Dar vieno analitiko svetainė

Lygiai prieš savaitę, liepos 8 dieną, mirė garsus investuotojas seras John‘as Templeton‘as. Taip jau sutapo, jog prieš kelias dienas į mano rankas pateko knyga „Investing the Templeton Way“ apie jo investavimo strategiją.

Templeton pavardė daugiausiai susijusi su Templeton fondais — būtent jis išpopuliarino investicinius fondus, kaip taupymo priemonę paprastiems investuotojams. Iki šeštojo dešimtmečio JAV buvo populiaru tiesiogiai investuoti į akcijų rinką perkant akcijas, o ne fondus, tačiau Templeton fondai siūlė geresnę grąžą, o kartu ir galimybę investuoti už JAV ribų. Templeton visada teigė, jog neverta investicijoms apsiriboti tik namų rinka — pasaulis yra žymiai didesnis, tad praplėtus savo investavimo geografiją galima rasti ir žymiai daugiau bei pelningesnių investavimo galimybių. Dar ir iki šiol Templeton fondų valdytojai (kaip kad Mark Mobius) laikomi vienais geriausių besivystančių rinkų investavimo ekspertų.

Templeton investavimo strategiją galima būtų nusakyti keliais žodžiais: einantis prieš rinką vertės investuotojas. Nors Templeton ir labai pabrėžia atskiros kompanijos finansinio sveikumo svarbą, didžiausios jo investavimo temos visgi labiau susiję su makroekonominėmis tendencijomis. Jis ypač mėgo investuoti krizių laikotarpiu, kai rinkoje vyrauja pesimizmas (JAV prieš pat antrąjį pasaulinį karą, Pietų Korėjoje Azijos krizės metu ir pan). Taipogi jis vienas pirmųjų investavo į Japonijos rinką 1960-aisiais, bei pranašavo Kinijos ekonomikos iškilimą nuo pat 1990-ųjų.

Pasirinkęs šalį investicijoms pagal makroekonominius kriterijus (šalis turėtų turėti aukštą taupymo lygį, einamosios sąskaitos perteklių, neturėtų būti daug apribojimų kapitalo srautams), Templeton dažniausiai pasirenka keliasdešimt stabiliausių kompanijų pagal jų balansus (kompanijų skolos ir nuosavybės santykis neturėtų būti didesnis už vienetą, EBITDA turėtų būti bent jau 6 kartus didesnė už kasmetinius palūkanų mokėjimus) pelno/nuostolio ataskaitas (geriausia, jog kompanijos turėtų geresnes maržas, nei jų konkurentai — tokiu atveju joms žymiai lengviau atlaikyti krizes) bei santykinius rodiklius (kompanijos turi būti labai pigios, lyginant su kitomis pasaulio bendrovėmis pagal P/E ar P/BV rodiklius). Geras indikatorius, Templeton nuomone, yra du kartus mažesnis EV/EBITDA santykis, lyginant su kainomis, kurias moka strateginiai investuotojai pirkdami panašias kompanijas. Į rinką einama tada, kai tikima, jog akcijos kainuoja 50% mažiau nei jų tikroji vertė.

Vienas svarbesnių investavimo principų: investuoti galima tik remiantis skaičiais, kokybinė kompanijos analizė nėra labai svarbi. Taip, gera kompanijos vadovybė suteikia papildomos vertės kompanijai, bet yra žymiai geriau investuoti į puikų verslą su vidutiniška vadovybe nei į vidutinišką verslą su puikia vadovybe. Gal dėl to, Templeton investuoja tam tikromis „temomis“: tarkim, nusprendęs, jog Japonijos akcijos yra gera investicija, pasirenka keliasdešimt pigiausių ir stabiliausių ir taip diversifikuoja savo portfelį.

Sekti Templeton investavimo strategija nelengva, kadangi dažniausiai tai reiškia eiti prieš rinką. Templeton nekreipia dėmesio į rinkos nuomonę (net persikėlus gyventi į Bahamus, ir esant toli nuo Wall Street’o, jo investavimo rodikliai nesuprastėjo) — jis pats daro savo sprendimus, neklausydamas niekeno patarimų. Dažniausiai tai lemia, jog jis pirmasis atranda investavimo galimybes, kurių niekas kitas nemato, arba perka iš panikuojančių tada, kai jau niekas nebemato prošvaisčių. Ne kiekvienais metais ši strategija pasiteisina (kaip kad ji nepasiteisino dot.comų laikais), tačiau laikantis tokio investavimo reikia būti pasiryžusiam atlaikyti psichologinį spaudimą ir tikėti savo idėjomis. O tai dažniausiai nėra lengva.

