Dar vieno analitiko svetainė

Praėjusį mėnesį Donatas mūsų fondų apžvalgoje išdėstė mūsų požiūrį į investavimą. Šį mėnesį fondų apžvalgoje rašiau apie įmonių skaidrumo svarbą investuojant:

Liepos mėnesio apžvalgoje plačiau papasakojome jums apie savo investavimo strategiją bei atskleidėme, kokiais kriterijais dažniausiai naudojamės rinkdamiesi kompanijas savo investicijoms. Kaip minėjome, mums įmonės akcija nėra tik įrašas sąskaitoje ar skaičių rinkinys finansinėse ataskaitose – pirkdami akcijas mes kartu perkame ir verslo dalį, tad labai svarbu investuojant pasirinkti gerus partnerius, kuriais yra kiti stambūs akcininkai ir bendrovių vadovai. Įmonių vadovų bei stambiųjų akcininkų požiūris į smulkųjį investuotoją yra vienas pagrindinių kriterijų, apsprendžiantis mūsų norą investuoti į vieną ar kitą kompaniją.

Dauguma kompanijų, kurios veikia neišvystytose Naujosios Europos regiono rinkose, nepasižymi dideliu skaidrumu. Ukrainoje,
Gruzijoje, Balkanų šalyse nėra akcijų rinkos tradicijų, veikia netobula įstatymų sistema, tad smulkiųjų akcininkų teisės dažnai
paminamos, o kompanijų vadovai neretai įmones valdo taip kaip patinka jiems, o ne įmonių akcininkams. Tam tikrais atvejais dar ir
akcininkus ne taip jau lengva atrasti, nes jie pasislėpę po lengvatinių mokesčių zonų įmonių grandine bei holdingo kompanijų
struktūromis, kurios taip giliai persipynę tarpusavyje, jog kartais kyla abejonių ar patys tikrieji savininkai gali atsekti, kas, kiek ir ko jiems iš tikrųjų priklauso. Todėl nenuostabu, jog iš pažiūros puikiai veikianti kompanija, kuri uždirba nemažą pelną, net ir kainuodama santykinai pigiai gali būti prasta investicija – jeigu stambieji akcininkai ir vadovai nėra linkę dalintis kompanijos uždirbtu pelnu, tokios įmonės akcijos yra kone bevertės. O kartais būna dar blogiau: štai šį mėnesį Ukrainoje pasigirdo gandų, jog Zaporožės anglies kokso kompanija ruošiasi dešimteriopai padidinti įstatinį kapitalą ir naujai išleistas akcijas pigiai parduoti su viena oligarchų grupe susijusiai kompanijai, taip sustiprinant kontrolę šioje įmonėje, ir paliekant smulkiuosius akcininkus su vos ne dešimteriopai nuvertėjusiomis akcijomis. Taigi tokiose „laukinėse“ akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės yra menkai gerbiamos, svarbu investicijoms pasirinkti įmones, kurių akcininkais ir vadovais būtų galima pasitikėti, kad netektų vėliau likti prie suskilusios geldos.

Pastaraisiais metais mūsų investicijų regione sparčiausiai brango tų įmonių akcijos, kurių vadovai ir stambieji akcininkai suprato, jog verta tapti skaidriems ir gerbti smulkiuosius akcininkus, viešai atskleisti daugiau informacijos apie bendroves ir perimti vakarietišką požiūrį į kompanijų valdymą. Investuodami stengiamės atkreipti dėmesį į tokias kompanijas, kurios pradeda eiti skaidrėjimo keliu ir visada sveikiname tokius vadovų žingsnius. Skaidri ir visus akcininkus gerbianti kompanija dažniausiai kainuoja keletą kartų daugiau nei uždara ir tarnaujanti tik stambiųjų akcininkų interesams bendrovė.

