Dar vieno analitiko svetainė

Ši knyga — tai šimto trumpų biografijų rinkinys; tas šimtas — tai žymiausi finansininkai, spekuliantai, investuotojai ir bankininkai (ar, kaip šiais laikais sakoma, „rinkos dalyviai“), kurie kūrė JAV finansų rinką. Ken Fisher nusprendė į knygą įtraukti tik tuos asmenis, kurie jau mirę, tad čia nerasi šiuolaikinių finansinių genijų aprašymų, bet, nepaisant to, knyga labai įdomi ir kupina įvairiausių detalių, ypač apie ankstyvąją JAV rinkų istoriją. Knygoje yra ir tokių asmenybių, kurių vardus nedaug kas teprisimena, biografijos — kai kurie finansininkai kaip tik mėgdavo slėptis nuo viešumos, tad apie juos nėra išlikę daug medžiagos. Yra ir netipinių „rinkos dalyvių“ istorijos — žmonių, kaip batų blizgintojas Patrick Bologna, kuris kas dieną blizgindavo batus Wall Street’o bankininkams ir dalindavosi su jais investavimo idėjomis. Vienas iš žymesnių spekuliantų Bernard Baruch, išgirdęs, jog šis batų blizgintojas siūlo jam pirkti akcijas, pardavė visas savo investicijas ir taip išvengė 1929-ųjų metų rinkos griūties, nes „kai elgetos ir batų blizgintojai, kirpėjos ir grožio salonų darbuotojos tau pradeda patarinėti kaip lengva užsidirbti pinigų, reikia sau priminti, jog lengvai nieko negalima uždirbti, tad kažkas su rinka negerai“.

Kadangi knyga rašyta tik apie jau mirusius žmones, didžioji dalis aprašytų JAV finansų rinkų žygdarbių siekia laikus iki antrojo pasaulinio karo, tad galbūt šiuo metu viskas yra kitaip, bet perskaičius šimtą biografijų pastebėjau tokius dėsningumus:

• Didžioji dalis aprašytųjų verslininkų uždirbo tokiais būdais, kurie dabar jau nebeleidžiami: naudodamiesi vidine informacija, be saiko praskiesdami akcijų emisijas, manipuliuodami rinkos kainomis ar dar kokiais kitais būdais, kurių nelabai sutiksi civilizuotoje rinkoje. Tiesa, Rusijoje ar Ukrainoje ir dabar visko pasitaiko, tik vertėtų nepamiršti, jog XIX amžiaus pabaigoje JAV irgi buvo besivystanti laukinė rinka, kur viskas buvo galima.
• Berods nepastebėjau nei vieno, kuris savo turtus ir šlovę būtų susikrovęs ankstyvoje jaunystėje — reikdavo būti bent jau trisdešimties, gal būtum pakankamai gudrus ir turėtum užtektinai patirties, kad galėtum užsidirbti savo milijonus. Dar ir dabar finansų sektoriuje (o ypač vakaruose) aukštose pozicijose vargu ar pamatysi jaunus dvidešimtmečius — jie tampa milijardieriais tik IT sektoriuje :)
• Yra dviejų rūšių finansų asmenybės: tie, kurie ekstravagantiškai mėgaujasi savo turtais, ir intravertai, kurie tik dieną naktį dirba. Daugeliu atvejų pirmieji būna tik laikinos žvaigždės, kurias sunaikina atėjusi rinkos krizė, tuo tarpu antrieji pasiekia gilios ir turtingos senatvės. Autorius savo istorijose teigia, jog tiems, kas būna visų akiratyje, labai nepamesti galvos ir nepradėti galvoti, jog jie finansų genijai. Pasitikėjimas savimi yra gerai, bet besąlygiškas pasitikėjimas savimi ir perdėtas ego finansų rinkose skaudžiai baudžiamas finansiniais nuostoliais.

