Dar vieno analitiko svetainė

Beieškodamas kokio nors lengvesnio skaitymo prancūzų kalba (su kolega stengiamės šiek tiek jos pramokti) laikraštyje Le Figaro aptikau įdomų straipsnį apie tai, jog hakeriai (emmm…ok, krekeriai, arba jei visiškai lietuviškai – programišiai) naudojasi birža siekdami atimti pinigus iš savo aukų ir sumėtyti savo pėdas. Schema labai paprasta, bet kartu ir įdomi tuo, jog atsekti, kur pradingsta pinigai, nėra taip jau lengva. Pirmiausia (tikriausiai per fišingą) gaunami aukos prisijungimo prie sąskaitos duomenys. Programišius akcijų rinkoje sava legalia sąskaita nusiperka akcijų, kurios dažniausiai būna nelikvidžios (penny stocks), kad būtų galima staigiai ir stipriai sukelti jų kainą. Vėliau, naudojantis pavogtais sąskaitos duomenimis, teikiami pavedimai į biržą pirkti akcijas aukos vardu, tačiau jau žymiai didesne kaina, nei tas akcijas pirko programišius. Programišius akcijas parduoda rinkoje (o tiksliau – aukai), aukos sąskaitoje sumažėja grynųjų pinigų, ir joje atsiranda bevertės akcijos. Iš programišiaus legalios sąskaitos atrodo, jog programišius atliko labai pelningą, bet visiškai legalų sandorį. Kadangi visi sandoriai sudaromi biržoje, priežiūros institucijoms sunku atsekti, kad yra ryšys tarp aukos ir programišiaus – taigi žymiai paprasčiau programišiui pasislėpti, nei kaip nors tiesioginiu būdu iš aukos pervedant pinigus į savo sąskaitą. Vien per trečiąjį šių metų ketvirtį E-Trade kompanijos klientai tokiu būdu prarado apie 18 milijonų JAV dolerių.

Ne visai planuotai į mano rankas pateko ir buvo suskaityta knyga „kvailio patirtis“, kurioje autorius, vartodamas kartais ne visai gražius išsireiškimus stengiasi priversti žmones patikėti, jog jie patys valdo savo likimą ir gali išsigydyti bet kokią ligą (nors daugiausiai kalbama apie (trumpa|tolia)regystės gydymą). Pagrindinė mintis: 90% pasveikimo sudaro nusiteikimas, o tik 10% duoda gydymo procedūros. Pati idėja gal ir nieko, tačiau necenzūrinių žodžių šioje knygoje neišvysi, o jie pagal knygos toną labai tiktų, ir tikrai tik pagardintų įspūdį. Gal dėl to reikiamo įspūdžio man ši knyga nesukėlė, nors skaityti ją buvo gana malonu. Toks lengvas linksmas niekalas.

Viena įdomiausių minčių, kurias šiandien pavyko perskaityti buvo šis Aswath Damodaran pastebėjimas apie kompanijų vertinimo objektyvumą:

The bias in valuation starts with the companies we choose to value.

Taigi, vien dėl to, jog nusprendžiama įmonę įvertinti, šiam vertinimui suteikia subjektyvumo. Gal būt šią įmonę ruošiamasi parduoti, ir norima gauti kuo didesnę kainą, gal būt vertintojas perskaitė kokią nors įdomią naujieną apie kompaniją, kuri sukėlė jo susidomėjimą (ir kartu sukėlė teigiamus arba neigiamus jausmus kompanijos atžvilgiu ir t.t.).

Vertinimas niekada negali būti visiškai objektyvus, nes jis visada paremtas prielaidomis, kurios gali būti tiek optimistinės, tiek pesimistinės. Be to, net ir įvertinus įmonę ir gavus kažkokią įsivaizduojamą jos vertę, vertintojo nuomonė gali pasikeisti, kai gauta vertė palyginama su įmonės rinkos kaina – jeigu gauta vertė labai skiriasi nuo akcijos kainos, pradedi abejoti savo prielaidomis (sunku eiti prieš srovę ir manyti, jog visas pasaulis klysta, ir tik tu vienas esi teisus). Dar sunkiau būna vertinant įmonių įsigijimus, nes labai sunku įsivaizduoti, kaip gali atrodyti įmonė, kai ji bus valdoma kitų akcininkų. Dažnai tokiais atvejais yra pamirštami finansiniai rodikliai ir bandoma sugalvoti, kiek naudos galima gauti iš sinergijos efekto ar kitokio strateginio įmonės tinkamumo perimančiai kompanijai – o tai vadinti objektyviu vertinimu sunkoka.