G. Sorošo bendražygis, kartu su juo įsteigęs Quantum fondą Jim Rogers, turėjo gyvenimo svajonę: motociklu apkeliauti pasaulį. Užsidirbęs pakankamai milijonų, būdamas trisdešimt septynerių metų amžiaus, jis „išėjo į pensiją“ ir ėmėsi paversti savo svajonę realybe. 1991-aisiais metais jis, įveikęs 65 tūkstančius mylių, motociklu apkeliavo visą pasaulį ir apie šią kelionę parašė knygą „Investment Biker“.

Savaime suprantama, investuotojas, keliaujantis po keisčiausias šalis, jose daugiausia domisi ne kultūra ar turistų traukos objektais (nors apie juos, ypač kurie dar nėra labai plačiai žinomi masiniam turizmo paslaugų vartotojui, irgi nemažai pasakojama), bet šalies ekonomika ir investavimo galimybėmis. Pabuvus šalyje keletą dienų ant motociklo gana nesunku nuspręsti, ar joje vertėtų giliau pasidomėti investavimo galimybėmis: daug ką apie šalies biurokratiją pasako imigracijos procedūros, korupcija bei kyšių prievartavimas, juodoji valiutos rinka (jeigu ji egzistuoja, ir vietinės valiutos bei dolerio santykis labai skiriasi nuo oficialiojo, investuoti tikrai neverta) bei ar lengva rasti pirkti benzino. 1991-ieji metai buvo didelių permainų laikais juk tai metai, kai byrėjo Tarybų Sąjunga. Rytų Europoje kūrėsi naujos demokratijos, bet ekonomikos dar nebuvo visiškai laisvos, o hiperinfliacijos laikotarpis dar buvo tik ateityje. Važiuodamas per Sibiro platybes bei naująsias laisvas Rytų Europos valstybes ir matydamas tuščias parduotuves, bet itin mažas kainas, Jim Rogers teisingai numatė, jog atsivėrus tarptautinei prekybai, Rytų Europoje reikia laukti nemažos infliacijos. Investavimą šiame regione jis (teisingai) laikė dar per daug ankstyvu — tam reikia palaukti ekonomikos stabilizavimosi.

Tiesa, kitos Jim Rogers įžvalgos Rytų Europos atžvilgiu buvo per daug pesimistiškos. Važiuodamas motociklu per Afriką, ir daugelyje valstybių matydamas didelę ekonominę betvarkę, politinę diktatūrą, valiutos nestabilumą, hiperinfliaciją, korupciją ir pilietinius karus tarp genčių lygiai tokią pačią ateitį prognozuoja ir Rytų Europai. Tik Afriką tuo metu Jim Rogers vertino kaip pažengusią kokiu dešimtmečiu pirmiau nei post-sovietinę erdvę, nes „Afrikoje jau visi supranta, kad tokia politika niekur neveda, tuo tarpu rytų europiečiams šiais klystkeliais dar teks nueiti“.

Jim Rogers įspūdį padarė Kinijos gyventojų darbštumas ir sugebėjimas itin efektyviai panaudoti turimus resursus — jam ypač didelį kontrastą sudarė kaimyninė Rusija, kuri, turėdama platųjį Sibirą, visiškai netaupė gamtos išteklių. Kinija autoriui patiko ir tuo, jog jos vyriausybė darė nuoseklius žingsnius link rinkos ekonomikos (nors visai neseniai buvo įvykęs Tiananmenio aikštės skerdynės). Dar ir dabar Jim Rogers labai tiki puikia Kinijos ekonomikos ateitimi: paskutinė jo knyga, išleista pernai metais, vadinasi „A Bull in China“.

Tad kokia yra ideali valstybė, į kurią investuotų Jim Rogers? Pirmiausia, neturi būti jokių apribojimų kapitalo srautams į ir iš šalies, o šalies valiuta turi būti laisvai konvertuojama: investuoti į šalį, kai nelabai aišku, kaip bus įmanoma pinigus iš jos atsiimti yra žymiai per anksti. Labai svarbu, jog šalis eitų liberalizavimo linkme, ir ekonominės laisvės norėtų visos šalies politinės jėgos: nėra prasmės investuoti ten, kur po keleto metų į valdžią atėję kitos pakraipos politikai visas reformas nubrauktų ir šalį grąžintų į prieš tai buvusią padėtį. Be to, būtų labai gerai, jei apie akcijų rinką niekas nebūtų girdėjęs — tai dažniausiai reiškia, jog akcijos bus pigios. Jeigu straipsniai akcijų rinkos tema pasirodo vietinių dienraščių pirmuose puslapiuose, investuoti į šalį tikrai per vėlu — nebent galima tokią šalį „shortinti“. Kai jau pasirinkta valstybė investicijoms, tereikia nupirkti kokią dešimtį didesnių kompanijų su stipriais balansais ir stabiliu verslu.