Prisipažinsiu: turiu vieną blogą įprotį, susijusį su knygų skaitymu (tiesa, blogų įpročių turiu daugiau nei vieną, bet kiti ne tiek glaudžiai susiję su juodų avių ganymu baltose popieriaus lankose). Kai tik pradedu skaityti kokią nors knygą, jaučiuosi kažkaip nejaukiai, jeigu jos nepabaigiu. Tai nereiškia, jog nuo viršelio iki viršelio perskaitau visas knygas, kurios pakliūna į mano rankas — anaiptol! Tačiau jeigu numetu knygą perskaitęs vos kokį šimtą puslapių, tikriausiai tai nebuvo mano sąmoningas sprendimas — tikėtina, jog tuo metu į mano akiratį pateko kita, žymiai įdomesnė knyga, kuri užkariavo mano dėmesį ir privertė mane pamiršti, jog esu pradėjęs skaityti ką kita. Bet vėliau vis tiek prisimenu (kartais ir po metų!) tą ankstesniąją ne itin įdomiąją knygą, iš kurios priekaištingai kyšo žymeklis, rodantis, jog dar manęs laukia neperskaityti du šimtai puslapių. Ir kažkodėl sunku sau pasakyti tiesą, jog ta knyga neįdomi ir neverta dėmesio, nes pasąmonėje kirba mintis „o gal ten visas knygos gerumas yra jos antroje dalyje — juk visos jos neperskaitei, tad iš kur žinai, jog ji visa bloga?“ Tad imu tą knygą į rankas, ir nuobodžiai skaitau. Iki tol, kol užverčiu paskutinį puslapį, ir tada, su palengvėjimu, užrašau knygos pavadinimą į perskaitytų knygų sąrašą ir imuosi skaityti ką nors įdomesnio. Pliusiukas uždėtas, knygą perskaičiau, tikrai įsitikinau, jog nebuvo verta. Tik bėda, jog tam sugaišau pusdienį.

Panašiai nejaukiai jaučiuosi, kai tenka skaityti kokią nors ne grožinės literatūros knygą ir sveikas protas sako, jog taupant laiką vieną ar kitą knygos skyrių galima praleisti, mat autorius kartojasi arba pasakoja tai, ką jau seniai žinai iš kitų knygų. Kažkodėl pasąmoningai atrodo, jog jeigu taip praleisi kelis ar keliasdešimt puslapių, tai gal būt praleisi kažką itin svarbaus. Perskaitau viską nuodugniai. Tikrai įsitikinu, jog tuos skyrius iš tiesų galėjau praleisti. Sugaištu tam keletą papildomų valandų, bet mane apima išbaigtumo jausmas.

Ar tai pagydoma?

„Pigaus maisto laikai baigėsi“ skelbia šios savaitės žurnalas The Economist. Kviečių kainos šių metų antroje pusėje pasiekė aukščiausią kada nors užfiksuotą lygį — tona kviečių kainavo 400 JAV dolerių (tiesa, jeigu atsižvelgsime į infliaciją, kviečių kainos yra pasiekę 1974-ųjų metų lygį, bet vis tiek jos didžiausios per paskutiniuosius 25-erius metus). Kovodamos su grūdų kainų didėjimu, Venesuela ir Rusija (kurios abi turi nemažus naftos išteklius) pradėjo reguliuoti jų kainas. Aišku, pagal ekonominę logiką to pasekmė gali būti tik viena: grūdinių maisto produktų stygius.

Istoriškai grūdų kainos kildavo esant blogam derliui, bet šį kartą kainų kilimas susijęs su kitokiomis priežastimis. Tiesa, šių metų derlius nebuvo pats geriausias, bet grūdinėmis kultūromis užsėti plotai 2007-aisiais metais buvo žymiai didesni nei pernai metais, todėl bendras užaugintų grūdų kiekis tonomis buvo rekordiškai didelis. Bet grūdų paklausa augo žymiai sparčiau.

Viena to priežastis yra spartus Kinijos ir Indijos augimas. Dažniausiai grūdų suvartojimas kinta lygiagrečiai pasaulio gyventojų skaičiaus kitimui, tačiau pastaraisiais metais išryškėjo nauja tendencija: Kinijos ir Indijos gyventojams tampant turtingesniems, jie pereina nuo įprastinės grūdų (ar ryžių) dietos ir pradeda vis daugiau vartoti mėsos. Mėsos suvartojimui didėjant, didėja ir grūdų paklausa, mat jie naudojami pašarams. Vienam kilogramui kiaulienos užauginti reikia trijų kilogramų grūdų, o vienam jautienos kilogramui jų reikia net aštuonių, taigi, gyventojams pereinant prie labiau „mėsinės“ dietos, sparčiai kyla grūdų paklausa.

