Naftos rinkos subtilybės
Nobelio premijos laureatas ir New York Times apžvalgininkas Paul Krugman įdomiai pastebi:
Nafta yra neatsinaujinantis resursas (taigi, jos kiekis yra ribotas), o tai reiškia, jog jos **ne**išgavimas yra tam tikra investavimo forma. O tokia investavimo forma gali būti patraukli naftą išgaunančioms valstybėms tuo metu, kai naftos kainos yra didelės. Jei valstybė nenori vienu metu išleisti viso pinigų srauto, kuris generuojamas pardavinėjant naftą padidėjus jos paklausai (ir kainoms), ji gali rinktis iš trijų alternatyvų: investuoti gautas lėšas vidaus rinkoje, kur, tikėtina, jog ribinė grąža mažėjanti; investuoti lėšas užsienyje; arba „investuoti“ mažinant naftos gavybą ir taip mažinant pasiūlą…
Taigi, yra tikimybė, jog ties kažkuriuo momentu didėjančios naftos kainos mažins naftos gavybą.
Tokie pasvarstymai iš pradžių gal ir atrodo keisti, bet jei iš tiesų šalis susiduria su problema, jog į šalį priplaukia tiek daug lėšų, jog neįmanoma jų pakankamai greitai ir pelningai investuoti, tai logiška išvada būtų mažinti naftos gavybą, taip mažinant pinigų srautą – o kartu ir dėl sumažėjusios pasiūlos didinant naftos kainas bei jos gavybos pelningumą ateityje. Tad gal naftos gavybos apimčių lėtėjimas iš tikrųjų signalizavo ne tai, jog naftos resursai artėja prie pabaigos (peak oil), o rodė, jog Artimųjų Rytų valstybės investuoja neišgaudamos naftos?
Beje, tokia teorija veda prie dar įdomesnės išvados: krentant kainoms naftos gavyba turėtų didėti, o tai dar labiau turėtų numušti naftos kainas. Krentančios naftos kainos sumažina naftos eksportuotojų gaunamą pinigų srautą, tad jie, norėdami subalansuoti savo biudžetus, yra priversti eksportuoti daugiau naftos – bent jau kol naftos gavyba jiems yra pelninga. Tokiu atveju, galima tikėtis ir to, kad naftos kaina išsilaikys ties 40 dolerių už barelį ilgesnį laiką (tai vis dar pelninga naftos gavybos kaina Saudo Arabijai), ir tik stiprūs OPEC kartelio veiksmai gali pakeisti šią situaciją (bet tam reikia laiko – bent jau keleto mėnesių, o gal ir pusmečio).
Panašiomis nuotaikomis gyvena ir ateities sandorių nafta rinka: jeigu penktadienį naftos barelį galėjai nusipirkti už 40,81 dolerį, tai sudaryti naftos barelio pirkimo kontraktą kitam gruodžiui buvo galima tik už 54,65 dolerio. Taigi, gali nusipirkti barelį naftos, laikyti jį sandėlyje, o po metų parduoti jį su 11% pelnu (anot Andy Lipow, iš 33,9% skirtumo reikia atimti finansavimo ir sandėliavimo kaštus) — nieko nerizikuodamas. Tokio dydžio skirtumo, vadinamo contango, nebuvo nuo 1998-ųjų. Besipelnydama iš šios investavimo strategijos Royal Dutch Shell netgi nuomojasi naftos tankerius, kuriuos naudoja kaip plaukiojančius sandėlius.
[via Economist Free Exchange]