Greitesnis valstybės bankrotas – trumpesnis kelias į sėkmę?

Šiandien užtikau gana įdomią Bedlam Asset Management ruoštą apžvalgą apie valstybių bankrotus. Viena iš ne tokių intuityvių įžvalgų, kuri privertė pamąstyti, teigia, jog kuo greičiau su finansiniais sunkumais susidurianti valstybė bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje (t.y. priešingai, nei kad iki šiol galvojau – valstybės bankrotas pasirodo neužtraukia didelės stigmos).

Apžvalgoje rašoma, jog tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar skolų restruktūrizavimą. Tos valstybės, kurios bando susiderėti dėl paskolų restruktūrizacijos ir taip grąžinti tik kelis centus iš pasiskolinto dolerio, dažniausiai vis tiek nebūna paliekamos likimo valioje: jos vis tiek greitai pradeda gauti finansinę užsienio pagalbą. Laimėtojai būna tie, kurie kuo skubiausiai paskelbia bankrotą, o tie, kas grąžina visas skolas – tiesiog bailiai! Istoriškai bankrotą paskelbusios valstybės išsisukdavo gana lengvai. Tarkim po 2001-02 metų bankroto Argentinai (o tai jau buvo penktas bankrotas per jos nepriklausomybės laikotarpį) lyg ir nebuvo šansų pasiskolinti lėšų tarptautinėse kapitalo rinkose, bet jau po 36 mėnesių jos obligacijų spread‘as (skirtumas tarp Argentinos ir JAV palūkanų normų) buvo beveik toks pats kaip ir visų besivystančių valstybių.

Logikos tame yra: jeigu valstybė kažkokiu būdu atsikrato įsipareigojimų užsieniui, ji gali nukreipti savo ribotus resursus vietinės ekonomikos stimuliavimui. Tarkime, jog turime dvi vienodas valstybes, A ir B, turinčias didelius deficitus. Valstybė A nusprendžia skelbti bankrotą. Natūralu, jog investuotojai pradės baimintis, jog tas pats atsitiks ir su valstybe B, tad palūkanų normos jai stipriai pakils. Taigi, šalis B turi didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, kad sugebėtų aptarnauti savo skolą. Tuo tarpu šalis A pradeda išgyventi ekonomikos atsigavimą, nes mokesčiais surinkti pinigai nukreipiami vietinėms investicijoms. Spartus valstybės A augimas pamažu vėl pradeda vilioti užsienio investuotojus ir kreditorius. Jeigu tikėsime istorija, per penkerius metus nuo bankroto valstybė A jau galės rinkose pasiskolinti mažesnėmis palūkanomis nei valstybė B, kuri vis dar vargsta po skolų našta.

Savaime suprantama, jeigu visos valstybės vadovautųsi tokia logika, finansų rinkose vyrautų chaosas, tad Pasaulio bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitokios tarptautinės institucijos visada būna pasiryžę valstybėms skolinti lėšas, kad tokio scenarijaus būtų išvengta.

Tiesa, visa ši teorija remiasi viena esmine prielaida: rinkos dalyvių atmintis trumpa, jie greitai pamiršta nuostolius, o investuotojų pinigai gana greitai grįžta į tuos regionus, kur tie patys investuotojai gana neseniai buvo nusvilę. Galbūt tai veikė ilgai trukusios buliaus rinkos sąlygomis, bet neaišku, ar ši prielaida vis dar galioja dabar.

Comments Closed

12 Comments

  1. Pasigedau tos dalies, kai A pradeda atsigauti, tai teigiamai turėtų paveikti ir B.
    Jeigu jau veikia į apačią, būtų sąžininga manyti, kad į viršų irgi veiks :)

    1. Na ne, neturėtų. Po penkerių metų turime dvi valstybes: A, kuri beveik visai neturi skolų ir turinčia sparčiai augančią ekonomiką (nes pinigus naudojo investicijoms, o ne skolų grąžinimui); ir B, kuri vis dar turi nemažai skolų ir auga ne taip greitai, nes per pastaruosius penkerius metus investavo nedaug, o atidavinėjo skolas.