Kita, ne mažiau svarbi grūdų kainų kilimo priežastis yra JAV pastangos pereiti prie bioetanolio ir taip mažiau priklausyti nuo naftos išteklių. JAV subsidijuoja bioetanolio gamybą, taip skatindama fermerius pereiti prie kukurūzų auginimo (trečdalis kukurūzų derliaus šiais metais bus suvartotas biokurui gaminti), ko pasekoje mažiau žemės apsėjama kitomis grūdinėmis kultūromis. Pasaulio bankas teigia, jog tam, kad užpildytum mašinos kuro baką biodegalais, reikia perdirbti tiek grūdų, kiek jų užtektų pamaitinti žmogų ištisus metus. JAV subsidijos bioetanoliui siekia apie 1.20 Lt kiekvienam pagamintam litrui.

Tad kokia maisto kainų ateitis? Tikėtina, jog Kinija ir Indija ir toliau taps labiau turtingomis, tad jų dietoje mėsa užims vis didesnę raciono dalį. JAV subsidijos bioetanolio gamybai tikriausiai irgi greitai nesumažės, nes tam reikia nemažai politinės valios, o šiuo metu politikai kaip tik skelbia nepriklausomybės nuo naftos idėją. Taigi, tikriausiai grūdų paklausa artimiausiu metu nesumažės. Grūdų pasiūlos labai trumpu laikotarpiu neįmanoma padidinti, bet tam gali užtekti keleto metų. Manoma, jog kainoms padidėjus 10-20%, ūkininkai apsėja 1-2% didesnius plotus — tai padaryti kol kas nesunku, nes kai kuriose išsivysčiusiose valstybėse (JAV, ES) dar iki šiol kai kuriems ūkininkams mokamos subsidijos vien tam, kad jie nieko neaugintų. Tuo tarpu labai sunku numatyti, kas bus po dešimtmečio: pasaulinis atšilimas turėtų sumažinti apsėjamus plotus dvidešimčia procentų, tad belieka viltis, jog pasiūlą bus galima padidinti dėl technologinės pažangos. Tad tikriausiai neverta tikėtis didelio maisto kainų sumažėjimo.

Senokai esu skaitęs R.Kiyosaki knygas („Turtingas tėtis, vargšas tėtis“ ir pan.) — su jomis susidūriau pirmuosiuose universiteto kursuose, kai reikėjo jas perskaityti kažkokiam seminarui. Gaila, jog tuo metu universiteto dėstytojai patys nelabai gaudėsi investicijų srityje, tad kritinio požiūrio į šį autorių nepateikė. Per šią savaitę lietuviškoje tinklaraščių bendruomenėje aptikau bent keletą įrašų apie tai, jog skaitytojams labai patiko perskaitytos R.Kiyosaki knygos, tad noriu pateikti ir savo nuomonę apie jas:

• R.Kiyosaki savo pinigus yra uždirbęs iš knygų rašymo ir seminarų vedimo. Savaime tai nėra nieko bloga, tačiau tikėtina, jog didžioji dalis jo knygose minimų jo sandorių yra išgalvoti.
• Jo knygose skatinama investuoti į nekilnojamąjį turtą, kaip į vienintelę gerą turto klasę. Nekilnojamas turtas yra gerai, jeigu žinai ką darai: jis ne visada brangsta, investuojant į NT irgi reikia daug specifinių žinių. Be to, investuojant reikia atsižvelgti į investicijų likvidumą (kaip greitai galėsi pinigus „išsitraukti“) ir nepamiršti diversifikacijos bei galvoti apie riziką.
• Rizika R.Kiyosaki knygose visiškai pamirštama. Autoriui atrodo, jog pats nerizikingiausias dalykas yra investuoti į savo verslą. Tiesa tokia, jog 90% kompanijų būna nesėkmingos. Net ir pats R.Kiyosaki teigia, jog jis pats asmeniškai buvo bankrutavęs bei investavęs į nesėkmingus verslus — matyt su rizikos valdymu visgi kažkas ne taip. Blogiausia tai, jog rašant finansiškai neišprususiai auditorijai, sudaromas įspūdis, jog pinigus uždirbti lengva, tiesiog reikia drąsos ir viskas eisis kaip sviestu patepta. Gerai motyvuotam, bet nieko nesuprantančiam investuotojui tokie patarimai gali būti pražūtingi.
• Autorius nemėgsta investicinių fondų, nes, jo nuomone, visą naudą gauna tik valdytojai. Investiciniai fondai yra lengviausias būdas investavimui, ir tikrai galima pasirinkti kokį nors indeksinį fondą ar pan.
• Knyga persmelkta panieka išsimokslinimui (maždaug „va, dabar tie išsimokslinę biedniokai eina pas mane ir klausia kaip pinigų uždirbt, nors aš nesu mokslo ragavęs“), nes universitetuose visiškai nedėstoma, kaip uždirbti pinigų. Iš dalies tai tiesa, bet vėlgi, ne visi yra linkę tapti verslo kūrėjais; kas gi blogo praleisti keletą metų mokantis būti gydytoju ar inžinieriumi? Be to, ne viskas yra pinigai.

