Laikraščių verslas

Skaitant apie Warren Buffett investicijas, neišvengiamai sutiksi paaiškinimą, kodėl jis pirko Washington Post kompaniją. Ji beveik tobulai atitiko jo investavimo principus: tai paprastas verslas, kuris uždirba pinigus iš reklamos ir prenumeratorių (taigi, jis nelabai susijęs su visokiais sudėtingais verslo modeliais ir aukštomis technologijomis), be to jis veikia beveik kaip monopolija, kadangi labai retai mieste būna keli sėkmingi dienraščiai: pirmasis jų užgrobia visą rinką, o jau naujam rinkos dalyviui gana sunku prasimušti. Buffett‘ui turėjo patikti ir tai, jog laikraščiams nereikia didelio kapitalo, didžiausia jų vertybė yra žurnalistai ir skaitytojų ratas (kuo jis didesnis, tuo daugiau galima prašyti iš reklamos užsakovų). O ir apyvartinių lėšų reikia ne per daugiausiai, kadangi prenumeratoriai dažniausiai sumoka prenumeratą už visus metus į priekį, taip lyg ir laikraščiui suteikdami beprocentinę paskolą. Bent jau tokia situacija laikraščių rinkoje egzistavo 1973-aisiais, kai Buffett‘as pradėjo pirkti šios kompanijos akcijas. Tais metais, kurie nebuvo puikiausi metai kompanijos istorijoje, turint tokią kvazimonopolinę rinkos poziciją ir mažą kapitalo poreikį, Washington Post pasiekė 19% nuosavo kapitalo grąžos (ROE) rodiklį.

O štai permetant akimis vakar dienos New York Times, radau straipsnį apie seniausią pasaulio laikraštį, kuris nuo 2007-ųjų metų bus leidžiamas tik internete. Dabartinis laikraščių verslas jau sunkiai pamena tuos laikus, kai jam negrėsė konkurencija ir buvo galima išlaikyti beveik monopolinę padėtį. Pirmiausia žmonės pradėjo mažiau domėtis laikraščiais, kai išpopuliarėjo televizija (taip žymiai patogiau įsisavinti dienos naujienas), o vėliau atsiradus internetui, vietiniai laikraščiai prarado dar vieną labai svarbų pranašumą: vietinius skelbimus. Šiuo metu, jeigu nori parduoti mašiną, vargu ar dėsi mokamą skelbimą į kokį nors laikraštį, tikriausiai apsilankysi Autoplius. Laikraščiams sunku konkuruoti ir turinio prasme, kadangi daug nemokamo turinio galima pasiskaityti bet kurioje interneto žinių svetainėje. Tiesa, visgi yra tokių leidinių, kurie labai sėkmingai panaudoja savo geresnį turinį prenumeratorių skaičiaus didinimui – geriausias to pavyzdys yra britų žurnalas (nors dėl senovinių teisinių sumetimų save vadinantis laikraščiu) „The Economist“. Bet apskritai, šiuolaikinės spaudos bendrovės vargu ar betiktų Buffett‘ui į investicijas.

Va taip nejučia ir susimąstai, ar tas verslas, kurį šiuo metu daugiau ar mažiau manai esant amžiną, vis dar tokiu išliks po keleto dešimtmečių.

Comments Closed

One Comment

  1. LT prisideda dar viena aplinkybė – internetinė žiniasklaida yra ne tokia priklausoma ir korumpuota, kaip mūsų dienraščiai.

Comments are closed.