Anders Aslund: Latvija — tai ne Argentina

Iš kolegos Vytauto gavau nuorodą į Peterson Tarptautinės Ekonomikos Instituto nuomonę apie Latvijos lato devalvacijos grėsmę. Ji iš esmės atspindi mano paties įsitikinimus, tik, kadangi nesu itin didelis makroekonomikos specialistas, man žymiai sunkiau įtikinamai sudėlioti argumentus.

Yra du keliai išlipti iš ekonominės krizės: greitas, bet trumpalaikis (valiutos devalvacija) ir ilgesnis, bet verčiantis daryti ilgas ir rimtas ekonomines reformas, kurios užtikrina tolimesnį spartesnį ekonomikos augimą ateityje. Šalys, kurios nedevalvavo savo valiutų (Barbadosas, Danija, Slovakija) buvo priverstos daryti struktūrines reformas, todėl dabar yra aplenkusios savo kaimynes, kurios iš krizių lipdavo per savo valiutos devalvaciją (Jamaika, Švedija ir Vengrija). Tiesa, tam, kad galėtum vykdyti rimtas reformas, reikia ir rimtos politinės valios: pjauti kaštus ir mažinti išlaidas nėra lengvas dalykas, ypač jei visuomenė pripratusi prie pastarųjų metų spartaus ekonomikos augimo. Tačiau Latvijos atveju, politinė valia kol kas egzistuoja, o visuomenė nepalaiko valiutos devalvacijos, tad einama teisingu keliu. Argentinoje to padaryti buvo neįmanoma.

Bet didžiausias Latvijos skirtumas nuo Argentinos yra jos narystė Europos Sąjungoje. ES narės gali (ir teikia) finansinę paramą Latvijai, tad ji gali pergyventi šią krizę. Jei visgi latas būtų devalvuotas, Latvija susidurtų su mokumo problemomis, o kartu tikriausiai iškiltų labai reali grėsmė ir kitoms Rytų Europos valiutoms: tik prasidėjus spekuliacijoms apie lato atrišimą, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos valiutos prarado 1-2 procentus vertės. Jei įvyktų devalvacija, jos gali atpigti ir kokiais 15-20 procentų. Be to, Estijos, Lietuvos ir Bulgarijos valiutų valdyba taipogi sugriūtų. Tokie staigūs valiutų pokyčiai galėtų nusitempti į bankrotą keletą stambių Europos Sąjungos bankų, o dar viena rimta bankinė krizė yra mažiausia, ko reikia ES. Latvijos devalvacija gali turėti didelių padarinių ir už Baltijos valstybių ribų, tad ES yra pasiryžusi išlaikyti stabilų lato kursą.

Problema gali kilti tada, kai Latvijos gyventojai diržų veržimosi nebepakels – jei tada vėl kils neramumai, politinė valia gali išgaruoti ir devalvacija (kartu su skolos aptarnavimo problemomis) tikriausiai būtų nebeišvengiama. Bet kol kas ramu. Bent iki šildymo sezono.

Comments Closed

18 Comments

  1. Kaži, ar suvokiama, kokio masto reformos reikalingos.

    Plačiai cituojamas Nomura Research Institute ekonomistas, neo-Keynesistas Richard Koo taip aprašo defliacinės krizės dinamiką (pdf):

    * A balance sheet recession emerges after the bursting of a nationwide asset price bubble that leaves a large number of private-sector balance sheets with more liabilities than assets.
    * In order to repair their balance sheets, private sector moves away from profit maximization to debt minimization.
    * With the private sector de-leveraging, even at zero interest rates, newly generated savings and debt repayments enter the banking system but cannot leave the system due to the lack of borrowers. The sum of savings and debt repayments end up becoming the leakage to the income stream.
    * The deflationary gap created by the above leakage will continue to push the economy toward a contractionary equilibrium until the private sector is too impoverished to save any money (=depression).
    * In this type of recession, the economy will not enter self-sustaining growth until private sector balance sheets are repaired.