Tiems, kas nori giliau panagrinėti R.Kiyosaki knygas, vertėtų perskaityti labai išsamią John Reed analizę. Be to, įžvalgios ir paskutinės jo knygos su Donald Trump recenzijos Wall Street Journal ir MSN MoneyCentral.

Rugpjūčio mėnesį prasidėjusi pasaulinė kredito krizė ir toliau tęsiasi, tik dabar visi intensyviai seka nebe didžiųjų bankų pranešamus nuostolius iš investicijų į subprime nekilnojamo turto rinką (būsto paskolas, išduotas tiems, kurie nevisai pajėgia jas grąžinti), o į kiekvieną dieną didėjančias LIBOR palūkanų normas. Bankai nebepasitiki vienas kitu, ir nebenori suteikti vienas kitam paskolų: teigiama, jog tarpbankinė paskolų rinka Britanijoje per kelis mėnesius sumažėjo nuo 640 bGBP iki 250 bGBP. Bankai, suteikdami paskolas kitiems bankams dabar reikalauja visų 2 procentinių punktų didesnių palūkanų nei kad skolindami vyriausybėms: taip vadinamas TED spread pakilęs į aukščiausią lygį nuo 1987 rinkos krizės. Svaro sterlingų tarbankinės palūkanų normos pasiekė tokį lygį, kuris buvo prieš 9 metus, o Europos tarpbankinės palūkanos eurais tokios pačios didelės kaip 2001-aisiais. Negana to, šiandieną pasigirdo kalbų, jog kai kurie didieji pasaulio bankai (kaip pavyzdys minimas Citigroup) prašo savo didžiausių klientų nesinaudoti jiems pažadėtomis kredito linijomis. Be to, vekselių (Asset Backed Commercial Paper) rinkoje irgi štilis.

Beje, 6 mėnesių Vilniaus tarpbankinė palūkanų norma (VILIBOR) litais siekia 6,92%, kai rugpjūčio pradžioje jos siekė tik 5,24%. Dauguma būsto paskolų Lietuvoje yra kintamų palūkanų (ir būtent šios palūkanos surištos su minėtomis tarpbankinėmis palūkanų normomis), tad toks palūkanų normų padidėjimas gali turėti reikšmingos įtakos turintiems skolų.

Papildoma nuoroda: kaip prie kredito krizės galėjo prisidėti Basel II kapitalo pakankamumo reikalavimai.

