Dar vieno analitiko svetainė

Tiems, kas norėtų dalyvauti rengiamame pirmajame Arnoldo (zudykreklama.lt) knygų klubo kavos gėrime, bet dar neturi knygos, apie kurią rugpjūčio 16 dieną diskutuosime, bei nenori išleisti 70+ nacionalinės valiutos vienetų: galiu jums paskolinti purpurinę karvę. Knyga labai lengvai skaitosi ir tėra tik poros šimtų puslapių, tad tikrai spėsite įveikti (užteks skaitymui paaukoti keletą valandų). Jeigu kas susidomėjote, palikite komentarą, susisieksiu su jumis elektroniniu paštu.

Perskaičiau šitą Guy Kawasaki dienoraščio įrašą, ir net šiek tiek lengviau pasidarė:

I remember struggling to meet the minimum page requirements of reports in college. Double spacing and 14 point Selectric typewriter balls saved me. Then I went out into the real world, and encountered bosses who wanted a one-page report. What the heck??? The best reports in the real world are one page or less.

Universitete man buvo sunkiausia rašyti kursinius ir magistro darbą. Ne dėl to, jog nežinočiau apie ką rašyti, ar nesuvokčiau temos ir pasimetęs klaidžiočiau tarp statistinių formulių — dėl to, jog tie darbai turėjo tam tikrus apimties reikalavimus, kuriuos man kažkaip labai sunkiai sekėsi vykdyti. Reikia kokiam nors kursiniam darbui 20 puslapių, tad, būdavo, sėdžiu ir krapštau galvą, kur čia dar kokius 5 puslapius pridūrus, apie ką čia dar priskiedus, nes, juk lyg viską, ką reikėjo papasakoti, jau papasakojau. Gal ir keista, bet su šia problema nė karto nesu susidūręs realiame verslo pasaulyje — ir tikrai ne dėl to, jog staiga atradau ką daugiau pasakyti! Kuo trumpiau ir aiškiau — tuo geriau, pilstymui iš tuščio į kiaurą realiame versle nėra laiko ir vietos. Net jeigu ir iš tiesų turi tiek daug pasakyti, kad vargiai tilpsi į 20 puslapių, vargu, ar kas į tavo idėjas kreips daug dėmesio, jeigu nebus vieno puslapio tų idėjų santraukos.

Universitetas neretai skiriasi nuo realaus gyvenimo (ir dėkui dievui, nes jau buvau begalvojęs, jog mano chroniškas nesugebėjimas tinkamai rašyti ilgus akademinius darbus geruoju man nesibaigs).

Šį rytą beskaitydamas Nassim Taleb knygą „The Black Swan: The Impact of Highly Improbable“ aptikau šią mintį:

To understand successes and analyse what caused them, we need to study the traits present in failures.

Dauguma tyrimų, kuriuose bandoma išsiaiškinti, kokių savybių reikia, kad taptum milijonieriumi, atliekami taip: pirmiausia atrenkami daugiausiai pasiekę ir daugiausiai pinigų uždirbę žmonės, ir bandoma surasti, kokias bendras savybes jie turi. Dažniausiai randama, jog jie drąsūs, nebijantys rizikuoti, optimistai, ir iš to daromos išvados, jog būtent šios žmogaus savybės ir lemia faktą, jog jie tampa milijonieriais. Bet pažvelkime į tuos, kurie milijonieriais netapo. Tai daroma ne dažnai: nieko nepasiekę žmonės dažniausiai niekam neįdomūs ir jie retai tampa tyrimų objektu. Bet tarp nieko nepasiekusių žmonių irgi nesunku atrasti tokių, kurie turi lygiai tokias pačias būdo savybes kaip ir sėkmingieji: ne visi nebijantys rizikuoti, drąsūs ir optimistai tampa pasakiškai turtingi. Visai gali būti, jog vienintelis tikras skirtumas tarp daug pasiekusių ir nieko nepasiekusių tėra atsitiktinė sėkmė.