Tad kitą kartą, kai pamatysite, jog analitikai mano, kad kompanijos akcijos vertė yra 2.93 Lt, supraskite, jog toks vertinimas yra padarytas tikrai ne cento tikslumu ir palikite nemažai vietos paklaidai.

Kelios savaitės, kuriomis nieko naujo nerašiau savo dienoraštyje buvo praleistos keliaujant po įvairias rytų Europos šalis ir susitinkant su bendrovių vadovais. Kelionės metu perskaičiau ir keletą knygų, tačiau vis neturėjau laiko jas aprašyti. Tad čia apie jas trumpai po sakinį:

• Gary Belsky, Thomas Gilovich – „Why Smart People Make Big Money Mistakes and How to Correct Them“. Labai puiki knyga apie behavioral finance: apie tai, kodėl žmonės nevisada priima racionalius finansinius sprendimus, ir kur jiems koją kiša psichologija. Štai, pavyzdžiui, jeigu pinigus uždirbsi lengvai (laimėsi loterijoje), tai labai lengva juos bus išleisti, nors racionaliai žiūrint, įtakos sprendimui apie tai, kur nori pinigus išleisti, neturėtų turėti aplinkybės, kuriomis tie pinigai buvo gauti. Su panašiomis problemomis susiduriama ir prekiaujant akcijomis: psichologiškai sunku parduoti akcijas su nuostoliu, nors jeigu akcijas jau turi, neturėtų rūpėti, už kiek jas pirkai (nebent mokestine prasme) – juk svarbu apsispręsti, kiek jos yra vertos šiuo metu.
• Richard P. Feynman, Ralph Leighton – „Surely, You’re Joking, Mr. Feynman“. Žaviuosi fiziku, Nobelio premijos laureatu Richard Feynman, o šią knygą norėjau perskaityti dar mokykloje. Ji pilna optimistinio požiūrio į pasaulį ir pažinimo troškulio. Feynman ragina viskuo abejoti, nes jo nuomone, tik abejonėse gimsta tiesa, ragina žvelgti į pasaulį nebūtinai taip, kaip žvelgia visi, vengti tų, kurie primetinėja savo pasaulio teorijas.
• Seth Godin – „The Big Moo“. Užteks svajoti, reikia eiti ir sukurti ką nors ypatingo. Trumpų esė rinkinys, kuris įkvepia.
• Charles D. Ellis – „Winning the Loser’s Game. Timeless Strategies for Successful Investing“. Labai aiški ir naudinga knyga individualiam investuotojui. Joje teigiama, jog svarbiausia investuojant yra susidaryti investavimo strategiją, pagal kuri bus aišku, kiek portfelyje turi užimti akcijos, kiek obligacijos, kokia rizika toleruotina ir t.t. Dažniausiai fondų valdytojai nėra kalti dėl prastų investavimo rezultatų – kaltas būna investuotojas, kuris neteisingai įvertino savo rizikos tolerancijos ribas.

Vakar gavau laišką iš žmogaus, kuris ruošiasi standartizuoti Perlo programavimo kalbos dokumentacijos vertimo sistemą. Kadangi prieš kokius trejus metus aktyviai tame reiškiausi, tai jis pakvietė mane prisidėti:

I am currently planning to create a platform/repository for the
translation of the Perl documentation. I would like to invite you to
join the “core team” that does the initial planning and will hopefully
co-ordinate the translations as well as contribute to them.

If you are interested in getting involved, please read my “Initial
Posting” to get a more comprehensive view on this project:

http://perldoc2.joergen-lang.com/?p=3

Bėda tame, kad kai perėjau į finansų sritį, su programavimu ir Perlu nelabai ką turiu bendro, tad gal kas nors iš programuotojų ar dokumentacijos vertėjų (kurie dar šioje svetainėje retkarčiais apsilanko) norėtų prisidėti prie šio projekto? Pats tikiuosi atrasti laiko perdėti į naują sistemą (kai ji jau bus sukurta) tuos kelis menkus straipsnelius, kuriuos esu išvertęs.