Brian Tracy knygų pavadinimai nieko gero nežada. Jie man primena tas visas standartines populiariosios psichologijos ar vadybos ir savęs tobulinimo knygeles, kurių pagrindinė mintis, kalama taip nieko tikriausiai ir nepasieksiančiai auditorijai, yra „pozityviai mąstyk, drąsiai rizikuok ir greitai tapsi milijonieriumi“. Bet, va, per pastaruosius porą mėnesių „suvalgiau“ jau antrąją Brian Tracy knygą. Ir nors ten nieko tokio labai įspūdingo, ko nebūtų galima rasti kitose panašiose knygelėse, nerašoma, bet man bent jau patinka aiškus ir tiesus autoriaus rašymo stilius: rašoma paprastai, trumpai, be jokių išvedžiojimų ir bandymų pernelyg supaprastinti tekstą, priartinant jį prie nebaigusiųjų vidurinės svajotojų auditorijos. Neturiu nieko prieš šią auditoriją, tiesiog man ne visai patinka primityvūs rašiniai, kuriuose mirga tokios prastos metaforos kaip kad „būk gudrus kaip ežiukas, kai jis susisuka į kamuoliuką vengdamas pavojaus arba vikrus kaip tarakonas, kuris šmurkšt ir greitai greitai nulenda po šaldytuvu, užsidegus šviesai“. O vat Tracy tai išreiškia paprasčiausiai sakydamas „apskaičiuotai venk rizikos ir greitai reaguok į pokyčius“ išvengdamas visų tų palyginimų apie miško fauną. Be to, dar kartais jo knygose galima rasti gana netikėtų Makiaveliškų įžvalgų (kurių, aišku, pilna klasikoje tapusioje Carnegie knygoje): viena iš jų, kuri užkliuvo šioje knygoje — „kiek galima visiems viskuo padėk, nes jie tada jausis tau skolingi, ir taip juos galėsi valdyti“.

Tai kokie tie verslo sėkmės dėsniai? Dirbk uoliau nei kiti, tobulėk, turėk planą, nešvaistyk laiko, palaikyk gerus santykius su klientais, išmok derėtis. Bet svarbiausia tikslingai dėti daugiau pastangų nei kiti.

Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.

Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto. Negana to, Gazpromas dujas vietinei rinkai teikia žymiai mažesnėmis nei pasaulinėmis kainomis, taip subsidijuodamas vietinę pramonę bei gyventojus — jeigu Gazpromui taptų striuka, tai labai stipriai pajustų visa Rusijos ekonomika. Gazpromas yra tarsi valstybė valstybėje, ir visai nenuostabu, jog prezidentas Putinas neoficialiai yra šios bendrovės vadovu — dar neaišku, kuris postas turi daugiau galios. Rusijos naftos ir dujų imperijos valstybės rankose buvo koncentruojamos įvairiausiais, ne itin švariais, būdais, bet norint išlikti Rusijoje, kuri turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, reikia su tuo taikytis. Tai patyrė ir kompanija Shell, kai ji buvo priversta parduoti jai priklausančias Sachalino projekto akcijas Gazpromui (tiesa, Shell irgi ne visai angelai, kadangi kontraktą su valstybe dėl investicijų pasirašė Rusijos nuosmukio metu ir iš to visais, kartais ir ne visai padoriais, būdais stengėsi išpešti kuo daugiau naudos — Portfolio straipsnis atspindi abi reikalo puses). Bėda tame, jog Gazpromas nemoka valdyti didelių investicinių projektų, tai didelė ir neefektyvi organizacija, kur net sunku atsekti, kiek ji skolinga bankams. Kompanijos vadovai skiriami feodaliniu principu, iš patikimų kadrų, o ne pagal jų patirtį ir nuopelnus, investicijos į naujus gręžinius vyksta lėčiau ir brangiau nei planuota. Nors Rusija ir turi didžiausius dujų rezervus, bet didelė jų dalis yra Arkties zonoje, ir prie jų prieiti ne taip ir lengva — tam reikės daug papildomų investicijų ir užsienio kompanijų patirties. Tačiau kol kas dujų korta žaisti sekasi neblogai; daugelis vakarų Europos valstybių didelę dalį savo energetikos resursų importuoja iš Rusijos, o ir diversifikuotis dujų šaltinius jiems ne taip jau lengva, mat antra pagal dydį dujų rezervais šalis pasaulyje yra Iranas, o su juo nelabai kas nori draugauti. Bet ši strategija gali tęstis tik tol, kol dujų ir naftos kainos itin didelės; joms nukritus, tikėtina, jog Rusijos ekonomiką turėtų sukrėsti didesnė krizė nei 1998-aisiais — tiesiog per daug visko pastatyta ant vienos kortos.

