Robert F. Bruner: Deals from Hell
Prieš kelias dienas baigiau skaityti knygą, kurioje nagrinėjami nenusisekusių įmonių susijungimų ir įsigijimų (mergers and acquisitions) pavyzdžiai. Nors, autorių nuomone, labai sunku nustatyti, kurie susijungimai ar įsigijimai buvo nenusisekę: net jeigu lyginsime kompanijų kapitalizacijos pokyčius po įvykio su lyginamuoju indeksu (benchmark), vargu ar tai gali ką sakyti: kai kurios kompanijos imasi įsigyti kitas įmones būtent dėl to, jog jaučia, kad ateis blogi laikai, tad jų akcijų kainos kritimas po įsigijimo gali būti lemtas visai kitų išorinių faktorių.
Svarbiausios knygoje identifikuojamos klaidos, darant kompanijų įsigijimus yra šios:
- Kai įsigyjama kompanija fundamentaliai neperspektyvioje šakoje. Tam, kad įsigijimas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia mąstyti kaip investuotojui.
- Kai įsigyjama kompanija yra „toli“ nuo pirkėjo verslo. „Toli“ gali reikšti tiek fizinį nuotolį (kompanija Lietuvoje perka kompaniją Meksikoje), tiek nutolimą nuo pagrindinės pirkėjo veiklos (mėsos perdirbimo kompanija perka banką). Kuo tolimesnis verslas, tuo pirkėjas turi mažiau patirties jį valdant, o be to, tikėtina, jog nevisiškai suvokia verslo esmę ir rizikas.
- Kai įsigijimo ekonominė nauda nedidelė. Arba kitaip tariant, sunku surasti labai aiškią sinergiją tarp pirkėjo ir pardavėjo. Dažniausiai gana skeptiškai reikėtų vertinti prognozuojamus kaštų taupymus po įsigijimo, kadangi pereinamuoju laikotarpiu gali atsirasti (netgi labai žymios) sąnaudos sujungiant kompanijas.
- Kai pirkėjas mažai derasi dėl kainos. Jei pirkėjas yra pasiryžęs mokėti didelę kainą, o kompanija parduodama aukciono būdu, gali ištikti taip vadinamas „laimėtojo prakeiksmas“ – aukcioną laimėjai, bet sumokėjai tiek daug, kad visiems kaina atrodo jau nebepagrįsta.
- Kai situacijai teisingai neparenkami finansavimo būdai. Ne visus įsigijimo sandorius galima finansuoti vienodu skolinto ir nuosavo kapitalo santykiu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti gerai apgalvota finansavimo struktūra.
- Kai pirkėjo vadovų komanda nėra patyrusi. Po įmonės įsigijimo seka ilgas laikotarpis, per kurį pirkinys turi būti efektyviai integruotas į perkančiojo kompaniją, o tai daug pastangų ir patirties reikalaujantis darbas.
Iš to seka patarimai, kurie turėtų padėti išvengti nesėkmingų įsigijimų: nepirk įmonės, gerai jos nepažindamas; nepirk rinkai esant „karštai“; nepirk sėkmingesnės kompanijos, tikėdamasis, jog ji sutvarkys tavo vidines bėdas (tikriausiai tai nugramzdins abi kompanijas); struktūrizuojant sandorį palik vietos manevravimui (numatyk, jog gali viskas būti žymiai blogiau nei prognozuoji, tad paskaičiuok ar įsigijimas tavęs nesunaikins finansiškai); pagalvok, kokios verslo perspektyvos artimiausiais metais (medžiai neauga iki dangaus). Bet kad ir kaip viską dėliotum, svarbiausia nepamiršti, jog didžiausios klaidos atsiranda dėl to, jog kompanijų vadovai per daug pasitiki savo jėgomis ir dėl to leidžiasi į abejotinus sandorius, nes galvoja, jog puikiai viską supranta ir gali numatyti ateitį (nes gi praėjusiais keliais metais viskas buvo gerai, tad viskas turėtų gerėti ir ateityje – cognitive bias). Šito tikriausiai reikėtų nepamiršti ir šiaip užsiimant investavimu: pasaulis sudėtingesnis nei manai, tad nepervertink savo jėgų ir geriau elkis atsargiau.
Beje, lietuviškose verstose knygose sutinku, jog mergers and acquisitions verčiama „susiliejimai ir prisijungimai“, kas man yra gana neįprasti terminai, kurie dar ir verčia pamąstyti, ką čia tuo norėta pasakyti. Ar nebūtų teisingiau vartoti terminus „susijungimas“ ir „įsigijimas“? Gaila, bet lietuvių kalbos lingvistikoje nelabai gaudausi, tad net nežinau kaip sužinoti, kurie terminai yra „tikresni“.