Dar vieno analitiko svetainė

Pasirodo, posakis, jog sėkmę devyniasdešimčia procentų lemia darbas, ir tik dešimčia – talentas, yra daugmaž teisingas. Bent jau taip mano vis daugiau ir daugiau mokslininkų. Šiuo metu netgi manoma, jog reikėtų pamiršti tokias savokas kaip „genijus“ ar „talentas“, kadangi tikėtina, jog sėkmę pilnai lemia ne kas kitas, o darbas. Netgi didžiausi genijai, tokie kaip Mocartas, Niutonas ar Einšteinas, pasiekė savo viršūnę ne ko kito, o atkaklaus darbo pagalba. Dažniausiai daugiausiai pasiekė žmonės nebūtinai turi didžiausius intelekto koeficientus, tačiau jie turi puikius mokytojus, ir yra pasiryžę padėti labai daug pastangų savo tikslams pasiekti. Tai reiškia, jog nereikia būti išskirtinių gabumų, kad galėtum ką nors pasiekti, bet kartu tai rodo, jog reikia būti nusiteikus sunkiai dirbti.

O kiek visgi sunkiai reikia dirbti? Mokslininkai mano, jog dešimties metų atkaklių pastangų turėtų pakaktų, jog pasižymėtum pasirinktoje srityje pasauliniu mastu. Būtent bent tiek laiko prireikia geriausiems atletams, pianistams, mokslininkams ar skulptoriams pasiekti pasaulinį pripažinimą. Netgi tie, kurie atrodo turi įgimtą talentą, praleidžia panašų laiko tarpą lavindamiesi: Mocartas pradėjo mokytis griežti smuiku trejų metų, o septynerių rašė simfonijas, bet jomis neišgarsėjo. Tikrai dėmesio sulaukusius kūrinius jis pradėjo rašyti tik paauglystėje, būdamas penkiolikos – tad tam prireikė apie dvylikos metų darbo.

Ekonomistai dažniausiai daro prielaidą, jog pinigai daro žmones laimingesnius, kad kažkaip laimė ir pinigai tiesiogiai susiję. Bet šiuolaikinės elgsenos finansų (behavioral finance) studijos teigia, jog žmogaus laimė su pinigais susijusi gana keistu būdu: iš tiesų, žmogui praturtėjus, jo laimė padidėja, bet nepraėjus nei metams jis dažniausiai būna tiek pat laimingas, kiek ir prieš turto padidėjimą. Tuo tarpu jeigu žmogaus turtas sumažėja, jis žymiai blogiau pergyvena gyvenimo kokybės pablogėjimą: netekus pinigų, laimė sumažėja, bet be to su laiku neatsistato iki ankstesnio lygio. Kitaip tariant, žmonės greitai pripranta prie gero (tas Lexusas žavi tik kokį pusmetį, o po to iš jo naudos tiek pat kiek ir iš pigesnės Toyotos), bet skaudžiau pergyvena skurdą. Tad gal žmonės, priimdami ekonominius sprendimus, siekia ne naudos maksimizavimo, o nuostolių minimizavimo? Bent jau kai kurie ekonomistai mano, kad tai galėtų bent jau dalinai paaiškinti, kodėl individualūs investuotojai investuodami į akcijas uždirba mažiau nei indeksai.

Nesu iki galo tikras, kokia iš tikrųjų turėtų būti neseno lietuviško digg.com atitikmens kaip.tik.ten paskirtis, ir kas iš to gali gautis ateityje, bet iniciatyva sveikintina. Man pačiam labiausiai norėtųsi matyti lietuviškų (ar bent jau su Lietuva susijusių) straipsnių, žymių ir dienoraščių sistemą, tam kad būtų galima patogiai sekti Lietuvos internetinio gyvenimo įvykiu. Tai iš karto iškelia klausimą, ar į kaip.tik.ten turėčiau dėti savo nuorodas anglų kalba, kurios visiškai nesusijusios su Lietuva (o dažniausiai dar ir ištrauktos iš del.icio.us ar reddit populiariausiųjų sąrašo). Nemanau, kad kaip.tik.ten galėtų (ar turėtų) man pakeisti del.icio.us. Aišku, tai, kad man norėtųsi kaip.tik.ten matyti orientuotą į Lietuvos internetą, nereiškia, kad ir kitiems jo vartotojams taip atrodo – ko iš tikrųjų reikia Lietuvos internautams turėtų parodyti masinė moderacija ;)

Kad ir kaip ten bebūtų, pridėjau prie kiekvieno įrašo po nuorodą, kurią paspaudę, galite pridėti įrašą prie kaip.tik.ten gairių. Tikiuosi iš lietuviško web2.0 išaugs kas nors gero.