    Būtent tokią dinamiką turime Latvijoje ir Lietuvoje. Skirtumas tik toks, kad vietoje “zero interest rates”, kredito palūkanų normos yra aukštos.

    Koo kovos su defliacine recesija receptas – fiskalinė ekspansija. Nei Latvija, nei Lietuva to daryti negali.

    Išgelbės eksporto augimas? Labai abejotina – visose eksporto rinkose problemos dėl nuosavų gamybinių pajėgumų neišnaudojimo (output gap).

    Išgelbės Europos parama? Vargu – paskolos, kurių pusę reikalaujama paskirti bankų gelbėjimui (iš esmės – atsiskaitymui su užsienio kreditoriais) yra yra rimta papildoma našta privačiam negelbėjamam sektoriui.

    Kas tokiomis sąlygomis turi įvykti, kad būtų išpildyta atsigavimo sąlyga “until private sector balance sheets are repaired”?

  2. “Jei visgi latas būtų devalvuotas […], Estijos, Lietuvos ir Bulgarijos valiutų valdyba taipogi sugriūtų.”

    Nelabai ką žinau apie Estijos ir Bulgarijos valiutų valdybas, tačiau kodėl tokiu atveju turėtų sugriūti Lietuvos valiutų valdyba, kuri, jei jau tikėti oficialia informacija, yra >100% yra padengta užsienio valiutos rezervais?

    1. Padengti litų emisija siaurąja prasme, t.y. popieriniai litai ir centai, bei gal būt neterminuoti indėliai (dabar jau tiksliai nepamenu). Pinigų emisija plačiąja prasme nėra 100% padengta.

  3. Ką turi omeny sakydamas “pinigų emisija plačiąja prasme”? Visi popieriniai ir metaliniai pinigai neva yra padengti užsienio valiuta. Ar tikrai padengti – atskira diskusija, tačiau aš linkęs tikėti, kad padengti.

    Visus virtualius pinigus komercinių bankų sąskaitose pakeisti į užsienio valiutą gali komerciniai bankai bet kuriuo metu tiesiog pakeisdami įrašus savo kompuose (pvz. vietoj 3,45lt įrašę 1 euras tuo pačiu metu atitinkamą kiekį rezervų, laikomų LB litais, pasikeisdami į eurus jei tik tą daryti atsiranda reikalas).

    Tuo valiutų valdybos modelis su 100% rezervų ir geras, kad negali atsirasti situacija, kai visa vietos valiuta negalėtų būti pakeista užsienio valiuta. Sprendimas devalvuoti valiutą tokiu atveju gali būti tik politinis, kai lobistinės grupės nesutinka su jiems skirtų išmokų iš biudžeto sumažinimu ir politikai paklūsta jų reikalavimams valiutų valdybos modelį panaikindami, pripiešdami naujų vietinių pinigų ir išdalindami juos jų reikalaujantiems. Daugumai pragaištingos ekonominės tokio veiksmo pasekmės turėtų būti suprantamos.

  4. “Tuo valiutų valdybos modelis su 100% rezervų ir geras, kad negali atsirasti situacija, kai visa vietos valiuta negalėtų būti pakeista užsienio valiuta.”

    Tokia situacija gali “atsirasti” ir labai tikėtina, kad būtent tokia ir atsiras.

    Šiai dienai LB statistika rodo 14 mlrd. Lt atsargų, kitoje balanso pusėje – 10 mlrd. pinigų bazę ir 24 mlrd. litinių indėlių (viską grubiai apvalinu iki sveiko milijardų skaičiaus žemyn).

    Užtenka penktadaliui indėlininkų konvertuoti į užsienio valiutą savo indėlius, ir net pinigų bazė nebebus padengta. Per metus litinių indėlių sumažėjo daugiau, nei penkiais milijardais, ir yra labai mažai priežasčių manyti, kad tas procesas kažkodėl ims ir sustos.