Čia panašiai kaip su istorija, kurią prieš du tūkstančius metų apie vieną netikintįjį dievais vardu Diagoras pasakojo Ciceronas.  Kartą Diagorui buvo parodytas paveikslas, kuriame buvo nupiešti žmonės, kurie meldėsi dievams, o po to per audrą išsigelbėjo iš sudužusio laivo — tuo norėta jam parodyti, jog malda padeda išsigelbėti. Diagoras paklausė „O kur paveikslas, kuriame nupiešti žmonės, kurie meldėsi, bet vis tiek nuskendo?“. Skenduoliai dažniausiai tyli ir neskelbia, jog jų maldos nepadėjo — kalba tik išsigelbėjusieji, tad galima susidaryti vaizdą, jog maldos Romėnų dievams iš tiesų padeda. Lygiai taip girdime tik daugiausiai pasiekusių žmonių istorijas, nes tik jos visiems yra įdomios, todėl galime susidaryti vaizdą jog jie būtinai turi turėti kažkokių išskirtinių savybių, kai tuo tarpu jie visiškai tokie patys kaip visi, o jų sėkmę lėmė atsitiktinumas.

Jeigu galvoje kirba mintis apie tai, jog reikėtų pradėti savo verslą, knyga „Kiekvienas tai gali“ apie Coffee Republic kūrimo istoriją tikrai bus naudinga. Joje aprašomas visas naujo verslo — kavinių tinklo Londone — kūrimo procesas: nuo pat idėjos sugalvojimo, iki kompanijos brandos.

Kurti naują verslą yra labai smagu, nes juk tai tavo paties verslas: dirbi tik sau, viskas priklauso tik nuo tavo pastangų, nereikia nuobodžiai sėdėti biure nuo 9 ryto iki 5-os vakaro ir dar be to gali įgyvendinti visas savo svajones. Bet tam reikia labai daug entuziazmo ir pasiryžimo. Beprotiško entuziazmo ir pasiryžimo. Nuo verslo idėjos iki to, kai jau galėsi bent šiek tiek atsipūsti ir gėrėtis pirmaisiais finansiniais rezultatais praeis ne mažiau metai ar du, o per tą laiką reikės išspręsti begales problemų, ir daug visko išmokti: pradedant tuo, kaip tvarkyti apskaitą, gauti paskolą ar samdyti darbuotojus ir baigiant tuo, kaip sukurti marketingo strategiją, pasirinkti tiekėjus ir įrengti pačią kavinę. Kadangi pradžioje būsi verslo naujokas, tai niekas tau nepadės spręsti tavo kilusių problemų: nekilnojamo turto agentai su tavimi nebendraus, bankininkai atsisakys teikti tau paskolas, o tiekėjai reikalaus mokėti pinigus į priekį. Nenuostabu, jog gali trūkti kantrybė ir kilti noras viską mesti ir vėl eiti ieškotis saugesnio ir ne tokio streso kupino darbo. Bet jeigu viską ištversite, jeigu jūsų sukurtas verslas visgi bus gyvybingas, pelnytai galėsite džiaugtis savo darbo vaisiais.

Knygoje man patiko viena mintis: jeigu bandote savo naujajai kompanijai ieškoti tiekėjų, bet tinkamų prekių (Coffee Republic atveju — specialių kavos virimo aparatų bei aukštos kokybės kavos) niekur neįmanoma gauti, reikėtų tai laikyti geru ženklu, kadangi tai reiškia, jog niekas dar nedaro to, ką ruošiasi daryti jūsų kompanija. Tuo metu kai kūrėsi Coffee Republic, Londone nebuvo nei vieno Starbucks tipo kavinių tinklo. Po metų-kitų, jų pridygo gyvas velnias, o tada atsirado ir daug tiekėjų, kure visiems siūlė reikiamas kavavires ir aukštos kokybės kavą. Kai dar nėra konkurentų lengviau įsitvirtinti rinkoje. Tiesa, jūsų verslo idėja turi būti ko nors verta, nes gali būti ir taip, jog konkurentų nėra, nes iš to uždirbti neįmanoma.

Grįžau iš atostogų, kas leidžia tikėtis, jog suintensyvės mano primiręs internetinis dienoraštis. Jų metu daug keliavau ir nelabai daug skaičiau, tačiau vos tik grįžęs jau spėjau sugraužti vieną visai neblogą knygą apie Rusijos oligarchą Abramovičių — tą patį, kuriam priklauso Londono futbolo klubas Chelsea.