Nuo to laiko, kai Jim Rogers keliavo po pasaulį motociklu, praėjo septyniolika metų. Jis rašo, jog po 25-erių metų norėtų kelionę pakartoti ir pamatyti, kaip pasaulis pasikeitė per tą ketvirtį amžiaus. Daug įžvalgų iš tiesų buvo teisingos: Kinija tapo stipria ekonomika, Rytų Europa pergyveno hiperinfliaciją, didžioji dalis Afrikos valstybių taip ir nesugebėjo praturtėti ir susitvarkyti savo ekonomikų, Japonijos rinka patyrė didelį nuosmukį. Bet dalis autoriaus prognozių buvo labai jau netikslios: Rytų Europa tapo pažengusiomis rinkos ekonomikomis, Čilė netapo pirmojo pasaulio šalimi, Argentina patyrė ne vieną krizę, Rytų Europa netapo diktatorių irštva ir joje nesiplieskė karai (išskyrus Jugoslaviją). Kol kas ypač neteisinga Jim Rogers prognozė, jog iki kokių 2040-ųjų metų labai pakis tarptautinės valstybių sienos (ypač Afrikoje, gentiniu principu), o didžiosios valstybės subyrės (Indija turėtų skilti į tris dalis, Brazilija į dvi ir t.t.) Galbūt tokios mintys autoriui kilo dėl laikmečio dvasios: 1991-ieji tikrai galėjo leisti tikėtis dar ne vienos didelės valstybės subyrėjimo. Tačiau nemažai įžvalgų apie makroekonominio stiliaus investavimą išlieka aktualios ir dabar.

Niekam ne paslaptis, jog paskutiniu metu naftos kainos siekia naujas aukštumas. Neretai dėl to yra kaltinami spekuliantai — pastaruoju metu tapo itin populiaru investuoti į žaliavas, o ypač naftą. Juk kuo daugiau investuotojų ir fondų nori pirkti naftos, tuo labiau kyla kainos — bent jau taip argumentuojama spekuliantų vaidmuo naftos kainų kilime. Ir iš tiesų, naftos sandorių biržose nuo 2004-ųjų padaugėjo tris kartus (nors naftos kaina irgi patrigubėjo).

Bet prieš kelias savaites britų savaitinis žurnalas The Economist pateikia kitą versiją: visgi spekuliantai gal būt niekuo dėti. Didėjanti naftos kaina iš tiesų pritraukė investuotojus, bet ne atvirkščiai, kadangi nėra aiškios koreliacijos tarp spekuliantų aktyvumo ir žaliavų kainų. Kaip tik, tos žaliavos, kuriomis nėra prekiaujama biržose (o tuo pačiu, jas itin sunku įsigyti spekuliaciniais tikslais) pabrango dar daugiau nei nafta: kadmis pabrango dvigubai daugiau nei nafta, netgi ryžių kainų kilimas buvo spartesnis. Tuo tarpu tokios žaliavos kaip nikelis, kuriomis visgi prekiaujama biržose, nepaisant didėjančio spekuliacinių pinigų srauto spejo beveik dvigubai atpigti.

Spekuliantų pinigai, plaukiantys į naftos rinką, nedidina naftos kainų, kadangi investuotojai iš tiesų neperka pačios naftos — jie perka ateities sandorius. Kai ateina laikas ateities sandoriui išpildyti (t.y. reali nafta turėtų būti pristatyta pirkėjui), investuotojai arba parduoda naftą realiems pirkėjams, arba tiesiog pasiima pelną grynais: investuotojui tikros realios naftos niekada netenka pačiupinėti. Bet kuriuo atveju, fizinė nafta nedingsta iš rinkos, ji nėra kažkur užslepiama sandėliuose: investuotojai realiai tik lažinasi iš naftos kainos kilimo. Jeigu iš tiesų spekuliantai būtų didelė jėga, nustatanti naftos kainas, jos turėtų kristi kiekvieną kartą, kai baigiasi ateities sandorių galiojimo laikas (mat spekuliantams būtinai ateities sandorius reikia „uždaryti“ arba parduoti, prieš jiems baigiant galioti — ką jie veiktų su realia, o ne „popierine“ nafta?). Vieninteliai tikrieji realios naftos vartotojai yra naftos perdirbimo įmonės. Be to, teigiama, jog visos lėšos, investuotos į žaliavų fondus ar panašias spekuliacines finansines priemones, sudaro tik apie 225 milijardus JAV dolerių, o tai tik lašas jūroje, palyginus su 50 trilijonų JAV dolerių metine apyvarta visoje pasaulinėje naftos rinkoje.