    Ir aklam aišku, kad L&L bandomieji triušiai tupi užhipnotizuoti ir laukia, kol viskas savaime išsispręs. Savaime neišsispręs, tikroms ekonominėms reformoms neturi nei proto, nei valios, o tokio pobūdžio Euro įsivedimo avantiūrai (kuri būtų visiška nesąmonė) proto nereikėtų, bet irgi neturi valios.

    Būkime realistai – viskas baigsis bankų krize su indėlių konfiskavimo konvulsijomis.

  5. Kodėl skaičiuoji tik vienadienius indėlius? Gal žinai kokią priežastį, kodėl negalėtų būti konvertuojami kiti indėliai?

    Aš litinių indėlių skaičių susiskaičiavau iš čia:
    http://www.lb.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=7277&lang=lt

    … ir, beje, mano paminėta suma yra tik rezidentų indėliai. Dar yra pora milijardų nerezidentų nebankų indėlių, nežinau kokia valiuta

    http://www.lb.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=7278&lang=lt
    (2.9.4.)

    Gali būti, kad dalis – litais. Tai nekeičia išsakytų argumentų.

  6. Giedriau, bankai negali tiesiog kompuose virtualius litus pakeisti į virtualius eurus — tam reikia turėti eurų. Juk komerciniai Lietuvos bankai neturi eurų emisijos teisių, taigi niekas neleidžia jiems kurti eurus “iš oro” :)

  7. Petrai, be abejo norint pakeisti litus į eurus sąskaitose bankai turi turėti pakankamai rezervų eurais, o turint pakankamai rezervų be abejo gali kurti eurus iš oro, tokia gi ir yra fractional reserve sistemos paskirtis.

    Žiūrim ką turim: pinigų bazė liepos gale 10 602,704 mln Lt (http://www.lb.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=7291&lang=lt). Oficialios tarptautinės atsargos 14 384,2 mln Lt (http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7229&lang=lt&orient=horz). Jei tikėti šiais skaičiais, visa pinigų bazę laisvai bet kada galima sukonvertuoti į eurus.

    Jei LT komercinio banko sąskaitoje yra x Lt, reiškia LB guli pakankama suma rezervų litais. Žmogeliui nutarus savo pinigus komercinio banko sąskaitoje pasikeisti į eurus, komercinis bankas gali savo rezervus litais sukonvertuoti į eurus, jei tik jo rezervų eurais nepakanka tokiai operacijai atlikti, ar ne?. Jei LB visada turi eurų daugiau nei yra apyvartoje litų, reiškia visada gali pakeisti komercinių bankų rezervus litais į eurus. Kurioje vietoje klystu?

  8. Anarchistas “Kodėl skaičiuoji tik vienadienius indėlius? Gal žinai kokią priežastį, kodėl negalėtų būti konvertuojami kiti indėliai?”

    Kad kitų – ne vienadienių – indėlių atitikmuo yra time deposits, t.y. terminuotieji indėliai, o tai reiškia, kad aš, atsisakęs dabartinio vartojimo, kažkam perskolinau tuos pinigus x laiko. Todėl tie pinigai jau atspindėti pinigų apyvartoje skaičiuje.
    Pavyzdžiui, prie P2 (iki 3 mėn indėliai) parašyta, kad iki 2006 metų tokiais indėliais buvo traktuojami ir taupymo lakštai (analogiška padėtis nuo 2009 metų su iki 2 metų indėliais), todėl drįsčiau konstatuoti, kad taupymo lakštų mes tikrai neturime galimybės konvertuoti į užsienio valiutą, išskyrus juos pardavę, o toks aktas reiškia, kad mūsų rankose turi atsidurti arba fiziniai pinigai (pinigai apyvartoje), arba virtualūs vienadieniai indėliai.

