Portfolio apie Rusijos energetikos politiką

Žurnalas Portfolio paskutiniame savo numeryje turi labai neblogą (ir ilgoką) straipsnį apie Rusiją ir jos energetikos politiką. Piešiamas vaizdas ganėtinai niūrus, bent jau vakariečių akimis, nors tas pats vaizdas iš Rusijos paprastam rusui neatrodo labai blogai — juk Rusija šiuo metu gyvena tikrai puikiai, lyginant su Jelcino laikais, o ir, atrodo, pasaulis pradeda vėl su Rusija skaitytis, tad galima tuo ir pasididžiuoti.

Didžiausia Rusijos problema tame, jog jos gerovė labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų: mokesčiai už šių gamtinių resursų gavybą ir eksportą sudaro 40 procentų Rusijos biudžeto. Negana to, Gazpromas dujas vietinei rinkai teikia žymiai mažesnėmis nei pasaulinėmis kainomis, taip subsidijuodamas vietinę pramonę bei gyventojus — jeigu Gazpromui taptų striuka, tai labai stipriai pajustų visa Rusijos ekonomika. Gazpromas yra tarsi valstybė valstybėje, ir visai nenuostabu, jog prezidentas Putinas neoficialiai yra šios bendrovės vadovu — dar neaišku, kuris postas turi daugiau galios. Rusijos naftos ir dujų imperijos valstybės rankose buvo koncentruojamos įvairiausiais, ne itin švariais, būdais, bet norint išlikti Rusijoje, kuri turi didžiausias dujų atsargas pasaulyje, reikia su tuo taikytis. Tai patyrė ir kompanija Shell, kai ji buvo priversta parduoti jai priklausančias Sachalino projekto akcijas Gazpromui (tiesa, Shell irgi ne visai angelai, kadangi kontraktą su valstybe dėl investicijų pasirašė Rusijos nuosmukio metu ir iš to visais, kartais ir ne visai padoriais, būdais stengėsi išpešti kuo daugiau naudos — Portfolio straipsnis atspindi abi reikalo puses). Bėda tame, jog Gazpromas nemoka valdyti didelių investicinių projektų, tai didelė ir neefektyvi organizacija, kur net sunku atsekti, kiek ji skolinga bankams. Kompanijos vadovai skiriami feodaliniu principu, iš patikimų kadrų, o ne pagal jų patirtį ir nuopelnus, investicijos į naujus gręžinius vyksta lėčiau ir brangiau nei planuota. Nors Rusija ir turi didžiausius dujų rezervus, bet didelė jų dalis yra Arkties zonoje, ir prie jų prieiti ne taip ir lengva — tam reikės daug papildomų investicijų ir užsienio kompanijų patirties. Tačiau kol kas dujų korta žaisti sekasi neblogai; daugelis vakarų Europos valstybių didelę dalį savo energetikos resursų importuoja iš Rusijos, o ir diversifikuotis dujų šaltinius jiems ne taip jau lengva, mat antra pagal dydį dujų rezervais šalis pasaulyje yra Iranas, o su juo nelabai kas nori draugauti. Bet ši strategija gali tęstis tik tol, kol dujų ir naftos kainos itin didelės; joms nukritus, tikėtina, jog Rusijos ekonomiką turėtų sukrėsti didesnė krizė nei 1998-aisiais — tiesiog per daug visko pastatyta ant vienos kortos.