N.Roubini: Rusijos rublio laukia devalvacija

Nuo finansinės krizės pradžios Rusija pirmadienį tapo pirma G8 šalimi, kurios kredito reitingas buvo sumažintas. Kredito reitingų agentūra Standard & Poor‘s sumažino Rusijos reitingą nuo BBB+ iki BBB, nes mato padidėjusias grėsmes dėl žemų naftos kainų ir investuotojų traukimosi iš rublinių investicijų, kurios stipriai apkarpė Rusijos užsienio valiutos atsargas: pastarosios sumažėjo nuo 583 mlrd. dolerių rugpjūtį iki 455 mlrd. dolerių šiuo metu. Taipogi, Rusijos bankinė sistema priklausoma nuo užsienio finansavimo, tad valstybei teks išleisti apie 200 milijardų dolerių jai gelbėti. Kredito reitingo perspektyva palikta neigiama, tad kredito reitingai tikriausiai bus ir toliau mažinami ateityje.

O dar prieš šešis mėnesius naftos kainos buvo virš 140 dolerių už barelį, Rusijos ekonomika augo 8%, užsienio valiutos rezervai vis didėjo, ir buvo galima tikėtis, jog rublio stabilumas, bent jau artimiausiu laiku, garantuotas. Rusija irgi, atrodo, jautė savo galią ir nebijojo jos parodyti – konfliktas su Gruzija tik vienas iš pavyzdžių. Bet dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Kitais metais Rusijos ekonomika, Pasaulio Banko prognozėmis, augs tik 3% (nors kai kurie vietiniai analitikai tikisi net 2% ekonomikos susitraukimo).

Iki lapkričio mėnesio Rusijos centrinis bankas palaikė stabilų rublio kursą: jis buvo beveik surištas su dolerio (55%) ir euro (45%) krepšeliu. Bet naftos kainoms stipriai nukritus, ir einamosios sąskaitos problemoms didėjant, aišku, jog rublis tapo per daug stiprus ir turėtų būti nuvertintas. Pastaruoju metu centrinis bankas kas savaitę rublio kursą sumažina apie vienu procentu, bet Roubini teigia, jog tokia politika prie gero neveda – reikalingi žymiai ryžtingesni žingsniai (tokios pačios nuomonės laikosi ir Lars Rasmussen iš Danske)

Centrinio banko neryžtingumas gali būti paaiškintas keliais būdais: Rusijos kompanijos ir bankai turi daug skolų užsienio valiuta, tad stiprus rublio nuvertėjimas išeitų ne į naudą; bankų indėlininkai skubėtų atsiimti pinigus, jeigu suuostų, jog kilo grėsmė rublio devalvacijai (Rusijos indėlininkams tai labai pažįstama: jie prarado pinigus 1990-aisiais, griuvus Sovietų Sąjungai, ir 1998-aisiais, per Rusijos krizę); o be to, Putinas stiprų rublį siejo su Rusijos atsigavimu ir tvirtybe. Tačiau dėl padidėjusios politinės rizikos (dėl Gruzijos konflikto) bei vėliau sekusio bendro kapitalo pasitraukimo iš besivystančių rinkų, centrinis bankas turi imtis veiksmų, nes jo rezervai jau sumažėjo ketvirtadaliu. Kol kas valiutai nebuvo leista itin nuvertėti, o kapitalo srautai nebuvo apriboti – jie buvo finansuojami rezervais. Vietinės palūkanų normos irgi nebuvo pakilusios į stratosferą – rinkoje buvo palaikomas likvidumas, mat didelės palūkanų normos įvestų valstybę į recesiją. Bet jei niekas nebus daroma, valiutos rezervai pasibaigs (arba bus pradėta tikėti, jog jų nebeužteks), kapitalo srautai iš Rusijos dar padidės, vietos gyventojai skubės keisti rublius į dolerius, padidės palūkanos (kad kompensuoti devalvacijos riziką) ir padėtis taps nekontroliuojama. Palaipsniui mažinti rublio kursą irgi nėra geras sprendimas, kadangi ekonomikoje sukuriami tolimesni devalvacijos lūkesčiai. Vienintelis šansas – netikėtai sumažinti rublio kursą kokiais 25%, ir šį naująjį kursą ginti valiutos rezervais. Tikėtina, jog tai turėtų sustabdyti tolimesnės devalvacijos lūkesčius, mat prie tokio kurso rublis nebebūtų pervertintas, o valiutos rezervų jam ginti būti pakankamai daug. Jeigu tik šiai devalvacijai užteks ryžto.

Alice Schroeder: The Snowball. Warren Buffett and the Business of Life

Ši stora, stora (800+ puslapių) knyga yra pirmoji su pačio Warren‘o Buffett‘o (prisiminus vieną qemm įrašą taip ir norisi rašyti „Triušidės Baro“) palaiminimu rašyta jo biografija. Nors autorė Alice Schroeder ir yra kilusi iš finansų srities – ji dirbo analitike ir teikdavo rekomendacijas Berkšyro kompanijos akcijoms – knygoje apie finansus rašoma nedaug. Gal ir gerai, nes knygų apie Buffett‘o investavimo principus yra daugiau nei galima sutalpinti į kelias lentynas.