    Taigi linkstu manyti, kad laiko momentu t įmanoma konvertuoti į užsienio valiutą pinigus apyvartoje ir vienadienius indėlius (einamąsias sąskaitas). Pastarųjų dalį sudaro ir bankų privalomosios atsargos centriniame banke. Laukiu Jūsų argumentų už ar prieš.

  9. Jeigu kalbėti apie trumpą laiko momentą, terminuotieji indėliai negali būti iškonvertuoti. Jeigu apie tam tikrą atsargų praradimo laiko intervalą – didelė dalis gali.

    Daliai tokių indėlių sueina terminas. Be to egzistuoja tradicija, jog bankas leidžia nutraukti terminuotojo indėlio (nesu tikras, ar visų rūšių) sutartį. Jeigu ta tradicija kurią dieną būtų atšaukta, tai galėtų sukelti “bankas neatiduoda mano indėlio” paniką.

    Lietuviška pinigų sistema kaip niekad pažeidžiama. Stebiuosi, kad dar iki šiol atsilaikė.

  10. “Pinigų bazė yra siauras pinigų emisijos matas. Iš tiesų, pinigų bazė yra padengta daugiau nei 100%, bet galima žiūrėti ir į P2, P3…”

    Tai kad tame ir esmė, kad šiuo klausimu P2, P3 ir t.t. neturi įtakos.

    Mano supratimu yra taip (hipotetinis pavyzdukas):

    Tarkim LB turi ~2,9 eurus ir juos pavadinęs užsienio valiutos atsargomis nupaišo 10 litų ir pasižada bet kada už 3,45 litus duoti vieną eurą. Tarkim, kad apyvartoje yra visi 10 litų, visi 2,9 eurai gyvena LB kaip užsienio valiutos atsargos. Tarkime, kad yra 1 komercinis bankas, minimali rezervų norma yra 10% (rezervai skaičiuojami kiekvienai valiutai atskirai, kaip kad ir yra dabar). Bankas pridalina paskolų už 90Lt, todėl viso pinigų (P1 P2 P3 P4 … Pn) rinkoje pasidaro 100Lt. Jei vieną dieną visi(!) litų turėtojai sugalvoja sukonvertuoti visus(!) savo litus (tiek grynus, tiek turimus sąskaitose) bei visas savo turimas paskolas į eurus, tas be jokių problemų gali būti padaryta – komercinis bankas pakeičia popierinius litus į eurus Lietuvos banke, sąskaitose esančius pinigus komercinis bankas sukonvertuoja padalindamas juos iš 3,45 ir prirašydamas euro ženkliuką šalia. Rezultate visi popieriniai litai guli LB, apyvartoje yra tik eurai, komercinis bankas reikalavimą turėti 10% rezervų kaip vykdė, taip ir vykdo.

    Jei žmogeliai dėl bet kokių priežasčių užsimano sukonvertuoti savo indėlius į eurus, tačiau paimtų paskolų litais į eurus konvertuoti nenori, komercinis bankas norėdamas išlaikyti privalomą rezervų normą yra priverstas didinti palūkanas litais (tiek liborą, tiek palūkanas už indėlius), taip mažindamas norą skolintis litais bei didindami norą dėti indėlius litais. Litų apyvartoje padaugėjus, palūkanų norma litais nukrenta. Kurioje vietoje šitoje sistemoje gali atsirasti objektyvi priežastis devalvuoti litą, t.y. pakeisti lito ir euro kursą nekeičiant litų kiekio arba pakeisti lito ir euro kursą prieš tai pripiešus naujų litų?

  11. Kadangi grynųjų Eurų niekas dykai nedalina, po tokio pakeitimo centrinis bankas praranda 10 iš 14 milijardų rezervų.

    Kitaip tariant, lietuviškasis cb-frakcinis-rezervinis kartelis lieka su mažiau, kaip trečdaliu rezervų ir be politinio manevro “pripiešti litų” galimybės. Karalius lieka “pusnuogis”.