Vakar teko vesti paskaitą spekuliantams apie diskontuotų pinigų srautų kompanijų vertinimo metodą (Asociacija „Spekuliantai“ rengia daug įvairių seminarų investavimo temomis). Tema sausoka, nuobodoka ir pilna skaičių bei techninių detalių, bet gal būt kam nors mano skaidrės bus naudingos. Nežinau, kiek ta paskaita buvo naudinga jos klausiusiems, bet aš jai besiruošdamas tikrai nemažai sužinojau ;)

Parsisiųsti skaidres.

Šios dienos „Verslo žinių“ pagrindinėje temoje įsivėlė klaida: visi mano cituojami žodžiai iš tiesų yra ne mano, o Andriaus Kubiliaus, paimti iš jo dienoraščio. Tiesiog buvo sumaišyta citatos autorystė. Visko pasitaiko.

Su Kubiliaus mintimis, kurios atspausdintos kaip mano, visgi galima sutikti, nors taip aštriai tikriausiai nebūčiau išsireiškęs — politika nėra mano stiprioji vieta :)

Atnaujinimas: prieinamas Verslo žinių straipsnis PDF formate.

Pažaiskime paprastą žaidimą: surenkime aukcioną, kurio nugalėtojui atiteks vienas litas, tik, skirtingai nuo įprasto aukciono, savo siūlomas kainas turės sumokėti ne tik nugalėtojas, bet ir antrą didžiausią pasiūlymą pateikęs dalyvis (nugalėtojui atiteks laimėtasis litas, o antroje vietoje likęs dalyvis negaus nieko).

Tarkime, jog pradžiai kas nors pasiūlo kokius 50 centų (moki 50 centų, o gauni visą litą — geras sandoris!), tada racionalu, jog kažkas kitas didins kainą, kol ji pasieks 99 centus. Bet čia aukcionas nesibaigs, kadangi pasiūlęs antrą didžiausią kainą (tarkime, 98 centus) racionaliai mąsto taip: jeigu laimės tas, kas pasiūlė 99 centus, tai jis išloš 1 centą (1.00 Lt prizas minus 0.99 Lt siūlymas), tuo tarpu aš prarasiu savo 98 centus, kuriuos siūliau, už tai nieko negaudamas. Taigi, racionalus 98 centus pasiūliusio dalyvio sprendimas yra didinti siūlymą iki 1.00 Lt — nors prizas lygiai tokio pačio dydžio, bet „išeiti ant nulio“ yra geriau nei prarasti 98 centus.

Dabar lygiai tokia pačia logika naudojasi ir tas, kuris siūlė 99 centus: jeigu jis dabar leidžia laimėti pasiūliusiam vieną litą, tai jo nuostolis sieks 99 centus. Todėl jam atrodo racionalu didinti siūlymą virš 1.00 lito — jeigu jis pasiūlo 1.01 ir laimi, tai jo nuostolis bus tik vienas centas (1.00 Lt prizas ir 1.01 Lt siūlymas), o tai geriau nei prarasti 99 centus. Deja, lygiai tokia pačia logika turėtų naudotis ir racionalus jo priešininkas ir vėl padidinti kainą. Jeigu abu priešininkai sprendimus priima racionaliai, tai dėl vieno lito jie turėtų varžytis tol, kol vienas iš jų nebankrutuotų. Pradžioje jų strategija rėmėsi išlošio maksimizavimu, o vėliau — nuostolio minimizavimu.

Šį aukcioną sugalvojo ekonomistas Martin Shubik: jis atrodo labai paprastas, ir, iš pirmo žvilgsnio racionalūs dalyviai turėtų iš jo uždirbti (nes vieno lito prizas yra realus). Be to, visi dalyviai dalyvauja šiame aukcione savanoriškai ir nieko neverčiami. Nepaisant to, standartiniai lošimų teorijos įrankiai negali pasakyti, kada iš tiesų reikėtų abiems dalyviams sustoti ir susitaikyti su pralaimėjimu.

(Tiesa, jeigu kalbame apie diskrečias vertes, tada racionaliausia būtų pirmam aukciono dalyviui iš karto siūlyti 99 centus, kad antras dalyvis nebeturėtų paskatų siūlyti aukštesnės kainos. Bet jeigu kalbame apie tolydžias kainas ir kas nors gali pasiūlyti 99.5 cento, aukcionas vis dar tęsis be galo.)