William Bernstein: A Splendid Exchange

Žmonės prekiavo nuo seniausių laikų, o apie tarptautinę prekybą žinoma jau nuo Šumerų valstybės sukūrimo. A Splendid Exchange yra puikiai parašyta pasaulio prekybos istorija, apimanti labai platų laikotarpį: nuo tų pačių šumerų iki dabartinės Pasaulio Prekybos Organizacijos. Knyga puikiai atskleidžia prekybos vaidmenį pasaulio vystymuisi, joje galima rasti daug įvairiausių įdomių faktų ir istorijų.

Nors pirmosios valstybės (Senovės Egiptas, Mesopotamijos tautos) iškilo ne prekybos dėka, prekybos vaidmuo tautų klestėjimui vis augo. Štai Senovės Graikų imperija vargu ar galėjo išsilaikyti be grūdų importo: Sparta grūdus importuodavo iš Aleksandrijos ir Sicilijos, o Atėnai juos plukdydavo iš Juodosios jūros regiono, tad jiems buvo labai svarbu valdyti Bosforo sąsiaurį. Atėnams praradus šio prekybos kelio kontrolę teko susitaikyti su nuosmukiu. 

Prekybos plėtrai reikia taikos, nes prekyba nevyksta, jeigu pirkliams nesaugu. Romėnai su savo pax Romana pirmieji sukūrė ilgai išsilaikiusią taiką plačiame Viduržemio jūros baseine, tad jos metu prekyba klestėjo. Atsirado šilko kelias, kuriuo iš Kinijos buvo importuojama ši medžiaga. Nors nei vienas romėnas Kinijoje nesilankė, ir net nežinojo kur ji yra, prekės per daugelį tarpininkų (kurių kiekvienas uždirbdavo nemažas sumas) pasiekdavo galutinius jų pirkėjus. 

Atsiradęs Islamas Indijos vandenyną pavertė arabų prekybine jūra. Nuo pat Afrikos iki Indonezijos vyravo musulmonų pirkliai, kurie į Europą per Raudonąją jūrą tiekė įvairiausias rytų brangenybes: smilkalus, prieskonius, tą patį šilką. Pats Mahometas buvo pirklys, tad prekyba musulmonams buvo “įgimta”. Arabų pirkliai Indijos vandenyne vyravo iki pat XVI amžiaus, kol portugalai nerado kelio aplink Afriką — kelių strateginių sąsiaurių kontrolė istoriškai lėmė didžiulius turtus ir galią.

Portugalai, apiplaukę Afriką, greitai tapo kone turtingiausia valstybe, nors turėjo tik apie milijoną gyventojų. Šį turtą jiems sukrovė kelių strateginių uostų kontrolė Azijoje bei navigacijos žinios. Nors kelionė aplink Afriką buvo sudėtinga ir jos metu žūdavo apie 40% jūreivių, bet krovinys iš Azijos atpirkdavo išlaidas keliasdešimteriopai. Vėliau jūrose pradėjo dominuoti ispanai, dar po kiek laiko — anglai. Bet tada jau tarptautine prekyba užsiėmė nebe šiaip pirkliai, o korporacijos: East India Trading Company ir pan. 

Korporacijos pradėjo nebe vien šiaip prekiauti prabangos prekėmis, bet ėmė kurti ir paklausą tarp vidutinės klasės: taip atsirado masinis britų arbatos vartojimas, o Europoje išpopuliarėjo kava. Britų piliečiai XVIII amžiaus pradžioje jau kasdieną vartojo saldintą arbatą: nors arbata buvo gabenama iš Indijos bei Kinijos, o cukrus iš naujųjų kolonijų Karibuose. 

Pagrindinis kompanijų tikslas buvo gauti kuo didesnį pelną, o tam tikslui reikėjo kontroliuoti strategiškai svarbiausius pasaulio taškus — Malakos sąsiaurį (dabartinis Singapūras), Hong Kongą (Kinija leido užsieniečiams prekiauti tik su šalimais esama Kantono provincija). Iki šiol svarbiausi taškai pasaulio prekyboje išlieka Malakos sąsiauris, įėjimas į Persijos įlanką, įėjimas į Raudonąją jūrą, Sueco kanalas ir Panamos kanalas. Visi šie taškai šiuo metu kontroliuojami galingiausių pasaulio valstybių (ar bent su jomis gerai sutariančių).

XIX amžius sukėlė revoliuciją pasaulio prekyboje, nes žymiai sumažėjo transportavimo kaštai: atsirado geležinkelis, garlaiviai. Nors XIX amžiuje pasaulio prekybai didėjo barjerai (buvo keliami muitai, kiekvienai šaliai tapo svarbu ginti savą pramonę), muitų didėjimą atsverdavo transporto kaštų mažėjimas, tad prekybos apimtys augo. Tik XX amžiuje vėl grįžta prie laisvesnės prekybos, o tai paspartino pasaulio BVP augimą. Autorius laikosi nuomonės, jog laisva prekyba lemia šalies turtėjimą, o protekcionizmas toli neveda.

Comments Closed

2 Comments

  1. Viskas labai įdomu ir teisinga, bet pora pastabų:
    * senovės Graikija niekada nebuvo imperija
    * portugalams pasisekė, nes prieš pat jiems atrandant kelią į Indiją, Islamo pasaulį nusiaubė baisi epidemija. Portugalų ištekliai buvo riboti, ir jei ne maras, jiems vargu ar būtų pavykę užimti strateginius uostus.

Comments are closed.