Vadybos mokslas – tai mitas?

Ko išmoko vadybos studijos? Ar iš viso vadyba yra verta vadintis mokslu? Tokius įdomius klausimus liečia filosofijos mokslus baigęs vadybos konsultantas Matthew Stewart seniai žurnale The Atlantic publikuotame straipsnyje, kurį vakar netikėtai atradau interneto platybėse.

Autorius, apibūdindamas vadybos studijų prasmę, žodžio kišenėje neieško:

Impression I formed of the M.B.A. experience was that it involved taking two years out of your life and going deeply into debt, all for the sake of learning how to keep a straight face while using phrases like “out-of-the-box thinking,” “win-win situation,” and “core competencies.” […] Like an elaborate tattoo on an aboriginal warrior, an M.B.A. is a way of signaling just how deeply and irrevocably committed you are to a career in management. The degree also provides a tidy hoard of what sociologists call “social capital”—or what the rest of us, notwithstanding the invention of the PalmPilot, call a “Rolodex.”

Bet daugiau naudos iš vadybos mokslo, Stewart nuomone, nelabai yra. Juolab, jog vadinti vadybą mokslu sunkiai verčiasi liežuvis. Pats vadybos pradininkas Tayloras, XIX amžiaus pabaigoje sugalvojęs su chronometru matuoti kiek geležies per keliolika minučių darbininkai prikraus į vagonus, nors ir pavadino savo teoriją „moksline vadyba“ (Scientific management), bet mokslo ten buvo mažokai: kad ir kokius objektyvius duomenis jis gaudavo chronometro pagalba, jis juos pataisydavo „ekspertiniu vertinimu“ nuo 20-ies iki 225 procentų. Bet ir vėlesnių vadybos mokslo atstovų tyrimai buvo ne ką daugiau moksliški: tarkim garsusis Elton Mayo eksperimentas su darbo vietos apšvietimu: padidini apšvietimą ir produktyvumas padidėja, padarai daugiau pertraukų, jis vėl padidėja, o kai viską atimi, jis sumažėja, bet ne tiek, kiek buvo padidėjęs. Išvada: žmonėms reikia dėmesio, ir jei rodai dėmesį, tai žmonės labiau stengiasi. Tik bėda, jog eksperimento pradžioje nelinkę kooperuoti dalyviai buvo pakeisti sukalbamesniais, kuriems prie visko dar ir atlyginimą didesnį mokėjo. Mokslinis objektyvumas vadyboje ne visada gerbiamas.

Autoriaus nuomone, šiais laikais vadyba nėra niekur toli pažengusi. Dabartiniai eksperimentai daromi gal ir geriau, bet vadyba netapo labiau mokslinė, ji pilna tuščių lozungų ir bereikšmių šūkių. Tereikia pasiimti bet kokią populiarią vadybos knygą ir šio gėrio bus per akis. Koks nors Tomas Petersas šiame dešimtmetyje visa gerkle plyšauja „Re-imagine! R-I-P. Rip, shred, tear, mutilate, destroy the hierarchy!“ (anksčiau buvę tokie vulgarūs, šauktukai šiais laikais prideda entuziazmo). Mada keičiasi labai greitai, dar prieš dešimtmetį visi kalbėjo apie Tayloriškai skambantį „verslo procesų perinžinieriavimą“ (business process re-engineering), kuris irgi buvo išvirtęs į tuščiai skambančius cimbolus. Mados keičiasi, progreso nedaug.

Those who looked for the true meaning of “business process re-engineering,” the most overtly Taylorist of recent management fads, were ultimately rewarded with such gems of vacuity as “BPR is taking a blank sheet of paper to your business!” and “BPR means re-thinking everything, everything!” Each new fad calls attention to one virtue or another—first it’s efficiency, then quality, next it’s customer satisfaction, then supplier satisfaction, then self-satisfaction, and finally, at some point, it’s efficiency all over again. If it’s reminiscent of the kind of toothless wisdom offered in self-help literature, that’s because management theory is mostly a subgenre of self-help. Which isn’t to say it’s completely useless. But just as most people are able to lead fulfilling lives without consulting Deepak Chopra, most managers can probably spare themselves an education in management theory.

Vadybos mokslo esmę galima apibūdinti labai trumpai. Joje kovoja dvi srovės: Tayloristinis racionalizmas, kuris skelbia „Be efficient!“; ir Mayo-istiškas humanizmas, kuris teigia „Hey, these are people we’re talking about!“. 99 procentai knygų apie vadybą kalba apie tai, tad galima jų ir neskaityti. Geriau į rankas paimti kokį filosofinį veikalą ar netgi Šekspyro dramą. Naudos bus daugiau.