Rytų Europos akcijų rinkos plačios, ir dviese su Donatu nebespėjame jų visų aprėpti, tad mums reikia pagalbos. Ieškome žmogaus, kuris galėtų dirbti analitiku ir padėtų mums valdyti mūsų investicinį portfelį. Analitinio darbo patirtis nėra būtina (labai lauktume paskutinių kursų ekonomikos ar vadybos studentų(čių)), bet labai tikimės, jog žmogus bus nusiteikęs sparčiai tobulėti ir mokytis — nors tai dažniausiai lengva, jeigu žmogus protingas ir domisi finansų rinkomis.

Ką mes siūlome? Labai įdomų darbą: jums teks vertinti įvairiausias Rytų Europos kompanijas, gilintis į jų finansinius duomenis, domėtis jų perspektyvomis, bendrauti su jų vadovais, užsienio analitikais, aiškintis, nuo ko priklauso vienos ar kitos kompanijos pelningumas (ar žinojote, jog kilogramo pomidorų kaina Gruzijoje priklausomai nuo mėnesio kinta nuo keliasdešimt centų iki septynių dolerių?) ir visaip kitaip mums padėti nuspręsti, kurias akcijas mums reikia pirkti, ir kurias parduoti. Kadangi finansų pasaulis pradžioje gali pasirodyti painus, mes stengsimės jums padėti jame susigaudyti ir kuo greičiau įgyti reikiamos patirties — esame suinteresuoti jūsų augimu.

Ko mes iš jūsų tikimės? Kad turėtumėte puikų analitinį mąstymą ir norą tobulėti bei domėtis finansų rinkomis. Dar labai reikėtų, kad gerai šnekėtumėte angliškai, nes kitaip su įvairių tautybių žmonėmis susikalbėti beveik neįmanoma. Tiesa, rusų kalba yra privalumas, nes buvusioje Sovietų Sąjungoje ja dažnai naudojamasi. Savaime suprantama, turite būti krimtę ekonomikos ar bent jau vadybos mokslus ir, galbūt, nutuokti, kuo skiriasi terminas „livestock“ nuo „preferred stock“ (ar bent jau greitai naudotis Google). Ir dar reikėtų noro retkarčiais pakeliauti į ne itin ekonomiškai išsivysčiusiais valstybes, kaip kad Bosnija ar Gruzija, kuriose dar nedaug vakarų investuotojų yra įkėlę kojas (ir kur naktiniai klubai prilygsta tik lietuviškoms kaimo diskotekoms). Bet didžiąją dalį laiko dirbsite Vilniuje.

Jeigu susidomėjote, siųskite CV ir kelis sakinius apie tai, kodėl norite šio darbo man adresu petras@auroraholding.lt

ATNAUJINIMAS: Radom!

Vienas populiariausių praėjusios savaitės New York Times straipsnių duoda puikią visų patarimų asmeninių finansų klausimais santrauką:

Index (mostly). Save a ton. Reallocate infrequently.
Pirk (daugiausia) indeksinius fondus. Daug taupyk. Investicijas keisk retai.

Paprastam investuotojui geriausia savo lėšas patikėti indeksiniams fondams, kadangi jų valdymo mokesčiai būna mažiausi, o tuo tarpu jų grąža neretai aplenkia aktyviai valdomų fondų grąžą — tik nedaugeliui fondų valdytojų ilguoju laikotarpiu pasiseka investuoti lėšas pelningiau nei indeksas. Tačiau tai nereiškia, jog paprastas investuotojas turi apsiriboti tik indeksiniais investavimo produktais: bet, norintis rizikuoti labiau, ir rinktis kitus investavimo produktus, tam turėtų skirti tik nedidelę savo turto dalį. Riziką reikia valdyti.

Tikriausiai sunkiausiai įgyvendinamas, nors paprasčiausias, patarimas yra „daug taupyk“: tiesiog reikia išleisti mažiau, nei uždirbi. Finansinės laisvės nepasieksi, jeigu išleisi daugiau nei uždirbi, o ir tikėtis staiga praturtėti iš netikėtai nusisekusios spekuliacijos biržoje irgi yra naivu. Asmeninių finansų valdymas padeda pasiekti finansinę laisvę, tačiau tai yra ilgas (ir nuobodus) procesas, trunkantis ne vienerius metus. Kadangi dažniausiai esame išleisti nemažai, o mūsų norai neriboti, geriausia susidaryti kokį nors griežtą taupymo planą, ir, tarkime, kiekvieną mėnesį tiesioginiu debetu automatiškai už dalį atlyginimo nusipirkti investicinių fondų. Jei pinigų net nepamatai (jie iš karto investuojami), tai nekyla pagundos juos iš karto išleisti.