Hemingvėjus mokykloje man patiko. Prisimenu, jog pirma jo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Kam skambina varpai“ – jos nugarėlę visada matydavau senelių sekcijoje, bet kažkas iš suaugusiųjų namiškių buvo pasakęs, jog tai sudėtinga knyga ir dar reikėtų paaugti, kad ją galėčiau skaityti ir suprasti. Kai ją jau visgi paėmiau į rankas, ji mane sužavėjo, o po to iš karto perskaičiau dar ne vieną Hemingvėjaus knygą. Hemingvėjus buvo tas rašytojas, kurį skaitydamas tikriausiai pirmą kartą supratau, kad tai, kas rašoma knygose, turi ir gilesnę prasmę, kad dažnai reikia paskaityti tarp eilučių, kad galima žavėtis nuotaika, kurią sukuria skaitomi žodžiai. Nereiktų tuo stebėtis, mat iki Hemingvėjaus labiausiai žavėjausi Žiuliu Vernu bei Diuma, o mano knygų skaitymas daugiausiai susidėjo iš nuotykių romanų.

„Turėti ir neturėti“ irgi esu skaitęs labai seniai, bet perskaičiau ją dar kartą. Tai puiki istorija apie dorą žmogų, kuris nesiskundžia gyvenimo negandomis, ir savo jėgomis bando jas įveikti. Kaip taikliai apie tai rašoma vienoje iš amazon.com recenzijų, tai knyga apie žmogų, kuris gavęs blogas likimo kortas nesistengia sukčiauti, priima esamą situaciją, ir nori su jomis kuo geriausiai sužaisti. Tas ryžtas išsikapanoti iš gyvenimo negandų labai stiprus, bet herojaus lūpomis nuskamba ir šiokia tokia neviltis: „vienas žmogus nieko nepakeis ir nepasieks“, tačiau herojus vis tiek nenustoja siekti tikslo. Tikslas galų gale nėra pasiekiamas, bet pastangos buvo milžiniškos.

Paskutinį kartą, kai buvau pas tėvus, jų sekcijoje radau keletą knygų, kurias paėmiau paskaityti. Viena jų buvo gelsva plona knyga pageltusiais lapais – Somerseto Moemo „Mėnulis ir skatikas“.

Ši Moemo knyga yra apie žymaus tapytojo Gogeno gyvenimą. Jis, būdamas keturiasdešimties, metė bankininko karjerą, savo šeimą, visą senąjį gyvenimą ir pradėjo tapyti. Knyga apie tai, kaip galima nieko nepaisant gyventi savo svajonėmis, nekreipti dėmesio į visuomenės normas ir (gal netgi) būti laimingam. Patiko Moemo rašymo stilius, kuris labai lengvas ir paprastas, tačiau pilnas netikėčiausių nukrypimų, sarkastiškų užuominų, ryškių veikėjų paveikslų ir kartas nuo karto randamų įžvalgių minčių, kurios atrodo pabertos šiaip sau, tarp kitko. Matyt reikės daugiau paskaitinėti grožinės literatūros, nes ji visai įdomi ;)

Šiandien JAV vyksta tarpiniai rinkimai, o ta proga galima paskaitinėti, ką ekonomistai mano apie balsavimo naudą (Scott Adams pilnai jiems pritaria).

Kadangi ekonomistai į viską žiūri per patiriamų kaštų ir gaunamos naudos prizmę (naudinga ką nors daryti, jeigu gaunama nauda yra didesnė už patiriamus kaštus), balsavime jie įžvelgia problemą: racionalus rinkėjas turėtų nesivarginti balsuoti, kadangi jo individualus balsas (labai labai) mažai ką lemia, tuo tarpu jo patiriami kaštai (sugaištas laikas) yra gana dideli. Tačiau nuo pat vaikystės (tie, kurie gyveno demokratijoje) esame mokomi, jog pilietiškumas yra dorybė ir kad yra garbinga atlikti savo pilietinę pareigą. Todėl ekonomistai prieina prie išvados, jog žmonės eina balsuoti, nes jiems gera viduje pabalsavus, ir kad jie tiki, jog jų balsas kažką lemia (kas nėra visiška tiesa), o be to, pabalsavęs galėsi pasigirti kaimynams ir pažįstamiems, jog esi geras pilietis – gal būt net porą jų sutiksi prie balsadėžės. Kitaip tariant, žmonės įsivaizduoja, jog balsavimo nauda yra didesnė nei iš tikrųjų.

O kas jeigu sumažintume balsavimo kaštus, t.y. padarytume, kad balsuoti taptų lengviau? Šveicarijoje buvo prieita balsavimo paštu sistemos, kai tereikėjo užpildyti atsiųstą anketą ir ją grąžinti į paštą. Keista, bet dalyvavimas rinkimuose sumažėjo. Ekonomistai tai aiškina tuo, kad sumažėjo įsivaizduojama iš balsavimo teikiama nauda rinkėjams – nebesutiksi kaimyno prie balsadėžės, nebe taip lengva pasididžiuoti atlikus pilietinę pareigą, nes niekas nematė tave ją vykdant.

