Faktai ir tikėjimas moksle

Labiausiai verčiantis susimąstyti dalykas, kurį šį rytą perskaičiau buvo šios Clay Shirky mintys:

In school, the embrace of evidence is often taught as if it were a one-time revolution that has now been internalized by society. It hasn’t. The idea of evidence is consistently radical: Take nothing on faith. No authority is infallible. If you figure out a good way to test something, you can contradict hallowed figures with impunity.

Labai didelė dalis to, ką žinome, iš tikrųjų yra daugiau tikėjimas, o ne faktais grįstas pažinimas. Net jeigu kažkas senovėje faktais įrodė, kad kažkoks teiginys yra teisingas, šiuo metu mes pasitikime (tikime?) to žmogaus autoritetu, ir priimame jo teiginius, nesulygindami jų su faktais. Aišku, mūsų šiuolaikinis pažinimas yra toks didelis, kad būtų neįmanoma sužinoti ką nors naujo, jeigu nuolat vis tikrintume prieš mus dirbusių mokslininkų prielaidas ir išvadas – tai per daug užtruktų, tad turime jais (pasi)tikėti.

Bet kartais susigriebiu, jog dažnai aklai pasitikiu autoritetu ar vyraujančiu stereotipu, nesigilindamas į prielaidas, small print ir kitas subtilybes: juk labai sunku net pagalvoti, kad koks nors didžiai gerbiamas profesorius gali klysti, o rinkų apžvalgininkas iš tikrųjų nelabai ką nusituokti apie tai, ką jis rašo.

Comments Closed

One Comment

  1. Na, fundamentalieji mokslai, nors autoritetų žodis ir ten svarus, bet, ko gero, mažiausiai kenčia nuo tokios problemos.

    Galiausiai, netgi mokslinio principo pagrindas yra viskuo abejoti.

    Vienas iš labiausiai patikusių skyrių Semlerio knygoje – tas, kur jis svarsto panašią problemą ir su ja kovoja nuolat klausinėdamas "o kodėl?". Nuolat keičiantis situacijai "laiko patikrinti" ar "visuotinai pripažinti" sprendimai nebūtinai bus optimalūs.

    Cituojant Warren Buffet: "The five most dangerous words are: `Everybody else is doing it'".

Comments are closed.