Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Greitesnis valstybės bankrotas – trumpesnis kelias į sėkmę?

Šiandien užtikau gana įdomią Bedlam Asset Management ruoštą apžvalgą apie valstybių bankrotus. Viena iš ne tokių intuityvių įžvalgų, kuri privertė pamąstyti, teigia, jog kuo greičiau su finansiniais sunkumais susidurianti valstybė bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje (t.y. priešingai, nei kad iki šiol galvojau – valstybės bankrotas pasirodo neužtraukia didelės stigmos).

Apžvalgoje rašoma, jog tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar skolų restruktūrizavimą. Tos valstybės, kurios bando susiderėti dėl paskolų restruktūrizacijos ir taip grąžinti tik kelis centus iš pasiskolinto dolerio, dažniausiai vis tiek nebūna paliekamos likimo valioje: jos vis tiek greitai pradeda gauti finansinę užsienio pagalbą. Laimėtojai būna tie, kurie kuo skubiausiai paskelbia bankrotą, o tie, kas grąžina visas skolas – tiesiog bailiai! Istoriškai bankrotą paskelbusios valstybės išsisukdavo gana lengvai. Tarkim po 2001-02 metų bankroto Argentinai (o tai jau buvo penktas bankrotas per jos nepriklausomybės laikotarpį) lyg ir nebuvo šansų pasiskolinti lėšų tarptautinėse kapitalo rinkose, bet jau po 36 mėnesių jos obligacijų spread‘as (skirtumas tarp Argentinos ir JAV palūkanų normų) buvo beveik toks pats kaip ir visų besivystančių valstybių.

Logikos tame yra: jeigu valstybė kažkokiu būdu atsikrato įsipareigojimų užsieniui, ji gali nukreipti savo ribotus resursus vietinės ekonomikos stimuliavimui. Tarkime, jog turime dvi vienodas valstybes, A ir B, turinčias didelius deficitus. Valstybė A nusprendžia skelbti bankrotą. Natūralu, jog investuotojai pradės baimintis, jog tas pats atsitiks ir su valstybe B, tad palūkanų normos jai stipriai pakils. Taigi, šalis B turi didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, kad sugebėtų aptarnauti savo skolą. Tuo tarpu šalis A pradeda išgyventi ekonomikos atsigavimą, nes mokesčiais surinkti pinigai nukreipiami vietinėms investicijoms. Spartus valstybės A augimas pamažu vėl pradeda vilioti užsienio investuotojus ir kreditorius. Jeigu tikėsime istorija, per penkerius metus nuo bankroto valstybė A jau galės rinkose pasiskolinti mažesnėmis palūkanomis nei valstybė B, kuri vis dar vargsta po skolų našta.

Savaime suprantama, jeigu visos valstybės vadovautųsi tokia logika, finansų rinkose vyrautų chaosas, tad Pasaulio bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitokios tarptautinės institucijos visada būna pasiryžę valstybėms skolinti lėšas, kad tokio scenarijaus būtų išvengta.

Tiesa, visa ši teorija remiasi viena esmine prielaida: rinkos dalyvių atmintis trumpa, jie greitai pamiršta nuostolius, o investuotojų pinigai gana greitai grįžta į tuos regionus, kur tie patys investuotojai gana neseniai buvo nusvilę. Galbūt tai veikė ilgai trukusios buliaus rinkos sąlygomis, bet neaišku, ar ši prielaida vis dar galioja dabar.