Didžiausia istorijoje finansinė apgavystė

Šį ketvirtadienį į dienos šviesą iškilo tikriausiai didžiausia pasaulyje finansinė apgavystė: pasirodo, fondų valdytojas, buvęs NASDAQ biržos valdybos pirmininkas, Bernard Madoff iš tiesų neturi 50 milijardų JAV dolerių, kuriuos buvo jam patikėję investuotojai – visas jo investavimas tebuvo didžiulė finansinė piramidė. Apie šį žmogų iki praėjusio savaitgalio gal net nedaug kas žinojo: jo klientų tebuvo keletas dešimčių (bet tai reiškia, jog vidutinis klientas buvo investavęs virš milijardo JAV dolerių!).

Bernard Madoff siūlydavo investuoti tik ypač turtingiems klientams ir instituciniams investuotojams (fondų fondams) — jis buvo sukūręs išskirtinumo aurą, tad dažnai teisė investuoti į jo fondą buvo parduodama kaip privilegija. Fondo investavimo strategija buvo gana sudėtinga, buvo prekiaujama pasirinkimo sandoriais (split-strike conversion), tačiau analitikai teigia, jog tokia strategija niekaip negali užtikrinti tokių stabilių ir nuoseklių fondo grąžos rezultatų.

Fondų fondams Madoff fondas labai patiko dėl to, jog valdytojas už paslaugą nieko neimdavo – jo atlygis tebuvo prekybos komisiniai. Aišku, ypač patraukli buvo ir fondo grąža: kiekvieną mėnesį fondo kapitalo prieaugis sudarydavo apie 1%. Kartais mažiau, o kartais daugiau, bet gale metų vis tiek fondo prieaugis buvo labai netoli 10%. Net ir didžiausiu rinkų kritimo metu šių metų spalio ir lapkričio mėnesį fondas krito tik 0,08% ir 1%. Tokios grąžos daugiau nei dešimtmetį užtikrinti neįmanoma, tad jau tai turėjo sukelti įtarimų.

Dar blogiau: aliarmo sirenos turėjo skambėti ir dėl fondo struktūros. Fondo vertybinių popierių saugotojas buvo pats Madoff, tad prižiūrėti fondo buvo neįmanoma. Kompanijos auditą atlikdavo tik trijų žmonių (sekretorės, septyniasdešimtmečio pensininko ir vieno auditoriaus) niekam nežinoma 20 kvadratinių metrų plote įsikūrusi įmonėlė, o juk buvo investuojami 50 milijardų JAV dolerių. JAV vertybinių popierių komisija apie Madoff fondą buvo įspėta jau 1999-aisiais metais, bet kažkaip jis vis tiek veikė iki šiol. Kol rinkos kilo, ir vis atsirasdavo naujų investuotojų, buvo nesunku šią piramidę palaikyti. Tačiau tikėtina, jog ji į viešumą išlindo todėl, kad klientai norėjo atsiimti pinigus – ne dėl to, kad fondas buvo prastai valdomas, bet dėl to, jog klientams patiems reikėjo kamšyti skyles. Ir staiga paaiškėjo, jog pinigų nėra.

Gali būti, jog kai kurie investuotojai manė, jog iš tiesų fondų valdytojas yra sukčius ir naudojasi kokia nors nelegalia schema (tarkim, prekiauja vertybiniais popieriais, naudodamasis viešai neatskleista informacija), bet vis tiek tikėjosi pasipelnyti iš jo investicijų. Priešingu atveju sunku patikėti, jog dideli fondų fondai ar kiti instituciniai investuotojai neatliko bent elementaraus audito prieš investuodami klientų pinigus pas Madoff.

Papildoma įdomi nuoroda į Youtube: pernai metų spalį Bernard Madoff kalba vienoje konferencijoje ir teigia, jog šiais laikais investicijų priežiūra yra tokia akyla, jog neįmanoma ko nors nuslėpti ir atsako į klausimą „taip kaip jūs visgi iš tikrųjų uždirbate pinigus?“

Timothy Ferriss: 4 valandų darbo savaitė

Kartas nuo karto sveika į rankas paimti kokią nors motyvacinę knygą: ne tiek tam, kad sužinotum ką nors naujo (nes, sutikime, visos jos rašo apie tą patį), o daugiau tam, kad gautum naują dozę optimizmo ir ryžto veikti.

Ši knyga manęs neįkvėpė.

Pirmasis trečdalis dar buvo visai nieko: jame rašoma apie savo darbų optimizavimą, trumpai pasakojama tai, ką galima rasti David Allen‘o ar Stephen Covey (visgi gal labiau pastarojo) knygose – neatidėliok, dirbk „protingai“ ir tik tai, kas yra svarbu. Po to kalbama apie tai, jog reikia būti ne korporaciniu vergu, o kurti savo (geriausia internetinį) verslą, kad galėtum nieko neveikti, mėgautis gyvenimu, o pinigai patys kapsėtų.

Idėja gal ir nebloga, bet pasiekiama eiliniam tūlui piliečiui ne taip jau lengvai. Ypač žingsnis po žingsnio sekant autoriaus patarimais (Vienas iš jų: apsimesti susirgusiu ir savaitę dirbti iš namų – namie būsi daug produktyvesnis, o tai pastebėjęs tavo viršininkas tau visada leis dirbti namie, jei tik to paprašysi. O po to kažkokiu stebuklingu būdu būdamas namie, ar keliaudamas po tolimas šalis staiga tapsi keliasdešimt kartų produktyvesnis ir tau beveik nebereikės dirbti).

Net ir savo verslo kūrimo idėjos man pasirodė nepatrauklios, nors kitiems jos gal ir veiksmingos. Matyt per daug skaičiau Seth Godin ir panašių guru, kurie teigia, jog svarbiausia, jog verslas turi būti nuoširdus, išskirtinis ir visaip kitaip remarkable. Tuo tarpu Timothy Ferriss produktų idėjos kvepia teleparduotuvėmis ir ne itin protingų klientų ieškojimu. Man labai sunku suvokti, kaip jogos DVD laipiojantiems po kalnus, sukurtas merginos, kuriai patinka joga per kelias savaites ar prancūziškų marškinių pardavinėjimo internetu verslas gali būti konkurencingas ir pelningas. Ypač kai konkurentams įėjimo į rinką barjerų praktiškai nėra, o verslo savininko tikslas yra ne verslo vystymas, o padirbėjus mėnesį, kad užsukti verslą, keliavimas po pasaulį. Galbūt esu per daug persisunkęs skepticizmu.

Kad ir kaip ten bebūtų, tai tik dar viena iš motyvacinių knygų. Krizės laikais motyvacijos iš tiesų reikia, bet rutinoje įstrigusių darbuotojų tikriausiai dabar mažiau: visi svajoja apie darbo išsaugojimą, o ne išsilaisvinimą iš jo.