Dar vienas patarimas: nesimėtyti tarp savo investicijų. Jeigu nutarei investuoti ilgam, tai neverta panikuoti, jeigu rinkose įvyko korekcija. Taipogi neverta savo investicijų kas kelis mėnesius perkelti iš vieno fondo į kitą — dažniausiai nieko daug tuo nelaimėsime, tik sumokėsime komisinius. Svarbiausios investuotojo savybės yra kantrybė ir disciplina — reikia daug užsispyrimo, kad nenukrypti nuo užsibrėžto investavimo (ir taupymo) plano.

Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:

Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.

Pasaulis tampa plokščias — jeigu anksčiau dėl darbo vietos, ar dėl rinkos buvo konkuruojama tik su kaimynu, ar kita tos pačios šalies kompanija, tai dabar dėl tos pačios darbo vietos ar rinkos dalies konkuruojama su visais: ir su pigiai dirbančiais milijardu kinų; ir su keliais šimtais milijonų indų; ir su keliasdešimt milijonų itin protingų ir vakarietiško gyvenimo ištroškusių rytų europiečių. Internetas, kompiuteriai, komunikacijos, laisvas idėjų keitimasis (tiesa, Kinijoje, dar ne visai) — visa tai vienoda tiek amerikonams, tiek indams ar europiečiams. Žaidimo laukas išsilygina, o konkurencijoje laimės nemiegantys.

Kartais iš tiesų, kai paskaitai kokių nors straipsnių apie tai, kaip Londono finansininkai samdosi krūvas pigių indų analitikų, kurie analizuoja kompanijas, ir nudirba didžiąją dalį fondų valdytojų darbo, kyla neviltingas klausimas „kaip, po velnių, su jais konkuruot?“ :)

Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.

Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita. O net jeigu ir darbuotojai nėra atleidžiami, vis tiek autorė mano, jog kažkas yra ne taip, jeigu kompanija savo pelną skiria plėtrai ar dar kokiam tikslui, o ne metų pabaigoje išmoka premijas darbuotojams (pateikiamas knygyno „Borders“ pavyzdys: va, kokia bloga vadovybė, jie skyrė uždirbtus milijonus naujų knygynų atidarymui, kai galėjo mums pakelti atlyginimus — ir visa tai dėl vardan kažkokios konkurencijos su kitu knygynų tinklu „Barnes & Noble“).

Jaučiu, kad mano kapitalistinė ir autorės socialistinė pasaulėžiūros yra taip toli viena nuo kitos, kad mums sunku suprasti vienas kitą. Mano nuomone, kompanijos vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pelno akcininkams. Kompanijos nėra labdaros organizacijos, kurios privalo dalintis savo pelnu su darbuotojais, juo labiau aukoti savo plėtros galimybes. Konkurencinė kova nuožmi, ir kapitalistinėje laisvosios rinkos ekonomikoje nėra šansų išlikti kompanijoms, kurios maksimizuoja darbuotojų atlyginimus, o ne pelną.

Nemažai puslapių knygoje skirta ir baisioms darbo sąlygoms Azijos šalių gamyklose aprašyti. Dvylikos ar keturiolikos valandų darbo diena, draudimas eiti į tualetą, uždirbami tik keli doleriai per dieną gaminant „Nike“ sportbačius ar „Gap“ drabužius… Taip, iš tiesų darbo sąlygos labai sudėtingos, ir nei vienas lietuvis (o tuo labiau kanadietis ar amerikonas) nenorėtų ten dirbti. Tikriausiai net jei mokėtų tris kartus didesnį atlyginimą, kurį galima gauti Lietuvoje.

Bet filipinai ar vietnamiečiai ten dirba. Ir savo noru. Juk bet kada tie darbininkai gali pasirinkti dirbti kitur. Tik, deja, dažniausiai kita geriausia alternatyva tėra dirbti ryžių laukuose, ir turėti dar mažesnį pragyvenimo lygį. Žmonės Azijos šalyse gyvena taip skurdžiai, kad net pragariškos darbo sąlygos už kelis dolerius per dieną yra geresnis gyvenimas nei kitos alternatyvos. Bet kodėl kompanijos moka tokius mažus atlyginimus, ar neturėtų jos mokėti tiek, kad darbininkai nesijaustų skurdžiais? Atlyginimus nustato rinka, ir jie maži dažniausiai dėl to, jog darbo pasiūla yra didelė — už kelis dolerius nuvilioti dar vieną ryžių augintoją ir įdarbinti jį siuvant sportbačius nėra sunku. Nors darbininko dalia atrodo sunki, bet kol yra dar daug valstiečių ar šiaip skurdesnių gyventojų, kurie sutinka keistis su juo vietomis — atlyginimai neturėtų kilti. Jie kyla tik tada, kai darbuotojų resursai tampa išsemti (kaip kad buvo pastaruoju metu Lietuvoje — atlyginimai kilo, nes trūko darbuotojų, o ne dėl to, jog kompanijos tapo labiau dosnesnės ir primiršo savo pelno siekimo tikslą).

