Damodaran apie įmonių vertinimo objektyvumą

Viena įdomiausių minčių, kurias šiandien pavyko perskaityti buvo šis Aswath Damodaran pastebėjimas apie kompanijų vertinimo objektyvumą:

The bias in valuation starts with the companies we choose to value.

Taigi, vien dėl to, jog nusprendžiama įmonę įvertinti, šiam vertinimui suteikia subjektyvumo. Gal būt šią įmonę ruošiamasi parduoti, ir norima gauti kuo didesnę kainą, gal būt vertintojas perskaitė kokią nors įdomią naujieną apie kompaniją, kuri sukėlė jo susidomėjimą (ir kartu sukėlė teigiamus arba neigiamus jausmus kompanijos atžvilgiu ir t.t.).

Vertinimas niekada negali būti visiškai objektyvus, nes jis visada paremtas prielaidomis, kurios gali būti tiek optimistinės, tiek pesimistinės. Be to, net ir įvertinus įmonę ir gavus kažkokią įsivaizduojamą jos vertę, vertintojo nuomonė gali pasikeisti, kai gauta vertė palyginama su įmonės rinkos kaina – jeigu gauta vertė labai skiriasi nuo akcijos kainos, pradedi abejoti savo prielaidomis (sunku eiti prieš srovę ir manyti, jog visas pasaulis klysta, ir tik tu vienas esi teisus). Dar sunkiau būna vertinant įmonių įsigijimus, nes labai sunku įsivaizduoti, kaip gali atrodyti įmonė, kai ji bus valdoma kitų akcininkų. Dažnai tokiais atvejais yra pamirštami finansiniai rodikliai ir bandoma sugalvoti, kiek naudos galima gauti iš sinergijos efekto ar kitokio strateginio įmonės tinkamumo perimančiai kompanijai – o tai vadinti objektyviu vertinimu sunkoka.

Tad kitą kartą, kai pamatysite, jog analitikai mano, kad kompanijos akcijos vertė yra 2.93 Lt, supraskite, jog toks vertinimas yra padarytas tikrai ne cento tikslumu ir palikite nemažai vietos paklaidai.

Paskutiniai mano skaitalai

Kelios savaitės, kuriomis nieko naujo nerašiau savo dienoraštyje buvo praleistos keliaujant po įvairias rytų Europos šalis ir susitinkant su bendrovių vadovais. Kelionės metu perskaičiau ir keletą knygų, tačiau vis neturėjau laiko jas aprašyti. Tad čia apie jas trumpai po sakinį:

  • Gary Belsky, Thomas Gilovich – „Why Smart People Make Big Money Mistakes and How to Correct Them“. Labai puiki knyga apie behavioral finance: apie tai, kodėl žmonės nevisada priima racionalius finansinius sprendimus, ir kur jiems koją kiša psichologija. Štai, pavyzdžiui, jeigu pinigus uždirbsi lengvai (laimėsi loterijoje), tai labai lengva juos bus išleisti, nors racionaliai žiūrint, įtakos sprendimui apie tai, kur nori pinigus išleisti, neturėtų turėti aplinkybės, kuriomis tie pinigai buvo gauti. Su panašiomis problemomis susiduriama ir prekiaujant akcijomis: psichologiškai sunku parduoti akcijas su nuostoliu, nors jeigu akcijas jau turi, neturėtų rūpėti, už kiek jas pirkai (nebent mokestine prasme) – juk svarbu apsispręsti, kiek jos yra vertos šiuo metu.
  • Richard P. Feynman, Ralph Leighton – „Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“. Žaviuosi fiziku, Nobelio premijos laureatu Richard Feynman, o šią knygą norėjau perskaityti dar mokykloje. Ji pilna optimistinio požiūrio į pasaulį ir pažinimo troškulio. Feynman ragina viskuo abejoti, nes jo nuomone, tik abejonėse gimsta tiesa, ragina žvelgti į pasaulį nebūtinai taip, kaip žvelgia visi, vengti tų, kurie primetinėja savo pasaulio teorijas.
  • Seth Godin – „The Big Moo“. Užteks svajoti, reikia eiti ir sukurti ką nors ypatingo. Trumpų esė rinkinys, kuris įkvepia.
  • Charles D. Ellis – „Winning the Loser’s Game. Timeless Strategies for Successful Investing“. Labai aiški ir naudinga knyga individualiam investuotojui. Joje teigiama, jog svarbiausia investuojant yra susidaryti investavimo strategiją, pagal kuri bus aišku, kiek portfelyje turi užimti akcijos, kiek obligacijos, kokia rizika toleruotina ir t.t. Dažniausiai fondų valdytojai nėra kalti dėl prastų investavimo rezultatų – kaltas būna investuotojas, kuris neteisingai įvertino savo rizikos tolerancijos ribas.