Abramovičius labai nemėgsta viešumos ir niekam nedalija interviu, tad ši knyga buvo rašyta naudojantis kitų žmonių pasakojimais apie jį bei kitais aplinkiniais keliais surinktais faktais. Knygoje piešiamas labai įdomus oligarcho paveikslas: savo turtą jis pradėjo krautis perestroikos metu prekiaudamas eksportuojama nafta (tuo metu naftos kainos Rusijos viduje buvo žymiai mažesnės nei užsienyje), o paskui sutiko kitą oligarchą Berezovskį, su kuriuo vėliau pusvelčiui privatizavo valstybinę naftos kompaniją Sibneft. Nors pradžioje Abramovičius buvo lyg ir jaunesnysis Berezovskio partneris, bet paskui viskas gavosi taip, jog jaunėlis perspjovė vyresnįjį. Berezovskis buvo labai artimas Jelcino šeimai, gana atvirai siekė ir politinių postų, buvo vadinamas „pilkuoju kardinolu“. Tačiau knygoje teigiama, jog iš tiesų pilkasis kardinolas Kremliuje buvo Abramovičius, kurio didžiausias talentas yra geras psichologijos išmanymas ir sugebėjimas visur įtikti bei išlaviruoti sudėtingose situacijose. Po Kursko tragedijos Berezovskis, aršiai kritikavęs Putino veiksmus per savo televiziją ORT, neteko Kremliaus malonės, ir jam tenka slapstytis Londone. Tada, gelbėdamas kailį, jis buvo priverstas pigiai parduoti savo Sibneft akcijas Abramovičiui. Tuo tarpu Abramovičius iki šiol dar sėkmingai vykdo verslą Rusijoje ir yra pats galingiausias jos oligarchas, nors ir jis supranta, jog gali ateiti toks laikas, kai teks bėgti nuo Kremliaus persekiotojų. Dėl to dabar jis didžiąją laiko dalį praleidžia Londone arba St. Tropeze Prancūzijos pietuose, yra nusipirkęs Londono futbolo klubą Chelsea, kurį apipylė pinigais. Manoma, jog tai geriausias ir pigiausias draudimo polisas: atsiradus persekiojimams Rusijoje, jis galėtų prašyti prieglobsčio Britanijoje, o britai turėtų jį suteikti, nes jis juk tiek jiems (ar bent jau futbolo klubo sirgaliams) gero padaręs. Tikėtina, jog ir Čiukčijos gubernatoriumi Abramovičius tapo iš išskaičiavimo: per savo valdymo metus jis čiukčiams labdara davė 200 milijonų dolerių (pastatė daug mokyklų, sutvarkė vandens tiekimą, o kiekvieną vasarą visus čiukčių vaikus veždavo prie Juodosios jūros atostogoms), tačiau perkėlęs savo naftos prekybos bendroves į Čiukčijos lengvatines mokesčių zonas sutaupė daugiau nei pusę milijardo dolerių.

Abramovičius kaip asmenybė piešiamas labai uždaras, bet malonus bendrauti žmogus, visur vengiantis viešumos. Jis jaučia aistrą prabangioms mašinoms ir jachtoms: pastarųjų turi bent tris, ir kiekviena jų verta apie 100 milijonų dolerių. Kostiumą ir kaklaraištį dėvi tik ypatingomis progomis, kaip kad gubernatoriaus inauguracija, dažniausiai būna apsivilkęs džinsais ir marškinėliais — vargu ar pamatęs suprasi, jog tai žmogus valdantis virš 10 milijardų dolerių vertės turtą. Bet visgi įtakos Rusijoje jis turi daugiau nei bet koks kitas asmuo, neskaitant pačio Putino.

Kažkodėl vasara yra toks metų laikas, kai labai lengva pamiršti pildyti savo internetinį dienoraštį: nors knygų perskaitau tikrai ne mažiau nei žiemą, kažkaip nekyla ranka jas aprašinėti, nors kai kurios to tikrai vertos.