Analogiškai autorės pasibaisėjimą darbuotojų išnaudojimu Azijoje galima pritaikyti ir Lietuvos atveju. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje per metus sudaro gal $7000, kas JAV tikriausiai būtų laikoma žemiau skurdo ribos. Ar neišnaudoja vakarų kompanijos lietuvių samdydamos juos už tokius menkus atlyginimus? Ar neturėtų jos mokėti Lietuvoje tokių pat atlyginimų, kaip ir savo tėvynėje? Viskas būtų puiku, tik įtariu, jog susidurtume su tokia situacija, kai dirbtų tik keli išrinktieji, o didžioji dauguma liktų bedarbiais.

Skaitinėju dabar Naomi Klein knygą „No Logo“. Tikėjausi, jog su autorės mintimis bus žymiai sunkiau sutikti, tačiau, perskaičius apie trečdalį knygos, noras paprieštarauti dažniausiai kyla tik tuomet, kai autorė ima kalbėti labiau apie ekonominius, nei marketingo ar socialinius dalykus. Taip, marketingas, „brendingas“, reklama labai stipriai įsiveržė į mūsų pasaulį, gal būt tai neigiamas dalykas. Nors, tiesą sakant, nesu tuo tikras, nes visos tos reklamos gal būt kuria pridėtinę vertę, nes juk perki daiktą ne dėl jo funkcijos, o dėl to, kaip jis tau leidžia jaustis („the way it makes you feel“). Galų gale, juk pasirinkimas egzistuoja: visada galima rinktis produktus be prekinio ženklo, visada galima namie pasidaryti sumuštinį, vietoj to, kad valgytum McDonald’s, visada galima išgerti kavos nuošalioje kavinėje, vietoj to, kad gertum ją Starbucks, visada galima dėvėti paprastus sportbačius vietoj Nike.

Bet labiausiai iki šiol knygoje mane nustebino skyrius, kuriame autorė pasisako prieš prekybos tinklus (ne vien „Maximas“, bet kartu ir „Starbucks“ ar „McDonald’s“) — jie yra blogai, nes nužudo pasirinkimą. Atėjęs į miestelį „Wal-Mart“ priverčia užsidaryti mažas parduotuvėles, „Starbucks“ nužudo mažas kavinukes ir t.t. su dideliais tinklais kovoti neįmanoma, nes jie turi galią tiekėjams, todėl gali pasiūlyti mažesnes kainas („kainos, kurias mažos parduotuvės gauna iš didmenininkų, yra didesnės nei tos, kuriomis „Wal-Mart“ pardavinėja visiems“), o be to, kaip konkuruosi su tokiu milžinu, kuris vienu metu savo parduotuvėje siūlo 70,000 pavadinimų prekių? O ir kova su „Starbucks“ beveik neįmanoma — pabandyk nukonkuruoti jų prekinį ženklą.

Man, kaip ekonomistui, tokie pabėdavojimai apie konkurenciją atrodo ganėtinai keisti. Jeigu iš tiesų nedidelė parduotuvėlė šalia namų suteikia tokią didelę vertę (na, tarkim, atsiranda galimybė draugiškai ir asmeniškai pabendrauti su pardavėju, kuris gal būt yra net ir savininkas), tai pirkėjai ir toliau turėtų eiti apsipirkti ten, o ne į didelį prekybos centrą miestelio pakraštyje. Jeigu „Starbucks“ yra toks didelis blogis, nesuteikiantis geresnio aptarnavimo ir neverdantis geresnės kavos už tą pačią kainą, tai niekas jame neitų pirkti savo šokoladinės moccachino, apibarstytos cinamonu. Atėjus šiems dideliems konkurentams pasirinkimas neišnyksta: vartotojai gali rinktis kur leisti savo pinigus. Deja, jie pasirenka jiems geresnį variantą ir pinigus leidžia ten, kur jie suteikia daugiau naudos. Juk žymiai patogiau vieną kartą savaitgalį apsipirkti dideliame prekybos centre, nei kad kas dieną bėgioti po keletą mažų parduotuvėlių.

