Edward Chancellor: Devil Take the Hindmost

Žmonija jau nuo Antikos laikų turi labai gerai išvystytą spekulianto geną: Edward Chancellor teigia, jog jau senovės Romoje žmones valdė prekiavimo finansiniu turtu aistra.

Modernių finansinių burbulų istorija prasidėjo su tulpių svogūnėlių burbulu Olandijoje 1637 metais. Tulpių svogūnėliai brangdavo keliasdešimčia procentų per mėnesį, tad nenuostabu, jog greitai į šį verslą įsitraukė didžioji dalis Olandijos gyventojų (kurie finansiškai įstengė įpirkti bent vieną tulpę). Kadangi kainos vis kilo kaip ant mielių, buvo sugalvoti ir sudėtingesni finansiniai instrumentai, leidę burbule dalyvauti ir tiems, kurie negalėjo sukrapštyti pinigų net ant vieno tulpės svogūnėlio — buvo galima pirkti opcionus, sudaryti ateities sandorius ir k.t. Tarkime, esu vargšas valstietis, kuris nori nusipirkti kokią nors gelsvą tulpę (nes mano kaimynas, kurio teta dirba uosto tvarkytojo administratore, teigia, jog jaučiama didelė tokių tulpių paklausa, nors niekas jų neimportuoja) — nors pinigų tulpei neturiu, bet galiu su savo draugu iš netoliese esančios smuklės sudaryti ateities sandorį: po dviejų mėnesių iš jo pirksiu tulpę už kokį 100 guldenų. Guldenų aš neturiu, mano draugas tulpės irgi neturi, bet aš tikiuosi, jog sutartam laikui nesuėjus, jau būsiu tą nelemtą tulpę pardavęs žymiai brangiau (sudarysiu kontraktą parduoti geltoną tulpę už 150 guldenų po tų pačių dviejų mėnesių), tad net ir neturėdamas jokio kapitalo būsiu uždirbęs visus 50 guldenų. Viskas veikia puikiai, kol kyla kainos (o jos kilo labai nemažai — už vieną tulpės svogūnėlį galėjai nusipirkti visai padorų namą Amsterdamo centre). Tiesa, jeigu tik kainos sustoja kilti, tada viskas sugriūna kaip kortų namelis.

Panašūs burbulai ir manijos kartojosi dar ne vieną kartą: 1720-aisiais kilo South Sea kompanijos akcijų burbulas Anglijoje, 1845-aisiais burbuliavo geležinkelių akcijos JAV, burbulo panašumų turėjo bulių rinkos 1920-aisiais (pasibaigusi 1929 metų rinkos krize) ir 1980-aisiais (pasibaigusi rinkos krize 1987-aisias), o taipogi verta paminėti Japonijos akcijų bei nekilnojamo turto rinką 1980-aisiais ir interneto kompanijų burbulą. Burbulai kyla, nes spekuliantai ir kiti rinkos dalyviai sugeba save įtikinti, jog „šį kartą viskas bus kitaip“. Tada sugebama pateisinti bet kokias akcijų (ar kito finansinio turto) kainas, atrandami nauji vertinimo metodai, vis daugiau akcijų perkama už skolintus pinigus, populiarėja sudėtingos išvestinės priemonės (nes jomis galima pasididinti investavimo „svertą“, arba, kitaip tariant, neturint daug lėšų, labai daug uždirbti, arba prarasti). O kai jau visiems atrodo, jog akcijos visgi labai pervertintos, ištraukiamas argumentas, jog rinka tapo per daug didelė ir svarbi, tad jeigu atsitiks kas nors blogo, valdžia būtinai ateis į pagalbą („too big to fail“). Autorius teigia, jog tokių argumentų atsiradimas rinkoje dažniausiai signalizuoja, jog rinka labai stipriai burbuliuoja, ir, galimas daiktas, krizė jau visai netoli. Verta ties šia mintimi kiek ilgiau susimąstyti :)

Comments Closed

5 Comments

  1. Emiliui:
    Gali paziuret per yahoo finance pvz Nasdaq indekso istorinius duomenis laikotarpyje nuo 1990 iki 2003. Burbulo pikas buvo 2000, o duobe 2003. Tai cia turbut paprasciausias budas iliustruoti kas vyksta burbulo metu:)
    O jei pasiziuretum istorinius duomenis paskutiniems 20 metu (FTSE, DJ, Nasdaq indeksams) tai pamatytum, kad dabartines indeksu vertes yra labai netoli 2000-uju metu aukstumu…
    Kas mane labai neramina. Nesu spekuliantas ir esu linkes investuoti i index fondus, bet dabar man labai nesinori/neramu investuoti. Esu linkes kol kas gal net palaikyt pinigus terminuotame indelyje. Butu nesmagu, jei neuzilgo nuciuoztu kokia keliasdesimt %.

Comments are closed.