Net ir labiau išvystytose Centrinės ir Rytų Europos akcijų rinkose, kuriose smulkiųjų akcininkų teisės įstatymais apsaugotos žymiai geriau, verta atkreipti dėmesį į kompanijos vadovus. Ten, kur veikia Europos sąjungos teisės normos, tikimybė, jog bus paminamos smulkiųjų akcininkų teisės, yra žymiai mažesnė, tačiau nekompetentingas kompanijų valdymas gali neleisti kompanijai realizuoti viso savo potencialo. Verslo vadybos vadovėliuose mėgstama akcentuoti, jog vienas svarbiausių faktorių, lemiantis sėkmingą įmonės veiklą, yra joje dirbantys žmonės – mes tikime, jog šis teiginys galioja ir renkantis įmones sėkmingoms investicijoms. Kompanijos, turinčios gerą ir šiuolaikinį požiūrį į verslą turinčius vadovus, dažniausiai auga sparčiau ir greičiau didina savo uždirbamą pelną, o tai kartu didina ir jų valdomų kompanijų akcijų grąžą. Kaip tik tokių bendrovių su stipriais vadovais, jeigu tik jos nėra pervertintos, ieškome savo investicijų portfeliui.

Nors pirmiausia ieškome pigių kompanijų akcijų, pigių kompanijų su neskaidriais akcininkais ar vadovais stengiamės vengti. Tereikia prisiminti lietuvių liaudies patarlę „neik su velniu obuoliauti“.

Lewis Pinault knygą apie konsultantų verslą perskaičiau su malonumu. Autorius yra daugelį metų dirbęs konsultacijų bendrovėse ir šioje knygoje pasakoja apie tai, kaip šios kompanijos siekia uždirbti kuo daugiau pelno ir konkuruoti tarpusavyje. O pelno siekimui yra naudojama daug juodųjų technologijų. Viena paprasčiausių iš jų: įtikinti klientą, jog jo problema yra žymiai didesnė, nei jis įsivaizdavo. Tarkime, jeigu pakaktų tik pakeisti programinę įrangą kliento kompiuteryje, dažnai galima patarti perstatyti visą biurą, kad būtų papildomai vietos naujiesiems serveriams, į kuriuos bus įdiegta nauja programinė įranga – konsultavimas architektūros, statybų, serverių pirkimo klausimais turėtų konsultavimo bendrovei atnešti nemažai papildomų pajamų.

Neretai konsultantai gauna tokias klientų užduotis, kur interesų konfliktai neišvengiami, bet tai ne problema, nes konsultantų verslas nėra taip akylai prižiūrimas kaip maklerių ar teisininkų įmonės. O jeigu gaunama užduotis išsiaiškinti, kokius produktus ruošiasi į rinką paleisti konkurentai, tai tenka panaudoti visą kūrybiškumą ir špionažo įgūdžius, ieškoti kokio nors nepatenkinto darbuotojo konkurentų įmonėje, ar šiaip kokio inžinieriuko, kuris noriai netyčia atskleistų visas kompanijos paslaptis.

Sakoma, kad konsultantas yra toks žmogus, kuris paklaustas, kiek dabar valandų, paima klausiančiojo laikrodį, pasižiūri į jį, pasako valandas ir įsikiša jį į savo kišenę. Knygoje pasakojama, jog dažnai konsultantams reikia patarinėti apie tokias pramonės šakas, kuriose jie ničnieko nenutuokia, bet tai nėra bėda, nes ilgiau pabendravus su klientu greitai galima pradėti gaudytis apie ką šnekama, ir netgi bandyti siūlyti sprendimus.

„Consulting demons“ yra labai smagi knyga, susidedanti iš įdomių istorijų apie konsultavimo verslą. Lengvas pasiskaitymas, kuris primena, jog jei nepasimeti, net ir nieko nežinodamas apie problemą gali pasirodyti labai protingas (ir uždirbti daug pinigų).

Kadangi lietuviškoje blogosferoje yra nemažai į anarchizmą linkstančių žmonių, gal galėtumėte man parekomenduoti kokią nors knygą (arba dvi ;) apie anarchizmo filosofiją? Labiausiai domintų anarchizmo požiūris į ekonomiką, bet įdomu būtų sužinoti ir apie politiką, moralę ir t.t. Būtų labai fantastiška, jeigu parekomendavę kokią nors knygą ją galėtumėte kokiai savaitei ir paskolinti ;)

Dėkui iš anksto.