Konkurencija nesumažina pasirinkimo. Ji pagerina pasirinkimą. Bet jeigu vartotojai staiga pradeda nesirinkti tavo prekės ar paslaugos dėl to, jog atėjo geresnis konkurentas, tai neverta kaltinti aplinkos ir griežti danties ant viso pasaulio (tame tarpe ir tų „kvailų vartotojų“, kurie neseniai buvo klientai). Problema ne aplinkoje, problema tavo prastesniame siūlomame produkte/paslaugoje. Jei vis dar būtum geriausias miestelyje, su šia problema nesusidurtum.

Praėjusią savaitę pirmą kartą lankiausi Turkijoje. Nors ir turime teisę ten investuoti, iki šiol tai buvo visiškai neištirtas kraštas. Turkijos rinka labai skiriasi nuo kitų rinkų, kuriose aktyviai dirbame: ji turi labai specifines makroekonomines rizikas (kurios pasireiškia labai nestabiliu valiutos kursu), jos likvidumas žymiai didesnis, o rinkos žaidėjai žymiai stambesni ir profesionalesni.

Kompanijos, su kuriomis susitikau, atrodė tikrai nebrangios (sparčiai auganti kompanija, kurios verslas tampriai susijęs su vidaus vartojimu, kainuoja 5 EV/EBITDA ir 6-7 P/E) jeigu esi pasiryžęs prisiimti visą makroekonominę riziką. Turkijos vidinė rinka man pasirodė labai suvaržyta: pieno, mėsos importas ir eksportas beveik neįmanomas, vaistines gali turėti tik farmacininkai (ir tai, tik po vieną vaistinę, nebent vestų farmacininkę — tada šeima galėtų turėti dvi vaistines). Verslas dažniausiai Turkijoje smulkus, grįstas šeimyniniu pagrindu: netgi didžiosios listinguojamos kompanijos priklauso šeimų holdingo kompanijoms. Vietiniai sako, jog labai retai taip būna, jog daug pasiekęs verslininkas sėkmingai perduotų verslą naujai kartai — dažniausiai vaikai turtą iššvaisto (ar bent jau neturi tokio susidomėjimo verslu). Parduoti verslą kitai kompanijai neįprasta.

Turkijos rinka — likvidi, todėl investuotojai, kuriuos sutikau konferencijoje, investuoja globaliai ir valdo milžiniškas lėšas. Jų investavimo geografija neapsiriboja besivystančia Europa (tiesa, jie dažniausiai investuoja tik Lenkijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, neskaitant likvidžių NVS šalių), taigi buvo labai įdomu sužinoti, ką jie mano apie kitas rinkas. O kai kurios iš jų tikrai egzotiškos: Nigerija, Saudo Arabija… Arabų pasaulis investicijoms vargu ar tinkamas: vietiniai gyventojai išpuikę, nes pinigų ir taip nėra kur dėti. Jei susitari susitikti su kokiu nors šeichu, tai tikriausiai susitikimas neįvyks, nebent užsispyręs lauksi keletą dienų koridoriuje. Panašiai apie arabus rašo ir The Economist: ketvirtadalis vietinių arabų darbuotojų į darbą nesivargina ateiti. Nepaisant didžiulių naftos turtų, tikrieji galios centrai arabų pasaulyje visgi yra labiau diversifikuotos ekonomikos — Egiptas, Sirija, Iranas ir netgi Irakas.

Šią savaitę teko su kitais vakarų investuotojais apsilankyti toje vienintelėje Europos šalyje, kur investuoti beveik neįmanoma — Baltarusijoje.

Pasienyje didelių problemų nebuvo, nors sienos kirtimo procedūra (važiavome su mašina) gana sudėtinga: reikia susitikti su keturiais skirtingais Baltarusijos pareigūnais, kurie arba išrašo kokį nors lapuką, arba uždeda štampelį, arba tiesiog paėmę anksčiau išrašytąjį lapuką pakelia užtvarą. Visgi lengvųjų mašinų eilių nebuvo (tuo tarpu įvažiuoti į Lietuvą laukė nemažokai sunkvežimių), tad apsisukome gana greitai.

Minskas — tikriausiai pats švariausias miestas kokį teko matyti gyvenime. Prospektai labai platūs, visos erdvės be galo atviros, namai sustatyti retai. Tiesa, namai — sovietinio funkcionalizmo architektūros paminklai, tad dideliu grožiu jie nespinduliuoja. Bet visa ta nukirptõs vejõs, betoninių daugiaaukščių ir vienodai suplanuotų erdvių samplaika dvelkia sovietine idile. Lyg iš atviruko, pavadinimu „Dabar liaudies žmonės gali džiaugtis patogiais daugiaaukščiais, iškilusiais ką tik pastatytame naujoviškame Lazdynų rajone“.

