Jeigu pernai metais skaityta Annos Politkovskajos knyga „Putin’s Russia“ rėkte rėkė apie Rusijos valdžios despotiškumą, savivaliavimą, korupciją ir totalitarizmą, tai Financial Times korespondento Andrew Jack knyga „Inside Putin’s Russia“ žymiai mažiau emocinga, nors piešiamas vaizdas panašus.
Boriso Jelcino valdymo laikotarpis labai panašėjo į anarchiją: realią galią turėjo oligarchai, kurie beveik veltui per privatizavimą įsigijo daug valstybinio turto. Tuo metu viską buvo galima nusipirkti: pradedant valdininkų palankumu, baigiant teismais ir konkurentų užsakomosiomis žmogžudystėmis. Net jei ir teismas buvo nepalankus, vis dar buvo galimybė papirkti antstolius: nuo kyšio sumos priklausydavo kaip uoliai jie vykdydavo savo pareigas. Milicija nėra skirta padėti piliečiams, ji yra kyšių prievartavimo organas, vykdantis selektyvią tvarkos priežiūrą. Privatizacijų konkursų laimėtojai nusprendžiami iš anksto, kartais net įrašant į konkurso sąlygas, jog „laimėtojas turi nupirktą naftos perdirbimo gamyklą sujungti su kita naftos gamykla toje pačioje apskrityje“. Kas gi kitas gali laimėti šį konkursą, jei ne tos kitos naftos perdirbimo gamyklos savininkas? Tiesa, tokie korupcijos ir anarchijos mastai tikriausiai susiję ne vien su B.Jelcinu – su panašiomis problemomis susidūrė tikriausiai visos pereinamosios ekonomikos valstybės. Gal tik Rusijoje ši situacija išsilaikė ilgiau, ir jos mastai buvo didesni. Knygos autorius netgi mano, jog korupcija yra itin giliai įaugusi į rusų mentalitetą: teigiama, jog net caro laikais kai kurie valdininkai negaudavo algų, tačiau jiems būdavo suteikiama teisė „imti dovanas“.
Tokiame kontekste į prezidentus buvo išrinktas nelabai kam žinomas slaptųjų tarnybų darbuotojas ir ne itin pasižymėjęs valdininkėlis Vladimiras Putinas. Nors iš pradžių jis atrodė gana silpnas (jo rinkimų kampaniją finansavo B.Jelcino šeimai artimi oligarchai), vėliau jis ėmė ryžtingai įvedinėti savo tvarką. Per pirmąją jo kadenciją stiprinant valstybės galią nuveikta iš tiesų nemažai (knyga išleista 2004 metų pradžioje).
Pirmiausia buvo sutramdyti oligarchai. Nors privatizavimo sandoriai nebuvo peržiūrėti, bet buvo leista suprasti, jog valstybės galia pasikeitė: nuo šiol turi būti mokami visi mokesčiai, o oligarchai nebegali užsiimti politika. Priešingu atveju jų laukia susidorojimas. Tokiu būdu buvo neutralizuoti Berezovskis, Gusinskis, Chodorkovskis, o kartu ir buvo iki galo užgniaužta visa svarbesnė laisva žiniasklaida (NTV, TV6). Tiesa, teigiama, jog žiniasklaida pati pradėjo save cenzūruoti ir „prarado savo nekaltybę“, kai buvo organizuojama V.Putino rinkimų kampanija, finansuojama oligarchų: tuo metu buvo kilusi didelė grėsmė, jog bus išrinkti komunistai, kurie galėjo peržiūrėti privatizavimo sandorius.
Valdžia toliau buvo koncentruojama vienose rankose ir darant savivaldos reformą. Gubernatoriai prarado daug galių, juos pradėjo skirti prezidentas. Kai kurie stipresni gubernatoriai sugebėjo išlaikyti daugiau autonomijos, bet tendencija buvo panaši. Kai kurie besispyriojantys buvo apdovanoti sinekūromis Kremliuje ar kitose valstybės aparato dalyse. Didžioji dalis naujųjų apskričių valdytojų buvo parinkti iš V.Putino aplinkos ir jėgos struktūrų (jie dar vadinami siloviki).
Ekonominė politika lyg ir pamažu krypo liberalizmo linkme, tačiau V.Putino darytos reformos nebuvo labai plačios – pasirinkta mažiausiai skausmingi keliai. Buvo sumažinti mokesčiai, supaprastintos verslų licencijavimo tvarkos, tačiau esmė liko panaši: verslo sąlygos vis dar tebėra sunkios, ypač tose verslo srityse, kurios yra susiję su strateginiais ištekliais ar dominuojančiu valstybės kapitalu.
Rusijos užsienio politikoje 2004-aisiais metais buvo daug optimizmo. Daug vilčių teikė rugsėjo 11-ąją Putino išreikštas JAV palaikymas – atrodė, jog Rusija pagaliau atsikratė pasaulio skirstymo į rytus ir vakarus, ir yra pasirengusi išvien dirbti su JAV. B.Jelcino valdymo metu pasaulis į Rusiją nebuvo linkęs kreipti dėmesio – jos užsienio politika (jeigu tokia iš viso egzistavo) buvo per daug nenuspėjama ir nepastovi. Tuo tarpu šis Putino gestas gražino Rusiją į pasaulio areną. Gaila, bet dabartiniai su Rusija susiję įvykiai rodo priešinga linkme, nors FT korespondentas pažymi, jog visada Rusijos derybinė politika vadovavosi principu „kas mano yra mano, o dėl to, kas yra tavo – derėsimės“, o su tokiais principais visada labai sunku sutarti.
Knygos išvada paprasta: su V.Putino valdymu į Rusiją grįžo „stiprios rankos“ politika. To pasekmė – susilpnėjusi demokratija (likusi tik jos dekoracija), sumažėjusi žodžio laisvė ir pan. Nors patys Rusijos piliečiai neatrodo, jog dėl to labai pergyvena: jie neturi demokratijos tradicijų, ir net caro laikais jie pasikliaudavo stipria valstybe. „Stipri ranka“ įvedė stabilumo, kurio iš tiesų labai reikėjo po B.Jelcino anarchijos. Tačiau knygos autorius pamini, jog visgi pirmosios V.Putino kadencijos metu nebuvo didelių krizių, ekonomika augo net ir be didelių reformų. Vis dar lieka klausimas, ar V.Putinas išliktų toks mylimas vadovas ir sukrėtimo metu: „Kursko“ krizės valdymas kelia tam tikrų abejonių.
Gaila, jog knyga rašyta 2004-aisiais. Labai būtų įdomu paskatyti panašią dabartinės Rusijos situacijos analizę.
Komentarai [7] 
