Kredito ir akcijų rinkų atotrūkis

Ką gi, po atostogų Austrijos Alpėse jau būtų pats laikas grįžti prie įprastinio dienoraščio pildymo, nors, kaip visada pastebiu po ilgesnių kelionių, grįžus namo užgriūna lavinos neskaitytų laiškų ir nepadarytų darbų, tad dienoraštis tampa primirštas. O kuo jis ilgiau primirštamas, tuo vis sunkiau į jį ką nors parašyti — tai ir temų lyg įdomių nebepasitaiko, tai lyg laisvo pusvalandžio gilesnei jų analizei nelieka, ar tiesiog tavo paties mintys tau atrodo per daug nerimtos, tad numoji į dienoraštį ranka ir tiek: gal geriau tiesiog be jokio tikslo po internetą paklaidžioti.

Viena įdomiausių praėjusios savaitės analitikų pastebėjimų buvo apie susidariusį skirtingą pasaulio kredito ir akcijų rinkų požiūrį į riziką: kredito rinkos rodo, jog galima tikėtis visiško finansų sistemos subyrėjimo ir ekonomikos kracho, tuo tarpu akcijų rinkos išlaiko gana optimistinį požiūrį dėl ekonomikos ateities (JAV akcijų indeksai nuo aukščiausių verčių yra nukritę ne daugiau kaip 20%). Tad klausimas natūralus: ar kredito rinkos instrumentai yra tiesiog per daug nuvertinti, ar visgi klysta akcijų rinka ir jos yra per brangios? Kažkada juk situacija turėtų susinormalizuoti: arba turi atsigauti kredito rinka, arba turi atpigti akcijos.

Analitikai, atsakydami šį klausimą yra linkę laikytis nuomonės, jog šuo slypi pakastas kredito rinkos nelikvidume. Atsiradus problemų tarpbankinėje rinkoje, kredito (bei įvairių išvestinių priemonių, susijusių su kreditu) rinkos dalyviai turėjo sumažinti savo pozicijas. Tačiau, esant begalei finansinių instrumentų, ne visi jie yra pakankamai likvidūs, kad jų būtų galima atsikratyti stipriai nenumušant kainos. Iš tiesų, daug kur susiduriama su problema, jog rinkoje net neatsiranda bent vieno pirkėjo — kai nėra pirkėjų, nėra ir rinkos kainos, tad vėl iškyla problemų, jeigu tie finansiniai instrumentai yra įkeisti bankams už gautas paskolas. Kitaip tariant, visiems staiga bet kokia kaina reikia tik grynų pinigų, niekas nenori pirkti kredito instrumentų, net jei jie iš tiesų pigiai kainuoja: sunku pasakyti, kiek ilgai gali išlikti tokia neigiama situacija rinkoje.

Tuo tarpu akcijų rinkos elgiasi šiek tiek kitaip, mat jos likvidesnės. Tiksliau, akcijų gausa yra mažesnė, o pirkėjų yra daugiau — čia žaidžia ne vien keletas stambių institucinių žaidėjų, kurie gal būt vienu metu susiduria su tomis pačiomis problemomis. Be to, JAV akcijų rinka tikisi (galbūt ir per optimistiškai), jog recesijos visgi bus išvengta dėl stipriai mažinamų palūkanų ir siūlomų naujų mokesčių lengvatų. Bet bent jau sisteminės griūties akcijų rinkoje nesimato.

O kaip su Baltija ir kitomis artimesnėmis mums rinkomis? Akcijos prieš pusmetį ar metus kainavo nepigiai, tačiau dabar jos nukritę ne tiek jau mažai. Pasaulio kredito krizės problemos neturėtų labai stipriai sukrėsti Baltijos ekonomikų, bet mes apsčiai turime savų bėdų: jau dabar iš daugelio kompanijų paskutinių rezultatų galima matyti lėtėjančius augimo tempus ir besitraukiančias maržas. Tačiau lieku atsargiai optimistiškas: jau galima rasti dėmesio vertų akcijų.

Comments Closed