Per dvi dienas susitikome su keletu didelių kompanijų vadovų bei centrinio banko atstovais. Nors kai kuriose kompanijose ir buvo galima įžvelgti tam tikrų vakarietiško verslumo požymių, daugiausiai atrodė, jog mes ir baltarusiai kalbame visiškai skirtingomis kalbomis: jie gyrėsi, kaip savo darbininkams moka didžiausias algas šalyje, kaip jie remia žirgų sportą, tarp savo penkiasdešimties verslų turi alaus daryklą ir medienos cechą, nors daugiausiai užsiima traktorių gamyba, kaip jiems dotacijas duoda valdžia ir kaip niekam šioje šalyje pinigų netrūksta. O klausimai apie tai, kaip jie nusprendžia į kurį kompanijos verslą investuoti uždirbtas lėšas, kad didinti kompanijos pelną jiems atrodė iš vis nesuprantami: juk mes ne dėl pelno dirbam, mus labiausiai žavi pats procesas! Tad, jeigu vadovui šiuo momentu labiausiai patinka statybų pramonė, tai jis investuos į statybas, o čia pelningumas juk visai nesvarbu. Savaime suprantama, jiems taip ir liko nesuprantama, koks buvo mūsų kelionės tikslas — atvažiuoja visokie užsieniečiai ir sako, jog nori duoti pinigų investicijoms, bet juk turim mes tų pinigų: geriau autobusą kokį iš mūsų nupirktumėt.

Kiek geresnis vaizdas susidarė antrame didžiausiame Baltarusijos banke — bent jo darbuotojai žinojo, kas yra nuosavo kapitalo grąža (ROE). Ruošiamasi apie penktadalį banko privatizuoti IPO būdu arba parduodant akcijų dalį finansiniam investuotojui. Tiesa, tas bankas bankinių funkcijų atlieka ne tiek ir daug, jis labiau egzistuoja kaip valstybės agentas dotacijoms žemdirbiams paskirstyti, kokios nors didesnės iniciatyvos banko vadovybė savarankiškai vargu ar gali imtis.

Tuo tarpu susitikimas su centriniu banku (kuris lyg ir garsėja kaip viena liberaliausių Baltarusijos institucijų) praėjo tragiškai juokingai: taip ir liko pareigūnai nesupratę, kas yra tie investuotojai į akcijas, ir ko čia jie iš jų nori. Sulaukėm klausimų kaip kad „tai sakot esat fondų valdytojai ir investuojat į kompanijas — papasakokit apie kokį nors paskutinį projektą, kur savo veikla padėjot kompanijai“. Negi imsi dabar ir sakysi, jog mes tik savo pelno siekiam ir pinigų už dyką nedalinam… nepatogu net.

Jeigu dvi Baltarusijos ekonomikos problemas — kompanijų neskaidrumą ir besaikį rinkos reguliavimą — buvo galima nuspėti iš anksto, šiek tiek teko nustebti sužinojus, jog kompanijos susiduria ir su darbo jėgos trūkumu. Statybininkai išvažiavę į Rusiją, o bent kiek labiau kvalifikuota darbo jėga dirba Ukrainoje ar kitose rusakalbėse šalyse. Kijevas baltarusiams atrodo kaip itin pažangi finansų sostinė. Tuo tarpu labiausiai Baltarusija besidomintys užsienio investuotojai yra rusai ir lietuviai.

Vakare teko apsilankyti viename geriausių Minsko naktinių klubų „Overtime“, įsikūrusiame ledo rūmų rūsyje. Jei Kijevo ar Maskvos naktiniai klubai lenkia vilnietiškuosius savo ekstravagancija tiek, kiek Hugo Boss ar Prada parduotuvės lenkia Maximos drabužių kolekcijas, tai Minsko naktinį klubą galima lyginti tik su Gariūnų produkcija: interjeras buvo ne ką geresnis nei studentų valgykloje, nors muzika grojo visai nebloga (šiuolaikiniai hitai, su vietiniais šokių ritmais ir retsykiais įmaišytu nostalgišku eurobytiniu „it’s my life!“ iš 90-ųjų glūdumos). Kainos klube nedidelės (Cuba Libre kainavo 13 litų), tačiau niekaip bankomatai nenorėjo priimti lietuviškų banko kortelių: neveikė nei Visa, nei MasterCard, nei Visa Electron.

Žodžiu, tobulėjimui vietos yra labai daug. O portfelinėm investicijom šalis tikrai dar nesubrendusi.