Prieš pusantros savaitės The Economist straipsnyje apie angeliškuosius investuotojus užtikau puikią citatą, kurioje pasakojama, ko vienas investicinis fondas tikisi iš įmonių vadovų:

In addition to expecting his entrepreneurs to apply sensible commercial disciplines, such as knowing their market, Mr Hommels looks for obsession in the people he backs. “If you talk to them about vacations, they must always find a way to bring the conversation back to the business,” he says.

Manau, kad tai tinka ne vien vadovams, bet ir paprastiems darbuotojams. Kiek iš jūsų praeitumėte šį testą? Kiek žmonių myli savo darbą tiek, kad net kalbai su nepažįstamu žmogumi pakrypus apie atostogas, vis tiek ji nepastebimai grįžtų prie darbo?

Viena tokia kategorija žmonių, su kuria teko nemažai bendrauti, ir netgi būti vienu iš jų, yra programuotojai (arba šiaip kompiuterastai). Nesvarbu, kur tik besusitiktų programuotojai, kalba suksis apie programavimą. Nesvarbu, ar pašnekovas bus mergina pasimatymo metu (been there, done that), ar mokyklos laikų draugas, vis tiek kažkaip nepastebimai kalba pradeda suktis apie programavimą ir kitus su kompiuteriais susijusius dalykus. Jeigu tokie žmonės, kurie gyvena tuo, ką dirba, dar turėtų ir neblogą suvokimą apie verslo procesus, The Economist nuomone, jie būtų geri kandidatai sėkmingam verslui kurti.

Ši knyga apie Aleksandrą Makedonietį ir apie jo pavyzdžio pritaikymą verslo situacijoms mano nuomone tėra dar viena skubiai iškepta patarimų verslui žanro knyga, kurias noriai perka su verslu nelabai ką bendro turinti, bet ištroškusi svajoti visuomenė. Knyga man pasirodė chaotiška, kai kurie duodami Aleksandro gyvenimo pavyzdžiai buvo visiškai beprasmiai (ir ką galima pasimokyt verslui iš fakto, kad Aleksandras visą laiką buvo girtas? Taip, jis apsvaigęs nužudė savo geriausią draugą, dėl ko vėliau labai gailėjosi. Bet gerti nenustojo.) Kartais galima pradėti galvoti, jog knygą verslui nesunku parašyti bet kokia tema: tinkamai tą knygą įpakavus ir priartinus prie lengvo skaitymo mėgėjų lygio, galima susilaukti neregėtos sėkmės.

Pagrindiniai knygos apie Aleksandrą patarimai yra šie: mąstyk kitaip (think out of the box), kurk savo identitetą (kitaip tariant, būk skirtingas, išsiskirk iš minios), kurk sąjungas (draugų niekad nebūna per daug, networking), pasitelk simbolius (viskas marketinge). O jei norėsi pritaikyti verslui didžiųjų karvedžių patarimus, geriau paskaityk Sun Tzu „Karo meną“.

Prieš kelias savaites staigiai pradėjusios mažėti gamtinių dujų kainos JAV užlenkė vieną nemažą rizikos fondą (hedge fund) Amaranth, kuris per savaitę sugebėjo prarasti 6 milijardus JAV dolerių.

Jeff Matthews cituoja knygą „When Genius Failed“, kurioje aprašomas didžiausio rizikos fondo LTCM žlugimas:

The most memorable part of Roger Lowenstein’s excellent book on the Long Term Capital Management debacle was when LTCM’s founder, John Meriwether, called a retired, street-wise, market-savvy ex-Bear Stearns confidant for advice.

When he heard LTCM was down 50%, the old-timer didn’t mince words. He told Meriwether: “You’re finished.”

What the old pro was telling the computer-driven “Genius” of the book title was that when the market smells blood in the water, it goes after whatever is bleeding and doesn’t let go.

Jeigu rinkoje pasklinda gandai, jog kažkokiam dideliam investuotojui gresia likvidumo krizė, ir jam reikės bet kokiu būdu pardavinėti savo pozicijas, tokia likvidumo krizė tampa savaime išsipildančia pranašyste, kadangi niekas nenori būti pirkėju. Kai rinka jaučia, jog kažkas kraujuoja ir privalo pardavinėti, niekas neperka, nes tikimasi, jog kuo ilgiau išlauksi, tuo pigiau nupirksi. Amaranth turėjo dideles ilgas pozicijas gamtinių dujų rinkoje, tad kainų mažėjimas stipriai sumažino jų fondų vertę bei sukėlė likvidumo krizę. Amaranth yra rizikos fondas, kuris investuoja savus bei skolintus pinigus – kainoms krentant skolas reikia grąžinti, o tam, kad grąžinti skolas, reikia greitai parduoti tai ką turi, o tai vėl mažina kainas. Be to, staiga dingsta ir pirkėjai, kurie laukia tolimesnio kainų kritimo, arba šiuo atveju – tikriausiai fondo žlugimo.

