota, ji priklausė nuo žmogaus darbo jėgos, tad tokios pastangos turbūt neturėtų stebinti.

Comments Closed

9 Comments

  1. O dabar paskaityk Semlerio "Septynių dienų savaitgalis"

    Tik lietuviško vertimo nerekomenduoju. Ir šiaip, naujų vertimų nerekomenduoju :)

  2. Teko skaityt Eretiką Semlerio :) Senokai jau skaičiau, tik įspūdis buvo pamenu toks, jog pamaniau, jog Semleris yra socialistas ir utopistas ;)

  3. "Septynių dienų savaitgalis" rašyta gerokai vėliau (2003) nei "Eretikas", ir kaip utopistui, jam visai neblogai sekasi.

    "Eretiką" skaitant man irgi utopija pasirodė, bet antroji knygą nuomonę pakeitė. Gal dar dėl to, kad tas pačias idėjas

    išsakę yra ir "rimtesni" autoriai (Collins, Peters, Godin, Drucker).

    Semleriui tiesiog pakako drąsos ir/ar jaunatviško užsidegimo

    įgyvendinti savo viziją.

    Kitiems paprasčiau daryti taip, kaip "čia visados buvo daroma", ir šokinėti pagal investuotojų užgaidas.

    Semleris ar ne Semleris, bet su Fordo ir Teiloro filosofija XXIa. toli nenuvažiuosi. IMVHO.

  4. Savaime suprantama, kad Teiloras ir Fordas XXI amžiuje netinka. Skaičiau tai kaip istorinę knygą bendram išsilavinimui, nes apie Teilorą esu skaitęs tik iš vadovėlių — nesu skaitęs jo pačio darbų :)

Comments are closed.