Vienas dienoraščio skaitytojas manęs klausia:

Norėjau tavęs paklausti patarimo: kokia knygą vertėtų perskaityt, kad susipažinti su ekonomikos pagrindais?

Visa ekonomika paremta Adomo Smito mintimis, tad viena geriausių knygų apie ekonomiką yra jo XVIII amžiuje rašytas „Tautų turtas“. Tiesa, gėda pripažint, jog visų penkių knygų iki šiol nesu perskaitęs.

Sunku pasakyti, kokia viena knyga galėtų duoti pagrindus ekonomikos mokslui – labiausiai tam turbūt tiktų ekonomikos vadovėliai, kuriais naudojamasi universitetuose. Iš mikroekonomikos man labiausiai patiko Variano mikroekonomika. Tiesa, ji parašyta ne visai lengvu stiliumi, visas pagrįsta matematika, tad gali būti sunku ją suprasti, neturint aukštosios matematikos pagrindų. Bet ją perkandus žinosi didžiąją dalį mikroekonomikos.

Iš makroekonomikos negaliu nieko rekomenduoti, nes kaip esu pats minėjęs, makroekonomika yra mano paties silpnoji vieta. Esu girdėjęs, jog Mankiw angliški vadovėliai lyg nieko (berods nėra lietuviško vertimo).

Dar visai naudinga knyga, kurioje trumpai galima susipažinti su pagrindinėmis istorinėmis ekonomikos teorijomis yra Heilbronerio „Didieji ekonomistai“. Pirmame kurse buvo pirma knyga, kurią privalėjome perskaityti, ir kiek pamenu, buvo naudinga. Tai sena knyga, tad gali būti, jog nebegalima jos rasti knygynuose.

Neplanavau perskaityti šios knygos, bet kadangi ji atsirado ant mano stalo, tai pradėjau vartyti, ir neilgai trukus ji buvo suskaityta.

Tie, kam pokalbiai su žmonėmis yra kasdienė duona (kaip kad personalo atrankos darbuotojams, psichologams ir panašiai), šioje knygoje tikriausiai nieko labai naujo neras, tačiau man ji buvo visai naudinga. Nesu niekada galvojęs apie visokias interviu subtilybes, o pasirodo jų yra nemažai: reikia tiksliai žinoti, kokio tikslo siekiama, ir pagal tai vesti interviu. Jeigu norima išgauti objektyvios informacijos, reikia atsargiai formuluoti klausimus, kad juose nesijaustų interviu ėmėjo asmeninė nuomonė, vengti uždarų „taip/ne“ klausimų ir t.t. Tuo tarpu jeigu norima kažką žmogui įteigti (tarkim psichologiniame konsultavime jam įrodyti, jog gyvenimas gražus ir stiklinė yra puspilnė), vėlgi reikia rinktis žodžius, susidaryti strategiją.

Be paprasto interviu trumpai aprašomi ir kiti būdai, kurie gali būti naudojami vertinant žmogų: duoti jam atlikti tam tikras užduotis, liepti jam įsivaizduoti, kaip jis spręstų vieną ar kitą problemą. Kiekvienas būdas turi savų niuansų, kurie trumpai šioje knygoje ir minimi. Jeigu iki šiol galvojau, jog kokiame nors pokalbyje dėl darbo sunkiausia pokalbio vedėjo darbo dalis yra kandidato minčių interpretavimas ir išvadų darymas, pradedu manyti, jog ne ką lengviau yra nešališkai užduoti klausimus ir vesti patį interviu – po šios knygos galima pagalvoti, jog jei klausimai suformuluoti nekorektiškai, įmanoma padaryti vos ne taip, kad atsakymai būtų radikaliai skirtingi.