Imdamas į rankas Stephanie Winston knygą „Organized for Success“ tikėjausi nedaug, kadangi autorė man nebuvo žinoma, o knygų apie laiko planavimą ir „getting things done“ esu perskaitęs ne tiek jau mažai, tad nustebinti mane šioje srityje sunkoka. O visgi buvau nustebintas. Knygoje nagrinėjami aukščiausių kompanijų vadovų laiko planavimo įpročiai, bei bandoma atskleisti, kuo jų darbų organizavimo principai skiriasi nuo kitų mirtingųjų. Man labai patiko aiškus ir paprastas knygos stilius, apsiribojantis tik faktais ir autorės stebėjimų rezultatais, nesistengiama privesti prie kitose panašiose knygose labai dažnai sutinkamų patarimų kaip tobulinti savo asmenybę „kad mąstytum kaip direktorius“ ar nelabai kam tikusių metaforų, kuriomis būtų įmantriais būdais bandoma paaiškinti labai paprastą idėją (tokio pobūdžio knygelėse labai dažnai vietoj to, kad būtų sakoma „deleguok darbus kitiems ir išmok sakyti ne“, rašoma „veik gudriai kaip lapė ir atstatyk spyglius kaip ežiukas“).

Tad kokiais darbo organizavimo principais vadovaujasi aukščiausi kompanijų vadovai? Autorė pateikia šiuos:

• Neleisti kauptis popieriams ar elektroninio pašto žinutėms. Kai tik jie patenka ant darbo stalo, juos reikia atsakyti, išmesti, perduoti kam nors kitam arba išsisaugoti, jeigu manai, jog jų prireiks ateityje.
• Kuo greičiau padaryti sprendimą, nesvarbu, kad jis gal būt bus neteisingas, ir jį reikės keisti ateityje. Nereikia leisti kokiai nors ataskaitai mėtytis ant stalo keletą mėnesių, nes vis nežinai ką su ja daryti: geriau jau iš karto nuspręsti, jog ji neverta tavo dėmesio.
• Labai svarbu yra nepamiršti tau pavestų darbų (follow-up). Jeigu susirinkime paminėjai, jog gali paieškoti vienos ar kitos informacijos, tai jokiu būdu nepamiršk šio pažado, o jeigu tos informacijos nesiseka tau rasti, pranešk apie tai. Svarbiausia, jog neužmestum tau pavestų reikalų.
• Niekada nenaudok elektroninio pašto, kai gali paskambinti telefonu. Telefonu žymiai lengviau ką nors išsiaiškinti ir kyla mažiau nesusipratimų, o be to penkių minučių pokalbis užtruks trumpiau nei penkių paragrafų parašymas elektroniniu paštu.
• Perskambink visiems, kurie tau skambina. Dažnai būsi užsiėmęs, tad negalėsi pakelti telefono, bet būtinai perskambink visiems, kurie tau skambina, geriausiai tuoj pat, kai tik atsilaisvinsi.
• Neįmanoma tobulai suplanuoti savo dienos, o paskui to plano laikytis: dienos bėgyje iškils įvairiausių naujų klausimų, kuriuos reikės spręsti ir atsiras naujų užduočių. Nesistenk įsikibęs laikytis savo dienotvarkės, būk lankstus.
• Bent valandą per dieną praleisk atsiribojęs nuo pasaulio — būtina turėti šiek tiek ramaus laiko, kada galima susikoncentruoti tikrai žinant, jog niekas tau nesutrukdys.
• Nesistenk planuoti kada nuveiksi nedidelius darbus (kaip kad elektroninio pašto pasitikrinimas ar kelių puslapių ataskaitos peržiūrėjimas): juos galima sukaišioti į laisvo laiko tarpelius, kurie atsiranda dienos eigoje be jokio didelio planavimo.
• Stenkis prisiimti tik tuos darbus, kurie tau patinka: visą kitą galima arba deleguoti, arba bent jau dar kartą savęs paklausti ar iš tiesų tas darbas toks reikalingas — gal tos ataskaitos, kurią tenka ruošti kiekvieną penktadienį, niekas neskaito?

Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos knygoje „Putino Rusija“ atsiskleidžia visai kita Rusija nei ją norėtų matyti vakaruose: korumpuota, žiauri, nedemokratiška, negerbianti net savo pačios piliečių. Skaitai ir net sunku suvokti, jog tokie dalykai, kurie aprašomi knygoje, gali vykti šiuolaikinėje valstybėje, kuri netgi turi pretenzijų vadintis demokratija. O visgi netikėti autore nėra pagrindo: ji pernai metų spalį buvo nužudyta — tikriausiai už savo žurnalistinę veiklą.