  2. O tai kaip yra su tom nurasytom skolom? Pasiskelbiu as bankrota, visus grubiai pasiunciu ant dvieju raidziu ir nebegrazinu skolu? Ar kada nors jas vistiek teks grazinti. Kaip pvz dabar yra su Rusijos ar Argentinos buvusiom skolom? Jas bando atiduot?

    Nes jei nebando tai visiskai nelogiska butu investuot ten kur jau karta tave isdure. Arba net netave bet zinot, kad daugeli jau isdure :)

  3. Dažniausiai būna taip, kad tarkim esi pasiskolinęs 10 milijonų, tai siūlai “atiduodu jum kokius 4 milijonus ir mes atsiskaitę” — procesas vadinamas paskolų restruktūrizavimas.

    Čia visa esmė ir yra šitos analizės: logiškai turėtų būt, kad jeigu tave kažkas išdūrė, tai niekas ten nebenorės skolint, bet pasirodo, jog finansininkai šias nuoskaudas greit pamiršta ir vėl ima skolint (na, gal valstybės vadovai pasikeitė, tai jie atsakingesni… visokių priežasčių galima surasti)

  4. ar tai mes europos sajungai galetume neatiduoti skolu??? turbut tokio tipo bankrotas ES dokumentuose net nenumatytas.. gal kazkam ir galetume neatidavineti, bet ES tai jau tikrai savo atsiimtu, bankrotas ar nebankrotas

  5. Jei viskas susivestų vien į buhalteriją, tai gal toks scenarijus ir priimtinas. Bet dar egzistuoja politinės aplinkybės. Jos gali lemti, kad po bankroto valstybė A gali ir pranykti.

  6. Per daug supaprastintas vaizdelis. Abejojiu ,kad jus tuo tikite.
    Renkates ekstravagantisklas idejas, bet pasidomekite Argentinos ekonomine padetim idemiau.
    Lietuvai 6ie dalykai netaikytini, nera resursu, o be to geopolitika ne ta.
    Taigi Petrai zvelkit idemiau.

  7. Aš jokiu būdu Lietuvai to ir nesiūlau. Tiesiog man pasirodė įdomus ir netradicinis Bedlam Asset Management požiūris, išdėstytas jų apžvalgoje — niekada per šią prizmę nebuvau į problemą žvelgęs.

    Vis dar tikiu, jog šalis (ar bet kas kitas) turi laikytis savo žodžio ir grąžinti skolas, ir esu įsitikinęs, jog tai ilguoju laikotarpiu atsiperka.

  8. krizė nesibaigs nei bankrotu nei beverčių popieriukų siuntimu elektriniais kanalais. Ateina CyberPunk ir niekas to nesustabdys, tegyvuoja naujieji viduramžiai ir visokeriopas išnaudojimas!

  9. Man trūksta dalies tarp šalies bankroto paskelbimo ir atsigavimo. Islandija juk paskelbė 2008 , bet vis dar gilyn skęsta jos ekonomika. Jei šalis iš kart po bankroto atsigauna, argi tai nereiškia, kad jos ekonomika nebuvo pažeista? O jei viskas veikė puikiai, tai kodėl jai turėjo iškilti bėdų su skolų padengimu? Jei tai strateginis bankrotas, tai koks jo tikslas esant normalioms ekonominėms sąlygoms? Atstumti galimus investuotojus?
    Ar derantis dėl restruktūrizavimo neatsižvelgiama į šalies ekonominę situaciją. Tarkim Fitch sako: gerai,iš 10mln atiduokit ne 4 ,o 8,9. Šalis nesutinka iš principo? Nebutu naujiena jei jai būtų pritaikytos ekonominės sankcijos, kad ir visiška izoliacija.
    Argentina sparčiai atsigavo? 36men? kiek mėnesiu galėtumėm nemokėti pensijų?
    Manau vertinimas ganėtinai paviršutiniškas

  10. O šiaip pamąstymai iš ties įdomūs, tik tokie filosofiniai.
    Daug rašiusiųjų valstybės bankroto klausimu teigė, kad kiekvienas bankrotas sumažina sekančio bankroto kaštus. Po 5 bankrotų galime būti tikri , kad Argentina tai padarys ir 6, ir 7 karta, juk vis vien ja niekas nebetiki, nebent spekuliantai ” tiki savo nauda “:)

Comments are closed.