Beje, dar pirmame skyriuje autorius be jokių užuolankų teigia, jog dažniausiai kandidatų atrankoje interviu būna beprasmis (jeigu tik galima patikėti tuo, kas parašyta CV). Cituojami akademiniai tyrimai, kuriuose priimant studentus į universitetą dalis jų buvo atrinkta tik pagal pažymius, o kita dalis dar ir turėjo pokalbius su profesoriais. Vėliau buvo lyginti abiejų studentų grupių akademiniai pasiekimai, ir jokio statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta: interviu nepagerino atrankos. Autorius pats stebisi, kodėl apie 90 procentų organizacijų svarbiausiu darbuotojų atrankos įrankiu laiko pokalbį, kai nėra įrodyta, jog interviu iš viso yra efektyvus atrankos būdas. Ypač kai atrodo, jog profesionaliai pravesti pokalbį ne taip jau lengva.

Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti. (Laimei, yra protingesnių)

Knyga „Didžioji transformacija“ pasakoja apie rinkos ekonomikos iškilimą XIX amžiaus Vakarų Europoje ir jos žlugimą XX amžiaus pradžioje (taip, žlugimą. Knyga rašyta antrojo pasaulinio karo metu). XIX amžius buvo globalizacijos pradžia, nes kapitalo rinka tapo pasauline, bankininkai skolindavo savo lėšas užsienio valstybėms, kapitalas pradėjo tarp šalių judėti daugiau ar mažiau laisvai. Bankininkai ir valstybės turėjo ekonominių interesų įvairiose šalyse, tad XIX amžiuje buvo žymiai mažiau karų: kariniai konfliktai nepatinka investuotojams.

Įdomiausia Polanyi knygos mintis yra ta, jog rinkos ekonomika nėra natūrali ekonominė santvarka, nes žmogus iš prigimties nėra savanaudiškas ir nesiekia pelno. Kaip to įrodymą Polanyi pateikia primityvių tautelių pavyzdžius – žmonės ten gyvena bendruomenėje, renka vaisius, lipdo puodus, bet mainai nevyksta: viskas, kas pagaminama, „priklauso visiems“. Polanyi mano, jog yra labai nenatūralu, jog žmogaus darbas, žemė, ir patys pinigai gali būti laikomi prekėmis. Jo nuomone, norint stiprinti valstybės galią miestų ir feodalų atžvilgiu, priverstinai buvo sukurtos žemės, darbo ir pinigų rinkos. Tačiau šios „laisvos rinkos“ egzistavimas buvo pragaištingas, stipriai padidėjo skurdo lygis (dėl Spynhenlendo įstatymo), nes žmonės tokioms reformos nebuvo pasiruošę (šiek tiek primena ir postsovietinių valstybių perėjimą prie rinkos ekonomikos). Taigi, valstybė pradėjo reguliuoti rinką, darė intervencijas, leido ribojančius įstatymus, ir galų gale, rinkos sistema XX amžiaus pirmoje pusėje sužlugo ir nebeturi ateities. Beje, dar viena įdomi mintis: rinkos ekonomika negali egzistuoti demokratijos sąlygomis, nes turto pasiskirstymas visuomenėje būna netolygus, tad dauguma dažnai nori valstybės intervencijų, kad turtas būtų paskirstytas „teisingiau“.

Atrodytų, jog gandai apie rinkos ekonomikos žlugimą buvo gerokai perdėti, ir XXI-ame amžiuje kol kas ji sėkmingai gyvuoja. Bet perskaičius Polanyi įžvalgas galima pradėti abejoti kai kuriomis Adomo Smito mintimis.

Prisikaupė keletas nuorodų, kurios gal būt bus įdomios ne vien man.