[Visa tai nereiškia, jog ekonomistų manymu demokratija yra blogesnė santvarka už kokią nors kitą. ;)]

Kaip gerai, kad yra toks dalykas kaip Interneto archyvas! Jo dėka išgelbėjau jau senokai prarastą svetainę apie programavimo kalbą Ruby, kurią dabar patalpinau adresu http://moxliukas.esu.as/ruby/. Mintį atgaivinti tai, kas prarasta, neseniai pietaujant pakišo EnC. Nežinau, kiek iš tos svetainės naudos, bet kam nors gal pravers keletas Ruby programų pavyzdžių bei pora (gana išsamių) straipsnių.

Pats mėgstamiausias žurnalas The Economist savo internetinėje svetainėje paleido savų žurnalistų pildomą internetinį dienoraštį (yra ir RSS). Kaip visada, daugelis dalykų, kurie ateina iš The Economist leidėjų, būna verti dėmesio.

Iki šiol dar niekada nesu trynęs komentarų (išskyrus spaminius-reklaminius), bet manau, jog artėja tas momentas, kai reikės tai padaryti. Atsibodo nuorodos į kvailus sapaliojimus apie konspiracijos teorijas. Atsibodo niekuo nepagrįsti svaičiojimai apie pasaulio ekonomiką, kuri valdoma slaptos organizacijos siekiant kažkokio juodo slapto tikslo. Atsibodo visiški off-topikai ir elementarių dalykų nesuvokimas. Todėl ateityje pasilieku teisę trinti visas tas nesąmones (hey, it’s my blog after all!)

Aišku konspiracijų mylėtojams turbūt pasirodys, jog esu parsidavęs juodosioms jėgoms, kurios mane valdo, ar bent jau geriausiu atveju, esu nepataisomai naivus ir nesuvokiu grėsmės pasauliui. Et.

Prieš keletą savaičių pastebėjau, jog pastaruoju metu skaitau labai mažai grožinių knygų – paskutinių perskaitytų knygų sąrašas byloja, jog paeiliui esu perskaitęs apie 30 negrožinių knygų. Tad nusprendžiau šiek tiek pakeisti nusistovėjusią tvarką ir į rankas paėmiau Alberto Kamiu (hmm, Vikipedijoje šio rašytojo vardas be „t“ raidės – tikriausiai taip ir turėtų būti teisingai transkribuojama) knygą „Maras“.

Knyga susiskaitė labai greitai, davė šiek tiek peno pamąstymui, bet gal ne tiek, kiek buvo galima tikėtis iš Kamiu. Knygoje rašoma apie tai, kaip į miestą ateina maras dėl kurio miestas uždaromas, ir ką jaučia, pergyvena to miesto gyventojai, kaip jie susidoroja su mirties akistata, atskyrimu nuo pasaulio. O tos reakcijos labai nevienodos: vieni bando sprukti, kiti stengiasi padėti kenčiantiems, o treti pelnosi iš susidariusios situacijos ir „varo bizniuką“. Pradžioje mirtys gal žmones ir šokiruoja, bet labai greitai jos tampa kasdienybe, su jomis susitaikoma, jos tampa visiems pabodusia rutina. Galų gale maras praeina, miestas vėl atsiveria pasauliui, ir viskas lygtai turėtų grįžti į savo vėžes, nors autorius primena, jog maras nemiršta, jis visada tyko ir laukia naujų progų proveržiams. Knygoje autorius pieša keleto veikėjų paveikslus ir pasakoja jų maro laikotarpio istorijas. Iš jų man ryškiausios pasirodė tos istorijos, kurios pilnos ironijos: daktaro, kuris kasdieną dirbdamas su apkrėstaisiais pergyvena marą gyvas ir sveikas, tačiau sužino, jog mieste tuo metu nebuvusi jo žmona mirė nuo kitos ligos kito miesto sanatorijoje, bei vieno iš veikėjų, kuris nenori, jog maras pasibaigtų, nes jam gresia kalėjimas – tol, kol tvyro maras, normalūs įstatymai neveikia, todėl jam saugiau tarp maru apsikrėtusių, nei laukiant įstatymo teisingumo.

Teigiama, jog ši Kamiu knyga parašyta kaip metafora nacių užgrobtai Prancūzijai – naciai yra tokia pat sunkiai nugalima išorinė jėga kaip maras, su ja kovoti beviltiška, telieka susitaikyti ir tikėtis, jog visa tai kažkada baigsis.