Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Kate Fox: Watching the English

Kuo ypatingi anglų papročiai, ir kuo jie skiriasi nuo viso likusio pasaulio? Antropologė Kate Fox savo knygoje „Watching the English“ detaliai aprašo savo keleto metų stebėjimų rezultatus: pradedant tuo, kodėl anglai mėgsta rikiuotis į eiles, labiau nei vaikus myli šunis, laiko vulgariu dalyku kalbėti apie pinigus ir baigiant detalia procedūra kaip teisingai reikia užsisakyti pintą alaus bare, pastatyti alaus barmenui (tiesiog arbatpinigių palikti nemandagu) ir kalbėti apie orą. Kadangi kelis metus teko gyventi tarp anglų, tad kas keletą puslapių vis galėjau linkčioti galvą panosėje murmėdamas „taip, taip, man irgi pasirodė keista, kodėl jie taip daro, o, pasirodo, tam yra antropologinis paaiškinimas“. Gali būti, jog keletas tų angliškų įpročių nepastebimai prilipo ir man pačiam: net ir gavęs labai puikią dovaną, kuria tikrai labai džiaugiuosi, stengiuosi nešokinėti iš džiaugsmo ir nekrykštauti — kažkaip visgi atviras jausmų reiškimas šiek tiek vulgarus įprotis, rodantis, jog esi neišlaikytas ir neišauklėtas (ar geriausiu atveju priklausai darbininkų klasei ;)

Pats pagrindinis anglų nacionalinis bruožas, kaip teigia autorė, yra social dis-ease — susikaustymas bendraujant. Anglai tiesiog nemoka bendrauti, ypač su nepažįstamais žmonėmis, o jų visi keisti įpročiai dažniausiai kyla iš šio bruožo. Kai anglai bendraudami jaučiasi nejaukiai (o būtent taip jie dažniausiai ir jaučiasi, kai tik bendrauja), jie tampa perdėtai mandagūs, uždari, arba kaip tik, garsūs, įžūlūs, netgi linkę į muštynes (antrasis variantas galioja tada, kai bendravimui palengvinti suvartojama daug alkoholio). Kadangi anglai patys nelinkę bendrauti, tai jie labai gerbia ir kitų žmonių privatumą, patys niekada nesistengia pradėti pokalbio: pokalbį galima užmegzti tik tam tikrose vietose (kaip kad prie baro aludėje) ir tik tam tikromis temomis (dažniausiai tik apie orą).

Su savo bendravimo trūkumais anglai dažniausiai kovoja į pagalbą pasitelkus humorą. Kitose kultūrose yra gana griežtai nustatyta, kokiomis aplinkybėmis galima juokauti, tuo tarpu anglai juokauja visur ir visada: ironiškas požiūris, cinizmas, sentimentalumo pašiepimas, ar tiesiog not taking yourself too seriously neatsiejami nuo anglų bendravimo. Dažniausiai net negali suprasti, ar čia jie sako tiesą, ar juokauja. Taip pat anglams svarbu neišsišokti, vengti kokių nors ekscesų — iš dalies iš to kilęs ir anglų tolerantiškumas: net jeigu anglui kas ir stovi užmynęs ant kojos, jis per daug iš to tragedijos nedarys, tiesiog, atsiprašęs, bandys mandagiai atkreipti dėmesį į situaciją. Bet ne per daug įkyriai ir energingai, kadangi tai galima palaikyti išsišokimu. Ir lygiai taip pat visose gyvenimo srityse: didelis turto demonstravimas laikomas išsišokimu (kalbantis su turtingais anglais kartais atrodo, jog jie nuolat atsiprašinėja apie tai, kad turi daug pinigų arba skundžiasi, kaip sunku su jais susitvarkyti), lygiai taip kaip ir labai geras mokymasis mokykloje (tėvai, kalbėdami apie savo vunderkindus vaikus būtinai daugiau laiko skirs kalboms apie tai, kaip tie vaikai visai nemoka žaisti regbio ir nesupranta kaip susirasti draugų).