• Tim Harford, apie kurio knygą jau esu rašęs, labai paprastai ne ekonomistų kalba aiškina, kas yra diskriminavimas kainomis ir produktais.
• Grafikas iš New York Times, vaizduojantis būsto kainas JAV. Per šimtą metų nebuvo tokio nekilnojamo turto kainų burbulo.
• Morgan Stanley makroekonominių komentarų archyvas. Galima rasti visko: nuo Lenkijos BVP rodiklių komentarų iki JAV palūkanų prognozių.
• Hugh užduoda klausimus Seth Godin. Paskutiniu metu visur atrodo kartojasi tema, jog reikia daryti tai ką mėgsti, o ne dirbti dėl pinigų:
  

  As a result of the transparency of blogging, a lot of people have realized, almost as an aside, that people do what they love to do. It’s just now you get to see it on your screen. Sometimes those things appear to have no financial incentives (raising goldfish) and sometimes they do. But let’s be clear… unless you work for Goldman Sachs or are selling drugs on a street corner in Topeka, you’re almost certainly not in this, whatever this is, for the money.

  Most of the time, for most people, in most industries, it’s not REALLY about the money.

• Guy Kawasaki: The Art of The Start video. Apie tai, kokia turėtų būti kompanija, kad ji patiktų venture capital investuotojams. Svarbu, jog būtų dirbama su užsidegimu ir geriau jau turint tikslą pakeisti pasaulį, o ne uždirbti daug pinigų.

Dažnai gaunu spamo, kuriame siūloma pirkti vieną ar kitą (dažniausiai bevertę) akciją: su „Pump and dump“ stiliaus finansinės apgavystės, kai akcijos kaina dirbtinai užkeliama, sudarant įspūdį, jog šį akcija „tik kyla“, nėra tokios jau naujos. Bet šiandien gavau visai kitokį pasiūlymą: pasirink akciją pats, ir mes ją užkelsim, tad nereikės turėti net savo boiler room. Kaip pasakytų Tyler Cowen – „Markets in Everything“, netgi nusikalstamoje veikloje nebebūtina, jog pats atliktum juodą darbą – ta puikiai gali atlikti „outsourcintas“ skambinimo centras.

Beje, šią savaitę The Economist‘e galima rasti straipsniuką (prieinamas visiems) apie tai, kaip mažas niekuo dėtas listinguojamas kompanijas paveikia tokios finansinės machinacijos.

ELTA rašo:

Vilniaus savivaldybė nusprendė pratęsti naktimis važinėjančių autobusų darbą iki spalio 15 dienos. [...] Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos gyventojų apklausos rezultatai liudija, kad ši paslauga yra reikalinga. Taip mano beveik 93 proc. dalyvavusiųjų apklausoje.

[...] Pasak Vilniaus autobusų parko vadovo Gintaro Naktinio, vienos nakties autobusų važiavimas parkui atsieina apie 5 tūkst. litų.

Savaime suprantama, jeigu kas paklaustų, ar noriu turėti galimybę naktį grįžti namo autobusu, atsakyčiau teigiamai. Juk man patinka galimybė rinktis kaip grįžti namo, ypač kai atrodo, jog mokėsiu tik tuo atveju jei iš tkrųjų ir grįšiu namo autobusu. Tačiau kiek žmonių iš tikrųjų naudojasi šia paslauga?

Savaitgaliais visais penkiais maršrutais per naktį vidutiniškai važiuodavo apie 1 tūkst. keleivių, darbo dienomis – apie 500.

Taigi, kiekvieno keleivio pavėžėjimas darbo dienomis kainuoja apie 10 litų. Tikriausiai tai vis dar pigiau nei važiuoti taksi, bet žymiai brangiau nei transporto bilieto kaina. Be subsidijavimo toks verslas neišsilaikytų. Tad ar savivaldybės įsikišimas čia racionalus? Jeigu žiūrėti į tai kaip į keleivių vežimo verslą – jokiu būdu.