Ši knyga – apie Buffett‘ą kaip žmogų. O kaip žmogus jis tikriausiai daugeliui imponuoja žymiai mažiau nei kaip investuotojas. Knyga atskleidžia Buffett‘ą kaip itin paprastą, gal net primityvų, uždarą ir ribotą žmogų, kuris nes pats savimi vargu ar galėtų pasirūpinti, jeigu juo nesirūpintų artimieji. Tiesa, jo poreikiai nedideli: jam tereikia ramybės, kad galėtų gilintis į finansines ataskaitas, vyšninės kolos šaldytuve, hamburgerio pietums ir galimybės vakarais internete žaisti bridžą. Visa jo aistra ir darbas sutelktas į investicinės grąžos didinimą, ir tą jis iš tiesų sugeba puikiai, nors jo investavimo kelias nebuvo toks rožėmis klotas, kaip galėtų pasirodyti. Nemažai jo investicijų nebuvo itin sėkmingos: jam nusipirkus akcijas teko ir pakovoti teismuose (Buffalo Evening News laikraščio atveju), ar traukti kompanijas iš skandalų (Salomon Brothers). O kartais tiesiog Buffett‘as nusipirkdavo visiškai netikusį verslą: kaip kad Berkshire Hathaway kompanija, kurios tekstilės verslą po 18 metų bandymų gaivinti teko uždaryti.

Visgi perskaičius knygą peršasi nuomonė, jog Buffett‘o investavimo sėkmė labiausiai priklausoma nuo teisingų vadovų, ir tik po to nuo fakto, jog kompaniją bandoma pirkti pigiai. Nors Buffett‘as investavimo filosofiją perėmė iš Graham‘o, kuris manė, jog geriausia pirkti itin pigias kompanijas, nebūtinai kreipiant dėmesį į jų vadovybės kokybę (jis investavimą lygindavo su nuorūkų rinkimu – mėtosi nemokamai, bet gal dar gali patraukti vieną dūmą), nusipirkęs kelis pigius verslus jis visgi suprato, jog dažnai pigios kompanijos kainuoja pigiai dėl kokios nors rimtos priežasties. Tokias kompanijas Buffett‘as visgi išmoko „apsukti“ surandant gerus vadovus – aišku, tam kompanijos verslo modelis neturėjo būti beviltiškas. Tačiau vėliau jis savo investicijoms ieškodavo kompanijų su itin stipria ir gera vadovų komanda, bei paprastu verslo modeliu, kurį jis galėdavo suprasti: jeigu tokią kompaniją galima įsigyti nebrangiai, sėkmė beveik garantuota.

Buffett‘o gyvenimas daugiausia ir apsiriboja tik investavimu. Nors apie verslus jis gali šnekėti valandų valandomis, kiti jo interesai gana riboti. Gerų draugų ratas irgi ne itin didelis: daugiausiai jie iš verslo srities, kaip kad Katherine Graham, jau mirusi Washington Post savininkė; Bill Gates, kuris tikriausiai yra geriausias Buffett‘o draugas po Charlie Munger, nes su juo galima žaisti bridžą, kalbėtis apie verslą, filantropiją ir bet ką kitą; bei jau ką tik minėtas Charlie Munger, kuris yra ne vien draugas, bet ir patarėjas. Beje, Charlie Munger pasirodė itin įdomi asmenybė: nors jis pradžije buvo teisininkas, bet tapo puikus investuotojas ir mąstytojas, o jo žinios tikrai nesukoncentruotos vienoje srityje – jis puikiai gali kalbėti ir apie pelių dauginimosi ypatumus, ir apie fizikos pasiekimus, ir apie Senovės Romos istoriją.

Tad kokios žmogiškosios savybės padarė Buffett‘ą puikiu investuotoju? Pirmiausia, visiškas susikoncentravimas ir atsidavimas vienai sričiai – investavimui ir pinigų uždirbimui. Jis neturi kitų interesų, tik grąžos didinimą (išskyrus bridžą). Antra – taupumas. Nors gal tai išplaukia iš pirmosios savybės: jo tiesiog nedomina pinigų leidimas ar mėgavimasis gyvenimo malonumais – jam malonumą teikia tik gilinimąsis į verslus ir ataskaitų skaitymas. Ir trečia, jam pasisekė. Jau vien dėl to, kaip jis pats sako, jog gimė ne kur Bangladeše, kur jo aistra kaupti ir didinti pinigus būtų ne daug ko verta.

Ach, tiesa, dar knygoje bent kokius šešis ar septynis kartus paminėta, jog mėgstamiausias Buffett’o kompiuterinis žaidimas (be internetinio bridžo) yra Helicopter. Hmm…