Knygoje piešiamas šiuolaikinės Rusijos paveikslas labai niūrus. Skyriuje apie kariuomenę vyrauja istorijos apie nestatutinius santykius, betvarkę ir finansavimo stoką. Kareiviai tėra girtaujančių karininkų nuosavybė, todėl juos, pavyzdžiui, galima išnuomoti lauko darbams, atlyginimą pasiimant sau, o kareivius paliekant tik su minimaliu maisto daviniu. Tie, kas kariauja Čėčėnijoje, negali pasikliauti bendražygiais — niekas tavęs neateis gelbėti sužeisto, netgi lavonais ne visada pasirūpinama. Net jeigu iškentėsi visus karo siaubus ir pagaliau norėsi išeiti į atsargą, pragyvenimui pakankamų socialinių garantijų ar valstybinio buto vargu ar gali sulaukti: juos dažniausiai išsidalina korumpuoti aukštesnieji karininkai. Tiesa, rusai nuolankūs ir patriotiški žmonės: aprašomas ir atominio povandeninio laivo kapitonas, besibazuojantis Kamčiatkoje, kuris per savaitę gauna porą kepalų duonos, aliejaus butelį bei keletą konservų žuvies davinį. Nepaisant nepriteklių (į darbą jam tenka kulniuoti 40 minučių, nes karinėje bazėje trūksta benzino) jis su atsidavimu saugo Rusijos atominio arsenalo dalį, nors su savo žiniomis puikiai galėtų dirbti kokioje užsienio kompanijoje inžinieriumi. Jis nemėgsta valdžios Maskvoje, bet yra Rusijos patriotas ir mano, jog jo žūtbūtinė pareiga yra jai tarnauti, tik, va, gaila, valdžia nevisai rūpinasi savo labiausiai atsidavusiais patriotais.

Beslano tragedijos pabaiga bei Nord-Ost teatro laisvinimas dujų pagalba parodė, jog Rusijos specialiosioms tarnyboms nerūpi žmonių gyvybės. Negana to, Rusijos specialiosios tarnybos jokiu būdu negali pripažinti dariusios ką nors ne taip — pasigailėjimo civilių aukų giminėms nesulauksi. Priešingai, visa, kas susiję su šiais teroro aktais, yra įslaptinta informacija, o kaltinti valdžią beprasmiška. Panašaus požiūrio sulaukia ir Rusijos karo nusikaltėliai Čėčėnijoje: įgaliojimų viršijimas, prievartavimai ir žudymai laikomi savaime suprantamais ir nebaudžiamais dalykais, nes juk reikia kovoti su teroristais. Aišku, jeigu jau sugauni čėčėnų kovotoją, tai jam pasigailėjimo nereiktų tikėtis. Kaip ir nereiktų tikėtis normalaus gyvenimo čėčėnams, gyvenantiems už Čėčėnijos ribų: pradžioje jie neteks darbo, paskui jiems bus įkištas į kišenę narkotikų pundelis ar nelegalus ginklas, jie bus suimti, ir uždaryti keliems metams. Ir nesvarbu, jog jie Rusijos piliečiai, ilgus metus gyvenantys kokioje Maskvoje ir su karu neturintys nieko bendro — užtenka čėčėniškos pavardės.

Užtat jeigu gerai sutari su valdžia, gyventi Rusijoje tikrai gerai. Gali netrukdomas periminėti kompanijas, plėšti ir žudyti: nieko tau bloga neatsitiks, kadangi tave pridengs korumpuota teismų sistema ir jėgos struktūros. Kai kurie oligarchai paprasčiausiai jėga atima dideles kompanijas iš teisėtų jų savininkų ir priveda jas prie bankroto. Tam galima suorganizuoti akcininkų susirinkimą, į kurį įleisi tik tuos akcininkus, kurie yra tavo statytiniai — kontrolei perimti gali užtekti ir tik kelių procentų kompanijos. Jeigu visgi kažkas bandys prieštarauti, lengviausia jį nužudyti. O perėmus kompaniją dar ir pats Putinas gali tau paspausti ranką — ir kodėl gi ne, nes juk jo paties metodai tvarkantis su Chodorkovskiu ir Jukos labai panašūs.

Russia is f*cked up. It has always been.