Užtat anglai labai gerai moka apsimesti, jog visi esame lygūs — jie netgi patys beveik tuo tiki (kol neateina laikas skirstyti žmonių į klases). Bare barmenui nepridera palikti arbatpinigių, nes tai lyg ir parodytų, jog jis atlieka tau apmokamą paslaugą; užtat pridera jam nupirkti alaus — taip parodai, jog jis yra tavo kompanijos dalis, su kuriuo tau miela išlenkti vieną ar kitą bokalą. Bendraujant su bet kokiu pardavėju teks apsikeisti bent kokiais trimis „ačiū“ ir „prašau“, kol galų gale nusipirksi tai, ko norėjai — ir visa tai parodyti, kad pirkėjas ir pardavėjas yra lygūs, niekas niekam paslaugos nedaro.

Dar viena labai svarbi anglų savybė yra Nulėpausiškumas (žodis kilęs nuo to vargšo asiliuko iš Mikės Pūkuotuko nuotykių) — visur ir visada anglams pridera skųstis, bet ne tam, kuris yra tavo nelaimių priežastis, o visiems kitiems. Todėl, jeigu kas nors Anglijoje užlenda į eilės priekį, kiti stovintieji eilėje pradės žvilgčiotis ir skųstis vienas kitam apie įsibrovėlį („Typical!“), tačiau tikriausiai niekas netars nei žodžio pačiam įsibrovėliui. Tiesa, jeigu įsibrovėlis anglas, jis tikriausiai išgirdęs šurmulį susigės ir bandys atitaisyti situaciją („atsiprašau, nepastebėjau, kad čia stovėjote“), o tada jau susigės murmėti pradėję eilės nariai, ir tikriausiai netgi užleis įsibrovėlį („ne, ne, tai nieko, eikite“ balsu, o mintyse „velnias, išsišokau“). Murmėti ir bėdavoti galima apie bet ką: apie jaunimą, apie tai, kaip nyksta tradicijos, apie tai, kad sulūžo kavos aparatas, apie tai, jog kava karšta, apie tai, jog kava per saldi, apie blogą traukinių tvarkaraštį ir dar bet ką. Net jeigu nėra apie ką murmėti, galima murmėti apie blogą orą. Tiesa, su šiuo bėdavojimu nereikėtų persistengti: tas, kas iš tiesų labai nuoširdžiai murma, yra nemėgstamas. Murmėti reikia su humoru (jis juk visada lygi anglus) ir šiek tiek parodijuojant — jeigu 10 minučių pavėlavo traukinys, tai būtų tinkama pajuokauti, jog jis visai punktualus, nes, girdėjote, jog kaimynui teko laukti tris paras.

Nepaisant visos apsimestinės lygybės, nemažai anglų įpročių priklauso ir nuo socialinės klasės, kuriai jie priklauso. Daugiausiai leidžiama darbininkų (working class) bei aukščiausiajai (upper class): pirmiesiems, nes iš jų nieko nesitikima, o antriesiems, nes jiems nusispjaut į tai, ką mano žemesnės klasės. Dėl to, darbininkų klasė važinės su neplautais paprastais automobiliais, o vidurinė klasė turės išblizgintus ir gerai prižiūrėtus šiek tiek prabangesnius (aukščiausioji klasė važinės neplautais senais 60-ųjų kabrioletais). Darbininkų klasės namuose nerasi daug tvarkos, tuo tarpu vidurinė klasė juos labai prižiūrės: visos užuolaidos bus pritaikytos prie baldų, vyraus geras šiuolaikinis stilius (aukščiausioji klasė baldų neperka, jie mano, jog baldai turi būti paveldimi). Darbininkų klasės tualetuose pasiskaitymui bus padėta keletas lengvo skaitymo žurnalų ar šiaip juokingų knygučių, vidurinė klasė bus ten įrengusi visą bibliotekėlę, kurioje bus sudėtos ir ne visai lengvos knygos — kad netyčia užsukę svečiai galėtų suprasti, kokie visgi išprusę yra namų šeimininkai (aukščiausiosios klasės tualetuose bus galima rasti kokių nors keistų senoviškų žurnalų, kaip kad kokiais nors 1950-ųjų žurnalo apie kaimo gyvenimą numerį, kuriame namo šeimininkė nufotografuota su vestuvine suknele; tualeto sienos gali būti apkabinėtos šeimininkų universiteto diplomais — lyg ir pasigyrimui, bet kartu ir ironiškoje, tam puikiai tinkamoje vietoje — tualete virš puodo).