Tačiau nereikia skubėti. Autobusų parkas šiuo atveju galbūt teikia ne keleivių vežimo paslaugą, o „suteikia galimybę grįžti autobusu“, kurios ir nori dauguma vilniečių. Čia panašu į sporto klubų verslo modelį: daug kas nori turėti galimybę lankytis sporto klubuose (nusipirkti abonentą), bet reguliariai besilankančių yra mažiau (žinau iš asmeninės patirties :) Galimybė vasaros naktimis grįžti autobusu kiekvienam vilniečiui kainuoja ne tiek jau daug (5 kLTL * 3 mėnesiai * 30 dienų / 500,000 vilniečių yra apie 0,9 Lt vilniečiui), tad visai tikėtina, jog vilniečiams galimybė grįžti autobusu namo yra vertingesnė nei vienas litas (nors dauguma jų ir niekada ja nepasinaudos), o tokia savivaldybės iniciatyva subsidijuoti autobusų parką yra ekonomiškai naudinga.

Šėporaitis savo dienoraštyje turi klausimą apie infliaciją ir valiutų sąjungas, ir, atrodo, tikisi, jog jam atsakysiu ;)

Nesu didelis makroekonomikos specialistas, ir, jeigu atvirai, kažkur giliai savyje jaučiu, kad su visa makroekonomikos teorija ne viskas yra gerai – atrodo, jog ji ganėtinai skystoka, o pagrindiniai modeliai pagrįsti tik šiaip pasamprotavimais, kurie gal ir pagrįsti empiriniais duomenimis, bet nėra per daug įtikinantys. Kaip kad koks IS-LM modelis, kuris neapdairiai palieka neišspręstą infliacijos problemą. Arba dar koks nors augimo modelis, kuris dažnai realiam besivystančiame pasaulyje neveikia, nes staiga pasirodo, jog politinė santvarka ir institucijų egzistavimas yra žymiai svarbiau nei bet kuris jo kintamasis.

Taigi, apie makroekonomiką nusimanau nedaug, o be to ir po ranka neturiu jokio vadovėlio, kuriame galėčiau pasitikrinti savo teiginius, tad mano mintis vertinkite atsargiai ;)

Investuotojo ABC irgi po ranka neturiu, o be to esu jį skaitęs tik kartą prieš porą metų, tad irgi nežinau viso konteksto, kuriame galima rasti Šėporaičio cituojamas eilutes. Pirmiausia, norėčiau paaiškinti pirmąją pirmosios citatos dalį (tikiuosi teisingai ją paaiškinti, nors kaip minėjau, vadovėlio po ranka neturiu, o mano makroekonomikos žinios užrūdiję):

Manoma, kad fiksuotasis valiutos kursas suteikia patikimumo kovoje su infliacija.

Jeigu litas būtų laisvai plaukiojanti valiuta, o Lietuvoje turėtume didelę infliaciją. Na, tarkime, 10% kasmet viskas pabrangtų, ir daugiausia dėl to, jog visi tikisi kainų didėjimo, todėl reikalauja didinti atlyginimus, kas verčia kompanijoms didinti prekių kainas ir išpildyti šią prognozę. Kitaip tariant, infliacija yra sukelta vidinių lūkesčių, o ne kokių nors išorinių veiksnių, kaip kad naftos kainos, kurie veikia ir euro zonos šalis, kuriose, paprastumo dėlei, tarkime, jog infliacija yra lygi nuliuiir kainos yra visiškai stabilios. 10% infliacija Lietuvoje reiškia, jog jeigu šiemet už litą galėjai nusipirkti 100 gramų raugintų kopūstų, tai kitais metais vienas litas teįpirks apie 90 gramų kopūstų. Tuo tarpu euro zonoje tiek šiais, tiek kitais metais už vieną eurą bus galima nusipirkti 345 gramus raugintų kopūstų. Jeigu visoje ekonomikoje vienintelė prekė būtų kopūstai, nesunku pastebėti, jog metų pradžioje lito ir euro kursas būtų 1:3.45, o jau metų pabaigoje tik 0.9:3.45 (arba 1:3.80) – litas euro atžvilgiu atpigtų 10 procentų (taip vadinamoji PPP teorija). Taigi, infliacija veda prie valiutos silpnėjimo, nes valiutos vienetas gali įpirkti vis mažiau ir mažiau prekių. Kas būtų, jeigu valiutai nebūtų leidžiama silpnėti, arba kitaip tariant, ji būtų pririšta prie euro? Pagal perkamosios galios teoriją, infliacija turėtų suvienodėti tiek euro zonoje, tiek Lietuvoje, kadangi perkamosios galios skirtumai šiose abiejose zonose negali būti dideli. Paprastai tariant, jeigu kopūstų kaina Lietuvoje be paliovos kiltų, o litas būtų tvirtai pririštas prie euro, tai Europos sąjungos kopūstų augintojai kažkada susiprotėtų, jog jiems žymiai labiau apsimoka kopūstus parduoti Lietuvoje, o ne kokioje nors Belgijoje, nes Lietuvoje kopūstų kainos nuolat kyla (Belgijoje jos stabilios, nes infliacija nulinė), taigi Lietuvoje staiga padidėtų kopūstų pasiūla ir kainos turėtų nukristi iki Europos sąjungos lygio, o tai reiškia, jog infliacijos nebeliktų. Visa tai veikia tik tuomet, kai Belgijos kopūstų augintojai yra įsitikinę, jog litai ir eurai bus keičiami visada tokiu pačiu santykiu. Jeigu litas būtų laisvai plaukiojantis, kylant kopūstų kainoms Lietuvoje jie gal ir gaus daugiau litų už kopūstų kilogramą, bet kadangi tikėtina, jog lito kursas kris, bandant juos konvertuotis į eurus, biznis išeis menkas.