Praėjusią savaitę teko dalyvauti konferencijoje Dubrovnike, Kroatijoje. Kai pamatėme, jog vakare Dubrovnikas tampa gana nykia vieta, kur gal tik vienoje užeigoje galima rasti kiek daugiau nei kelias dešimtis žmonių, nutarėme nuvažiuoti vakaro praleisti į Juodkalniją. Juk ten net paskutinį Džeimso Bondo filmą filmavo, ir šiaip esu girdėjęs neblogų atsiliepimų apie šalies grožį, tad tikėjomės visai nemažai.

Radom nemažai egzotikos, bet ne tokios kokios tikėjimės. Taip, gamta labai graži, skaidraus vandens įlankos apsuptos kalnų grandinėmis paliko nuostabų įspūdį. Kiek kitokį įspūdį paliko tai, jog keliai siauri, prieinantys prie pat vandens, o jokių kelkraščio žymėjimų, tvorelių ar atšvaitų nėra. Kas dešimta mašina važiuoja be valstybinių numerių (dažniau prabangesnės, ir dažniausiai agresyviausios savo vairavimo būdu), naktį visai normalu važiuoti be užpakalinių žibintų ar girtam blaškytis viduriu kelio. O ir kelias kai kuriose vietose tiesiog dingsta — kartais galima vos neįlėkti į metro gylio, dviejų pločio ir dešimties metrų duobę, kuri buvo gal kadaise iškasta kokiems nors vamzdžiams keisti: savaime suprantama, jokio įspėjamojo ženklinimo ar aptvėrimo nematyti.

Galų gale per dvi valandas įveikę apie 100 kilometrų atsiradome mieste pavadinimu Budva, kuriame mūsų turėjo laukti linksmybės ir gerai praleistas laikas. Miestelis kurortinis, bet iš vis dar tvarkomų restoranų galima spręsti, jog turistinis sezonas dar neįsibėgėjęs. Miestelyje daug rusų turistų, muzikos profesionalumas panašus į Palangos Basanavičiaus gatvę, labai sunku susišnekėti angliškai (beje, rusiškai irgi gana painoka). Pavalgėm gana skaniai, bet irgi įdomiai: užsisakius pipirinį kepsnį vietoj tikėtosios jautienos gavau vištienos krūtinėlę, įdarytą kumpiu bei sūriu, tiesa, visgi su pipiriniu padažu. Padavėjas buvo labai juokingas, tad per daug pykti negali.

Visgi Budvoje užtikome ir malonių dalykų: ypač prabangios jachtos stovėjo uoste (vienas kolega netgi teigė, jog viena iš jų prilygsta Bentley markės automobiliui ir verta virš dešimties milijonų dolerių), o atmosfera Budvos senamiestyje, išraižytame labai siaurų gatvelių buvo visai miela: bent jau muzika buvo vakarietiška, ir žmonės jaunesni nei keturiasdešimtmečiai. Tikriausiai potencialo ši šalis turi, bet kol kas dar jis nelabai išnaudojamas.

Tad koks buvo bendras įspūdis apie Juodkalniją apsilankius joje tik vieną naktį? Sakyčiau „mixed“. Iš vienos pusės šalis turi labai daug potencialo, gamta labai graži, senamiestis Budvoje irgi paliko gerą įspūdį (ir jų nacionalinė valiuta — euras!). Iš kitos pusės, šaliai reikia daug investicijų į infrastruktūrą, pritraukti gal kitos klasės turistų segmentą (vos už sienos, Kroatijoje vyrauja pagyvenę britų turistai). Juodkalnijos kaimas atrodo labai skurdus, o ir miestuose dar daug nišų verslui: geriausios parduotuvės, kurias teko matyti buvo degalinės. Economist nesename straipsnyje teigia:

Infrastructure is cracking at the seams, but roads are being resurfaced and a campaign has started to clean up this often garbage-strewn country.

Taigi ši metų senumo valstybė visgi po truputį tvarkosi, o turint noro galima pasiekti nemažai, juolab potencialo yra.

Girtos sapalionės, mitologija, puikūs dešimt puslapių apie Kauną ir labai šauni ir verčianti susimąstyti pabaiga: visą tai radau šiame Beresnevičiaus romane. Gerai, kad prisiverčiau perskaityti iki galo, nes būčiau pagalvojęs, jog tai niekam tikęs darbas. Visgi mano atkaklumas buvo apdovanotas, ir dėl knygos finalo ją galima laikyti visai neblogu kūriniu, nors toks įspūdis gal visgi susidaro dėl to, jog knygos viduryje vis atkakliau pradeda kirbėti mintis, jog ją skaitydamas tik veltui švaistai laiką.