    Užsienio kreditoriams rizika padidėja tris kart, jie paprašo atgal savo paskolų. Viskas.

  12. Giedrius “rinkoje pasidaro 100Lt. Jei vieną dieną visi(!) litų turėtojai sugalvoja sukonvertuoti visus(!) savo litus (tiek grynus, tiek turimus sąskaitose) bei visas savo turimas paskolas į eurus, tas be jokių problemų gali būti padaryta – komercinis bankas pakeičia popierinius litus į eurus Lietuvos banke, sąskaitose esančius pinigus komercinis bankas sukonvertuoja padalindamas juos iš 3,45 ir prirašydamas euro ženkliuką šalia.”

    Tavo dedukcija yra gana teisinga, tačiau joje aš įžvelgiu vieną klaidą, t.y. tu teigi, jog bankui belieka sąskaitose pakeisti ženkliuką iš litų į eurus, ir devalvacija negresia.

    Tačiau aš pabandysiu papildyti tavo pavyzduką, t.y. tarkime, kad tie 100 litų (jie visi tegali būti einamosiose sąskaitose, kuomet popieriniai pinigai maksimaliai multiplikuojasi esant duotai rezervų normai, o popieriniai nusėda kaip privalomi rezervai centriniame banke) pakeičiami sąskaitose į eurus pakeičiant ženkliuką, kaip ir minėjote. Tačiau dabar svarbiausia dalis: o jeigu sąskaitų turėtojai pabandys išsigryninti daugiau nei 2,9 eurų – tokiu atveju litas jau griūtų, kaip griūtų ir visa (arba dalis) komercinių bankų, nes tai prilygtų “bank runs”.

  13. Anarchistui:

    LB rezervai nėra skirti garantuoti užsienio skolas (šias skolas garantuoja valdžios pajėgumai atimti pinigų ateityje iš paprastų piliečių) ir jie paprastai nebūna naudojami užsienio skolų grąžinimui, jie skirti garantuoti litų pakeitimą užsienio valiuta. Jei žmonės vieną dieną nutartų visus turimus litus pasikeisti į užsienio valiutą, litų apyvartoje nebeliktų, todėl užsienio valiutos atsargos LB būtų apskritai nebereikalingos ir tai niekaip neveiktų galimybės grąžinti valdžios skolas – apyvartoje cirkuliuotų tik eurai, mokesčiai būtų surenkami eurais ir jais sėkmingai būtų grąžinamos užsienio skolos.

    Beje net tokiu atveju valdžios galimybė pripiešti litų (aišku su legal tender galiomis) kiek tik ji nori niekur nedingsta.

    Tačiau toks atvejis yra tik hipotetinis – mokėti mokesčius ir atsiskaitinėti už prekes užsienio valiuta yra draudžiama, todėl žmonės yra priversti turėti litų bent jau tiek, kiek reikia šiems veiksmams atlikti, kas reiškia, kad visų litų į užsienio valiutą žmogeliai niekaip nepasikeis, nors techniškai tą padaryti nebūtų jokių problemų.

    Dariui:

    Mano pavyzdyje pradžioje apyvartoje buvo 10 popierinių litų ir 90 virtualių litų sąskaitose, po konvertacijos pasidarė 2,9 popierinių eurų ir 29 virtualūs eurai sąskaitose. Kaip matai tavo pateikta problema neturi nieko bendro su mūsų diskusijos tema. Fractional reserve naudojantys bankai yra nemokūs by design, jų nemokumas išaiškėja iškart kai tik indėlininkai pareikalauja savo indėlių, ir tai visiškai nepriklauso nuo to kokia valiuta yra naudojama.

  14. Sorry, aritmetinė klaida. Turėtų būti “po konvertacijos pasidarė 2,9 popierinių eurų ir 26,1 virtualūs eurai sąskaitose”

Comments are closed.