Ar vis dar galioja žaliavų super ciklo teorija?

Šiandien OPEC sumažino naftos gavybos kvotas 2,2 milijonų barelių per dieną (Wall Street Journal sako, jog tai „beprecedentinis“ dydis), tačiau tai nesugebėjo kilstelėti naftos kainos: šiuo metu ji, lyginant su vakar diena, yra nugarmėjusi 5 procentais iki 41,40 JAV dolerio už barelį.

OPEC atstovai teigia, jog kažko imtis reikėjo, nes pasaulio ekonomikos augimui lėtėjant, mažėja naftos paklausa (šiandien JAV energetikos informacijos administracija paskelbė JAV naftos paklausos prognozes: 2009-ais metais JAV naftos paklausa iš viso neaugs), o to pasekmė – mažėjančios naftos kainos. Dauguma naftą eksportuojančių valstybių pastaraisiais metais spėjo priprasti prie aukštų naftos kainų, tad jų biudžeto išlaidos smarkiai padidėję, o stipriai sumažėję naftos kainos verčia jas nerimauti. 2,2 milijonų barelių per dieną pasiūlos sumažinimas nuo kitų metų sausio mėnesio atitinka apie 2,5% pasaulio paklausos. OPEC nariai vis dar mano, jog „teisinga“ naftos kaina turėtų būti apie 70-80 dolerių už barelį.

Iki šiol rinkoje vis dar vyravo nuomonė, jog žaliavų kainų kritimas daugiausiai susijęs su buvusiu žaliavų burbulu: kai tik burbulas galutinai subliūkš, žaliavų paklausa iš Kinijos ir kitų besivystančių pasaulio ekonomikų turėti vėl sustatyti į savo vietas. Kitaip tariant, ilgasis žaliavų super ciklas (daugiau nei dešimtmečio ilgumo žaliavų kainų didėjimas) tikrai nesibaigė, jam tik reikia truputį laiko atsikvėpti, o vėliau vėl šturmuosime naujus kainų rekordus. Net jeigu ir esame situacijoje, panašioje į Didžiąją Depresiją, viskas nėra taip blogai: 1930-aisiais žaliavų kainos atsigavo greičiau nei akcijų rinka.

Bet prieš gerą savaitę išleista Pasaulio Banko ataskaita taipogi pradeda klibinti šią tarp rinkos analitikų ir žaliavų kompanijų vadovų vyraujančią nuomonę. Pasaulio Bankas teigia, jog žaliavų bumas, trukęs kone dešimtmetį, baigėsi. Nafta artimiausius metus turėtų svyruoti apie 75 dolerius už barelį (kas nėra taip mažai – dabar ji kainuoja apie 45), o grūdinės kultūros, nors ir brangesnės nei 2003-ais metais, bet bus perpus pigesnės nei šių metų rekordinės kainos. Pasaulio Bankas netgi atmeta teoriją, jog žaliavų gavybos kompanijos, negaunančios finansavimo dėl sudėtingesnių kreditavimo galimybių, mažiau investuos į išteklių gavybą, o tai didins žaliavų kainas ateityje: bankas mano, jog svarbiausią rolę kainoms žais paklausos sumažėjimas, o ne pasiūlos problemos.

Financial Times straipsnyje Javier Blas pastebi, jog dažniausiai žaliavų cikluose kainų kilimas trunka apie dešimtmetį – o tai ir yra beveik tiek laiko, kiek truko pastarasis kainų didėjimas. Tad visgi gal ir šį kartą negalioja tezė „šį kartą bus kitaip“? Kad ir kaip ten bebūtų, net ir žaliavų optimistai nemano, jog artimiausiais metais galima tikėtis itin didelių žaliavų kainų šuolių, taigi 2009-ieji bus lengvesni žaliavų vartotojams, o jų eksportuotojams teks susiveržti diržus. Žaliavų kainų atsigavimas priklausys nuo besivystančių valstybių žaliavų paklausos: didžiausias paklausos augimas pastaruoju metu buvo būtent jose. Tačiau, jeigu tikėsime, jog Kinijos ekonomikos augimas lėtės, žaliavų kainų kilimą reikia atidėti tolimesnei ateičiai. Tiesa, 1998-aisias, kai nafta kainavo mažiau nei 10 JAV dolerių už barelį, dauguma analitikų manė, jog ji vis dar pigs, nors per dešimtmetį ji pabrango 15 kartų (iki šių metų piko). Prognozės yra nedėkingas dalykas, ypač kai reikia prognozuoti ateitį.

Markas Aurelijus: Sau pačiam

Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Nevertos pastangų ir aistros bei kūno malonumai – tai nepadaro tavęs protingesniu ir nesuteikia naudos visuomenei. Gėris yra tavo paskirties visuomenėje vykdymas („jei man lemta būti valdovu, aš turiu valdyti ir dėti tam pastangas, o ne bėgti nuo pareigos į malonumus“), lygiai kaip gėris skruzdėlei yra savo darbo ir gerovės skruzdėlynui didinimas.

Viską žmoguje valdo protas, ir visi sprendimai priklauso tik nuo jo. Todėl tik nuo tavęs priklauso, ar esi liūdnas; nuo tavęs priklauso, ar įsižeidei – niekas negali pakeisti tavo požiūrio tik tu pats. Negalima pykti ant žmonių, kurie daro ką nors bloga – tokia jų prigimtis. Negi pyksi ant erškėčių, kad jie augina spyglius? Nebent galima pykti ant savęs, kad neapsižiūrėjai ir įlipai į juos. Nėra nepakeliamos kančios – jei ji tampa nepakeliama, tu iš karto numiršti ir ji dingsta, o jei esi gyvas, reiškia ji pakeliama.

Dar viena įdomi pastraipa pamąstymui:

O jeigu jie [dievai] turi galią, tai kodėl nemeldi jų, kad nieko nebijotum, nieko netrokštum, dėl nieko nesisielotum, bet prašai, kad tau ką nors duotų arba kad nuo ko nors tave apsaugotų? Juk jeigu dievai apskritai gali padėti žmonėms, tai gali padėti ir šiuo atžvilgiu. […] Kitas meldžia: „O, kad nemirtų mano kūdikis“. O tu melsk „O, kad nebijočiau jo netekti“.

Toks perdėtai didelis atsidavimas likimui šiais laikais gal atrodo neteisingas, bet pasimokyti susitaikyti su tuo, ko nepakeisi, nesižvalgyti į praeitį ir nebijoti ateities tikriausiai verta.