Henrikas Daktaras: Išlikt žmogumi. Autobiografija.



Prieš kelias dienas į mano rankas pakliuvo Henriko Daktaro autobiografija pavadinimu „Išlikt žmogumi“. Net nepamenu, kokiais keliais gavau nuorodą į jos elektroninę versiją (tikriausiai reikia dėkoti kažkam iš Twitter draugų). Įnikau ją skaityti, nes Henrikas Daktaras tikrai turi ką papasakoti. Ir iš tiesų, pasakoja jis nemažai, tačiau tik apie savo gyvenimą kalėjimuose ir įvairiausias muštynes, o visi kiti įdomiausi gyvenimo faktai nėra atskleidžiami.

Tiesa, perskaitęs šią knygą supranti, jog ji tikriausiai ir negalėjo būti kitokia. Knygoje atskleidžiama daug gyvenimo už grotų detalių, aiškinamos tarp nusikaltėlių vertinamos moralinės nuostatos: nepalikti draugų, neskųsti, nieko neišduoti. Tad nieko keisto, jog Daktaras daug nerašo apie savo gyvenimą laisvėje ir nepasakoja apie bendrininkus ar valdininkus, su kuriais jam teko dirbti. Knygoje net bandomas tapyti paveikslas, kuriame Daktaras yra sunkiai besiverčiantis šeimos žmogus, kuris vėliau šiek tiek prakunta per savo pažintis (nes, pažindamas daug verslininkų, gali efektyviai atlikti didmenininko vaidmenį), tačiau nenori deklaruoti pajamų, nes valdžioje tik vagys. Tokio paveikslo pagrindimas menkokai argumentuotas, bet tikriausiai autorius ir neturi tikslo įrodyti savo nekaltumo – knygoje tik probėgomis paminėti šie gyvenimo epizodai, o vėliau koncentruojamasi ties kalėjimo gyvenimo peripetijomis.

Viena politiko pavardė, kuri knygoje linksniuojama gana dažnai – Artūras Paulauskas, bet tuo stebėtis nereiktų. Kiti valdžios atstovai, kurie minimi blogame kontekste tėra vidaus reikalų sistemos darbuotojai, kurie irgi tiesiogiai prisidėjo prie Daktaro gyvenimo už grotų bloginimo (arba tie, kurie ima kyšius, bet nieko nepadaro). Nieko sensacingo. Bet, jei knygoje būtų daug sensacijų, tai Daktaras taptų savotišku „ožiu“, skundiku, o to neleidžia nusikaltėlių garbės kodeksas, kuris primenamas vos ne kiekviename knygos puslapyje. Tiesa, knygos pabaigoje lyg ir pažadama, jog daugiau bus atskleista antroje knygoje „Melo dvasia“. Gal.

Knygą visgi verta perskaityti, jeigu jus domina, kaip žmonės gyvena už grotų. Apie hierarchiją, nerašytus įstatymus ir šiaip kalėjimo atsitikimus čia tikrai daug istorijų, ir jos skaitosi visai smagiai. Kalbos stilius leidžia suprasti, jog šią knygą tikriausiai rašė pats Daktaras – literatūrine Nobelio premija ji nekvepia, bet kalbos paprastumas, sakyčiau, tinka knygos temai.