Ką paskutiniu metu skaičiau: R.Immelman, Y.Martel, W.Vaughan

Trys knygos, kurių paskutinius puslapius užverčiau per pastarąsias keletą dienų:

  • Ray Immelman – „Puikus vadovas. Žlugęs vadovas.“ Dar vienas gamybinis romanas, tik šis gal ne toks blogas, kaip didžioji dalis kitų, kadangi pateikia gana įdomų požiūrį į darbuotojų motyvaciją: jai sukurti reikia, jog darbuotojai jaustųsi vienos genties nariai, tada jie puikiai dirbtų kaip viena komanda ir aukotųsi savo genties labui. Patarimai tokie patys, kaip ir kuriant bet kokią aktyvią bendruomenę — bendruomenė būna aktyvi ir susitelkusi, jeigu yra bendras priešas, jeigu naudojamas bendras žargonas, jeigu yra lyderiai, jeigu iškeltas ambicingas tikslas ir t.t. Kaip ir kiekvienas gamybinis romanas, ši knyga greitai atsibosta (bent jau man), o tos kelios naudingos idėjos išbarstytos po visus tris šimtus puslapių. Taip ir norisi, jog geriau jau autorius būtų parašęs glaustą dviejų puslapių straipsnį ta pačia tema, ir taip išmesdamas visą nereikalingą žodžių ir siužeto balastą pataupytų skaitytojo laiką.
  • Yann Martel – „Life of Pi.“ Puiki istorija, daug minčių pamąstymui ir rašymo stilius, kuris neleidžia padėti knygos į šalį. Grožinė literatūra mano rankose atsiduria retokai, bet perskaitęs šią knygą pagalvojau, jog reikėtų jai skirti daugiau savo dėmesio — gerose knygose rašoma ne vien apie investavimo strategijas ;)
  • William Vaughan – „Romantizmas ir menas.“ Knyga gera, kupina enciklopedinių žinių apie XIX amžiaus romantizmo tapybą, tačiau nepriklausau jos tikslinei auditorijai. Beveik visi knygoje minėti tapytojai nebuvo man girdėti, o jų kūrybinės raidos niuansai man per daug smulkūs, kad galėčiau juos atskirti. Kažkiek apie bendrą romantizmo dvasią sužinojau, tačiau tam, kad pilnai galėčiau mėgautis šia knyga, reikėtų žymiai daugiau domėtis meno istorija (o kaip jau esu minėjęs, menas man yra terra incognita).