Bet kaip (per daug dažnai) makroekonomikoje, viskas nėra taip paprasta, kaip galėtų paaiškinti perkamosios galios teorija. Negaliu sutikti su šia citata, kurią galima rasti pas Šėporaitį:

Jeigu lito kursas siejamas su euru, infliacija Lietuvoje negali būti didesnė negu Europos Sąjungoje.

Infliacija gali būti didesnė Lietuvoje nei ES. Tik jau tam nebepakanka perkamosios galios teorijos, o į sceną įeina Penn efektas ir Balassa-Samuelson teorija, kurioje teigiama, jog turtingesnės šalys turi didesnį kainų lygį negu ne tokios išsivysčiusios šalys. Už vieną eurą Belgijoje gali gauti 200 gramų raugintų kopūstų, o kokiame Lietuvos kaime už eurą tau jų prikraus visą trilitrinį stiklainį. Kitaip tariant, tos pačios valiutos perkamosi galia skirtingose šalyse gali stipriai skirtis (geriausias to pavyzdys yra Big Mac indeksas – to pačio mėsainio kaina įvairiose valstybėse labai skiriasi, ir kuo neturtingesnė valstybė, tuo mėsainiai pigesni). Lietuva, lyginant su euro zona, kol kas labai neturtinga, tad turi ir žemesnį bendrą kainų lygį, bet mūsų ekonomikai augant, vejamės ir ES kainų lygį, todėl tikėtina, kad infliacija Lietuvoje turėtų būti didesnė net jeigu ir litas surištas su euru.

Pagaliau priėjau ir prie pagrindinio klausimo, kurį uždavė Šėporaitis:

Ir dar – kiek atsimenu per žinias girdėjęs, mums neleidžia įsivesti euro, nes šalyje esą per didelė infliacija. Tai klausimas skambėtų maždaug taip: kaip gali lietuvoje būti per didelė infliacija, jeigu ji tiesiogiai priklauso nuo Europos Sąjungos infliacijos lygio? Nejaugi pačioje ES ta infliacija per didelė?

Atsakymas į jį, deja, nėra susijęs su ekonomika, o yra grynai techninis. Vienintelis kriterijus, norint prisijungti prie euro zonos, kurio mes netenkinome, buvo infliacijos kriterijus. Kriterijus teigia, jog šalies-eurokandidatės infliacija negali būti didesnė už trijų ES narių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1,5 procentinio punkto. Mūsų infliacija buvo 2,63 procento, o kriterijus tuo metu buvo lygus 2,55 procento, tad į euro zoną nepatekome (nuoroda į Delfi).