Pati geriausia knygos dalis yra tie dešimt puslapių apie Kauną, kurie labai artimi širdžiai, nes rašoma apie Žaliakalnio dvasią. Tiek aš pats, tiek abu mano tėveliai yra Žaliakalnio vaikai, tad dėl to tiek daug sentimentų ir jaučiau skaitydamas tą knygos dalį. Jei visa knyga būtų parašyta apie tai, laikyčiau ją viena geriausių pastaruoju metu perskaitytų knygų. Deja, tie perliukai (inkliuzai, kaip rašo pats Beresnevičius) gana reti, o knygą būtų galima sutrumpinti kokiais bent jau trimis kartais apkarpant visas man ne visai patikusias ir pabodusias dalis. Bet gal čia tik man taip atrodo.

Seth Godin yra vienas labiausiai žinomų šių laikų marketingo guru, kurio interneto dienoraštį visada perskaitau ir jame randu labai neblogų minčių pamąstymui. Savaitgalį apsipirkinėdamas Rimi knygų skyriuje pastebėjau, jog lietuviškai išleista jo knyga „All marketers are liars“, tad nesusilaikęs ją nusipirkau.

Šiais laikais kompanijos labai retai tiesiog parduoda pagamintą produkciją: dažniausiai parduodama istorija. Galima teigti, jog dažniausiai yra pardavinėjami jausmai: pirkdamas sportbačius perki jausmą, jog jausiesi šauniai juos nešiodamas, o pirkdamas kone dešimt kartų brangesnį organinį maistą perki sąžinės ramybę ir tikėjimą, jog būsi sveikesnis. Todėl šiuolaikiniam pardavėjui reikia gerai išmanyti kaip sukurti reikiamą produkto istoriją, jog jis būtų patrauklus vartotojams, o čia dažnai reikia pasitelkti vaizduotę ir sukurti istoriją. Aišku, sukurta istorija ne visai atitinka realybės — sportbačių gamybos kaštai yra labai maži, nors už juos prašoma keleto šimtų dolerių, o organinis maistas tikrai nėra dešimt kartų skanesnis/sveikesnis už paprastą (be to, kaip gi tai išmatuoti?), todėl pardavėjus galima vadinti „melagiais“. Bet tai nėra blogai, kadangi vartotojams patinka pasakojamos istorijos, jie nori jaustis pranašesni, sveikesni ar besirūpinantys gamta, todėl „nusipirkę“ kokią nors istoriją jie ir toliau ja tikės, net jei tam pagrindo nėra. Mersedesas nėra tris kartus geresnė mašina už Toyotą, su jomis abiem galima nuvykti iš taško A į tašką B (net ir, objektyviai vertinant, komforto jausmas bus labai panašus), tačiau Mersedeso savininkas jaučiasi pranašesnis — o už šį jausmą verta mokėti keletą kartų daugiau. Pranašumo istorija pradžioje sukurta pardavėjo, bet pats vartotojas per visą mašinos turėjimo laiką vis tiek jos įsikandęs laikysis: vartotojas visą laiką lygiai taip pat meluos sau apie kelis kartus didesnę nei Toyotos mašinos vertę.

Vis dėlto bet kokios istorijos nesukursi ir jos įtikinamai nepapasakosi. Kad istorija būtų veiksminga, ji turi bent kiek atitikti realybę — kas mėnesį gendantis Mersedesas bei užgaulūs darbuotojai, kurie turėtų tas bėdas tvarkyti galų gale privers vartotoją susimąstyti, jog gal visgi tas Mersedesas nelabai ko vertas. Pardavėjai turi ne vien pasakoti istoriją, bet ją ir „palaikyti“, kurdami atitinkamą istorijos aurą. Be to, nepapasakosi bet kokios istorijos: žmonių įsitikinimus labai sunku pakeisti, tad geriausia prisiderinti prie jų. Pasakojama istorija turi atitikti vartotojų pasaulėžiūrą, jų vertybes, o ne bandyti diegti naują požiūrį ir naujas vertybes — tik tokiu atveju galima tikėtis, jog istorija plačiai pasklis visuomenėje. Reikia žinoti kaip „meluoti“, kad „melas“ būtų įtikinamas.