Šįmet Estija buvo paskelbta ekonomiškai laisviausia šalis pasaulyje pagal State of the world Liberty indeksą. Lietuva liko gana aukštoje 16-oje vietoje, aplenkusi Austriją, Latviją, Vokietiją. Prancūzija tik 48-a, o paskutinę vietą užima Šiaurės Korėja.

NY Times ($, bet yra ir nemokamai) aprašo istoriją, kaip Estija tapo tokia liberali. Pasirodo, pirmasis Estijos premjeras Martas Laaras, kuris buvo muzikos mokytojas ir teturėjo 32 metus, buvo skaitęs tik vieną knygą apie ekonominę teoriją – Miltono Friedmano „Laisvę rinktis“. Ši knyga Laarui patiko dėl to, kad Friedmanas Sovietų Sąjungoje buvo nekenčiamas. Laaras buvo labai politiškai naivus, tad panaudojo visas Friedmano idėjas praktikoje. Vietoj to, kad rūpintųsi prekybos karų laimėjimu, Estija vienašališkai panaikino daugumą muitų, pakvietė užsienio investuotojus, privatizavo daugumą valdžios funkcijų. Buvo drastiškai sumažinti mokesčiai, visiems buvo pritaikytas vienodas pajamų mokesčio tarifas. Nors pirmaisiais metais Estija pergyveno didelę krizę, bet šios reformos šiuo metu ir yra Estijos klestėjimo priežastis.

Klientas vienam bendradarbiui paskolino Guy Kawasaki (kuris yra ir vienos neseniai šiame dienoraštyje minėtos nuorodos kaltininkas) knygą „Rules for Revolutionaries“, o ši knyga atsidurė mano rankose. Didžioji dalis idėjų visgi kartojasi su „Art of the Start“ video (ir matyt knyga), bet kadangi tai yra knyga, o ne pusvalandžio kalba, tai joje žymiai daugiau pavyzdžių ir viskas išdėstyta plačiau bei nuodugniau. Štai tos Kawasaki siūlomos taisyklės kuriantiems revoliucinius produktus:

1. Mąstyk kitaip. Norint sukurti tikrai naują produktą nepakanka pagerinti jau esamą produktą 10-15 procentų – reikia siekti jį pagerinti keletą kartų. amazon.com nepasiūlė 10-15 procentų daugiau knygų nei galima rasti paprastame knygyne, ji nuo pirmos dienos pradėjo siūlyti dešimt kartų didesnį pasirinkimą. Taigi, revoliucinis produktas negali būti tik senojo produkto patobulinimas, reikia kurti kažką visiškai naujo ir kelis kart geresnio (mano asmenine nuomone, to geriausias pavyzdys yra dauguma Google produktų).
2. Nebijok būti prastu. Kurdamos naują produktą kompanijos dažnai atidėlioja jo pateikimą visuomenei iki tol, kol jų nuomone jis bus tobulas, bet taip niekada nebūna. Kawasaki siūlo nebijoti pateikti visuomenei dar nebaigtus produktus, nes taip išaiškėja jų trūkumai, ir vėliau žinoma ties kuriomis jų silpnybėmis reikia koncentruotis. Be to, ilgai tobulinant produktą, kurio vartotojai dar net nematė, gali gautis taip, jog produkto kūrėjai tik švaisto laiką, nes visuomenei to jų produkto iš viso nereikia.
3. Daryk pakeitimus. Jeigu jau produktas pradėtas pardavinėti, tai nereiškia, jog jis jau užbaigtas. Reikia nuolat ir nepaliaujamai jį tobulinti, atsižvelgiant į vartotojų pastabas. Gali būti, jog vartotojai naudos produktą tokiems tikslams, apie kuriuos kūrėjai net nebuvo pagalvoję (Kleenex nosinaitės buvo skirtos makiažo nuėmimui, bet pasirodo, jas vartotojai pradėjo naudoti nosiai šnypšti), tad galbūt naująją produkto funkciją galima dar pagerinti?
4. Sugriauk užtvaras. Reikia vartotojams palengvinti priėjimą prie produkto. Galbūt produktas turi daug sudėtingų mygtukų, galbūt jis per brangus, galbūt jis atlieka labai sudėtingą funkciją, galbūt tiesiog jį labai sunku įsigyti, nes jis parduodamas tik vienoje parduotuvėje mažame kaimelyje viduryje Bulgarijos. Vartotojui turi būti lengva produktą įsigyti, lengva jį suprasti ir lengva juo naudotis.
5. Evangelizuok, ne pardavinėk. Svarbu siekti, jog vartotojas ne nupirktų tavo produktą, o jį mylėtų – tik tokiu atveju jis dar patars ir kitiems įsigyti tavo produktą, bei pats jį su malonumu vartos. Tokių „fanų“ kūrimas nėra lengvas dalykas, bet Apple tai pasisekė (Guy Kawasaki dirbo Apple „vyriausiuoju evangelizuotoju“). Evangelizavimas reiškia bendruomenės, ištikimos tavo produktui ir mylinčios jį, kūrimą.
6. Venk standartinių verslo klaidų. Dažnai kompanija pradeda stengtis gaminti ne gerą produktą, bet siekia rinkos dalies, arba būdama gera nišinė kompanija siekia tapti gigantu, per daug diversifikuojasi, siekia patenkinti kiekvieno kliento norą, aklai tiki, jog geriausias produktas laimės (laimėjo visgi Microsoft ;) ir panašiai. Dažnai savo koncentruotos tikslinės rinkos išleidimas iš akių gali būti pražūtingas. Bet visiems neįtiksi, tik švaistysi savo laiką. Beje, kita svarbi klaida yra per daug atkakliai stengtis išlaikyti savo esamą padėtį: gal kaip tik reikia pereiti į kitą rinką – sprendimai turi priklausyti nuo situacijos. Kompanija turi būti lanksti, bet nesiplėsti vien dėl plėtros ir nesistengti patenkinti kiekvieno kliento užgaidas.
7. Nepailstamai domėkis rinka ir dalinkis žiniomis su kitais. Reikia visą laiką stengtis neatsilikti nuo to, kas vyksta, kaupti savo žinias ir vis tobulėti, tačiau tuo pačiu metu savo žiniomis reikia dalintis su visais – taip nesunku išsikovoti eksperto reputaciją. Rašyk interneto dienoraštį.
8. Mąstyk skaitmeniniu būdu, elkis lyg gyventum analoginiam pasaulyje. Reikia pasinaudoti visomis informacinėmis technologijomis tam, kad būtų galima klientui pasiūlyti tai, ko jis nori ir ko jam reikia (amazon.com pavyzdys). Bet kartu bendravimas su klientu turi būti šiltas ir asmeninis – automatiškai sugeneruoti laiškai, kuriais siunčiami pasiūlymai, nelabai padeda užkariauti vartotojo širdį.
9. Neversk žmonių daryti tai, ko pats nenorėtum daryti. Labai paprasta taisyklė. Neversk klientų pildyti ilgų formų, neversk jų žiūrėti reklamos, neversk jų laukti, kol juos aptarnaus. Pabandyk pasijusti jų kailyje.
10. Neleisk klounams tavęs sutrypti. Kai kursi savo produktą, atsiras daug visokių ekspertų, kurie tau sakys, jog jis nepasiteisins. Kai kuriuos ekspertus lengva ignoruoti, nes jie nėra patys labai daug ko pasiekę, bet kai kurie skeptiški naujo produkto atžvilgiu žmonės bus apsirėdę brangiais kostiumais, važinės su prabangiomis mašinomis ir segės Rolex laikrodžiais – sunku gali būti jų nepaisyti, nes jie turi autoritetą. Bet nereiškia, jog jie teisūs. Tiesa, nereiškia, jog bet kokiu atveju tavo naujas produktas iš tiesų bus sėkmingas, bet vienintelis kelias iš tiesų tai sužinoti yra viską pačiam išbandyti.

Dar viena įdomi citata:

The higher you go in a company, the less oxygen there is, so supporting intelligent life becomes difficult.