James J. Cramer: Confessions of a Street Addict
CNBC laidų vedėjo Jim Cramer‘io tikriausiai nereikia pristatinėti niekam, kas domisi rinkomis. Nors jo patarimai akcijų tema dažniausiai nelabai pataiko į dešimtuką (galima prisiminti jo garsiąją frazę „su Bear Sterns viskas gerai“ prieš pat šio banko žlugimą), jis buvo tapęs vienu žymiausių pastarosios buliaus rinkos veidų. Tūkstančiai žiūrovų kasdien stebėdavo jo laidas, kur jis naudodamasis daugybe šou elementų emocingai teikdavo rekomendacijas akcijoms pirkti ar parduoti. Ir tik vėliau jam teko akis nudelbus Jon Stewart laidoje prisipažinti, jog ne visada jis yra teisus.
Niekada Jim Cramer man neimponavo, tačiau yra nemažai žmonių, kuriems jis patinka (ar bent jau patiko), tad nusprendžiau perskaityti bent vieną jo knygą. „Confessions of a Street Addict“ rašyta dar 2001-aisiais, o joje daugiausiai dėmesio skiriama jo investiciniam fondui bei kompanijos thestreet.com istorijai. Jim Cramer nuo kitų investuotojų labiausiai skiriasi tikriausiai tuo, jog jis labai emocingas, jis savo jausmų nevaldo, o išlieja ant visų aplinkinių (arba, geriausiu atveju, į kamerą): jis knygoje prisipažįsta, jog yra sudaužęs begales telefonų, daug kartų apmėtęs ir aprėkęs savo darbuotojus, jeigu jie prigeneruodavo nuostolių ir panašiai. Tokia jo spalvinga asmenybė daug prisidėjo prie jo laidų populiarumo.
Kompaniją thestreet.com Crameris įsteigė, tikėdamasis, jog bus galima uždirbti daug pinigų, parduodant realaus laiko rinkos komentarus ir įžvalgas, tačiau iki pat internetinio burbulo (kuris kilo tik tada, kai jau thestreet.com veikė antrus ar trečius metus) tai buvo finansiškai nenusisekęs projektas. Vėliau kompanija buvo įtraukta į biržos sąrašus (dar ir dabar ja prekiaujama simboliu TSCM) ir ant popieriaus Jim Cramer tapo milijardieriumi.
Tačiau pagrindinis Jim Cramer turto šaltinis buvo jo kartu su žmona valdomas hedge fondas, kuris daugiausiai prekiavo naudodamasis momentum strategija. Tiesa, fondas turėjo ir nemažai nelikvidžių pozicijų, kurias laikė ilgesniam laikotarpiui: 1998-ųjų metų LTCM krizės metu tai vos nenusitempė viso fondo į nebūti. Didžioji dalis šių nelikvidžių pozicijų buvo nedideli taupomieji bankai (savings and loans), kurie, pajamingumo kreivei išsikreipus, patyrė didelių nuostolių. Tuo pačiu metu daug Cramerio fondo investuotojų pareikalavo grąžinti savo investuotas lėšas, tad šiuos „nelikvidus“ teko pardavinėti su dideliais nuostoliais ir rinkoje nesant realių pirkėjų. Bet, šiaip ne taip, Cramerio fondas išgyveno, ir daugiau tokių klaidų nedarė: rašoma, jog puikiai buvo pasinaudota internetiniu burbulu, o vėliau ir jo sprogimu.
Apie bendrą Cramerio fondo strategiją knygoje rašoma nedaug, tačiau keletas nuotrupų gana įdomios. Tarkime, kad ir viešų akcijų platinimų (IPO) strategija burbulo metu: į besiruošiančių listinguotis kompanijų prezentacijas būdavo siunčiama kokia nors mergina analitikė, kurios užduotis būdavo ne daryti kompanijos vertinimą, o pasikalbėti su kitais investuotojais. jeigu šie kalbėdavo apie kompaniją labai pozityviai ir užsidegę, tai akcijas verta pirkti. Jeigu per prezentaciją užduodami sudėtingi klausimai, kuriais lyg ir investuotojai bando „priremti vadovus prie sienos“, IPO dalyvauti neverta. Cramerio fondas, per IPO gavęs akcijų, vis tiek jas parduodavo tą pačią dieną ir niekada nebuvo ilgalaikis akcininkas.
Įdomi ir teorija, kaip reiktų užsiimti „informacijos arbitražu“. Net jei ir esi nedidelis fondas, turėtum sudaryti itin daug sandorių (tarkime, per metus komisiniams turėtum palikti maždaug tokią sumą, kiek yra vertas visas tavo portfelis), todėl būsi itin vertinamas brokerių, o tai atvers tau galimybes prieiti prie geriausių analitikų bei visų kompanijų vadovų. Kasdien su jais bendraudamas gali gerai jausti rinkos pulsą bei pajusti, kada pradeda keistis analitikų sentimentas (kada jie galvoja, kad gal jau reiktų pagerinti kompanijų tikslinę kainą ir panašiai). Tada prisiperki akcijų ir vis pokalbiuose su analitikais akcentuoji kompanijos privalumus: jei jie ir šiaip beveik pradėjo galvoti, jog tai gera akciją, tai tikėtina, jog tai sustiprins jų teigiamą nuomonę ir artimiausiu metu jie pagerins kompanijos prognozes. O kai pagerins prognozes, tada reikia akcijas parduoti. Sunku suvokti, ar tokia strategija gali būti pelninga, ypač kai komisinių kaštai turėtų nurėžti bet kokį uždarbį. Bet idėja savotiškai įdomi.