LB rezervai nėra skirti garantuoti užsienio skolas (šias skolas garantuoja valdžios pajėgumai atimti pinigų ateityje iš paprastų piliečių) ir jie paprastai nebūna naudojami užsienio skolų grąžinimui, jie skirti garantuoti litų pakeitimą užsienio valiuta. Jei žmonės vieną dieną nutartų visus turimus litus pasikeisti į užsienio valiutą, litų apyvartoje nebeliktų, todėl užsienio valiutos atsargos LB būtų apskritai nebereikalingos ir tai niekaip neveiktų galimybės grąžinti valdžios skolas – apyvartoje cirkuliuotų tik eurai, mokesčiai būtų surenkami eurais ir jais sėkmingai būtų grąžinamos užsienio skolos.

Beje net tokiu atveju valdžios galimybė pripiešti litų (aišku su legal tender galiomis) kiek tik ji nori niekur nedingsta.

Tačiau toks atvejis yra tik hipotetinis – mokėti mokesčius ir atsiskaitinėti už prekes užsienio valiuta yra draudžiama, todėl žmonės yra priversti turėti litų bent jau tiek, kiek reikia šiems veiksmams atlikti, kas reiškia, kad visų litų į užsienio valiutą žmogeliai niekaip nepasikeis, nors techniškai tą padaryti nebūtų jokių problemų.

Dariui:

Mano pavyzdyje pradžioje apyvartoje buvo 10 popierinių litų ir 90 virtualių litų sąskaitose, po konvertacijos pasidarė 2,9 popierinių eurų ir 29 virtualūs eurai sąskaitose. Kaip matai tavo pateikta problema neturi nieko bendro su mūsų diskusijos tema. Fractional reserve naudojantys bankai yra nemokūs by design, jų nemokumas išaiškėja iškart kai tik indėlininkai pareikalauja savo indėlių, ir tai visiškai nepriklauso nuo to kokia valiuta yra naudojama.

Tavo dedukcija yra gana teisinga, tačiau joje aš įžvelgiu vieną klaidą, t.y. tu teigi, jog bankui belieka sąskaitose pakeisti ženkliuką iš litų į eurus, ir devalvacija negresia.

Tačiau aš pabandysiu papildyti tavo pavyzduką, t.y. tarkime, kad tie 100 litų (jie visi tegali būti einamosiose sąskaitose, kuomet popieriniai pinigai maksimaliai multiplikuojasi esant duotai rezervų normai, o popieriniai nusėda kaip privalomi rezervai centriniame banke) pakeičiami sąskaitose į eurus pakeičiant ženkliuką, kaip ir minėjote. Tačiau dabar svarbiausia dalis: o jeigu sąskaitų turėtojai pabandys išsigryninti daugiau nei 2,9 eurų – tokiu atveju litas jau griūtų, kaip griūtų ir visa (arba dalis) komercinių bankų, nes tai prilygtų “bank runs”.

Kitaip tariant, lietuviškasis cb-frakcinis-rezervinis kartelis lieka su mažiau, kaip trečdaliu rezervų ir be politinio manevro “pripiešti litų” galimybės. Karalius lieka “pusnuogis”.

Užsienio kreditoriams rizika padidėja tris kart, jie paprašo atgal savo paskolų. Viskas.

Tai kad tame ir esmė, kad šiuo klausimu P2, P3 ir t.t. neturi įtakos.

Mano supratimu yra taip (hipotetinis pavyzdukas):

Tarkim LB turi ~2,9 eurus ir juos pavadinęs užsienio valiutos atsargomis nupaišo 10 litų ir pasižada bet kada už 3,45 litus duoti vieną eurą. Tarkim, kad apyvartoje yra visi 10 litų, visi 2,9 eurai gyvena LB kaip užsienio valiutos atsargos. Tarkime, kad yra 1 komercinis bankas, minimali rezervų norma yra 10% (rezervai skaičiuojami kiekvienai valiutai atskirai, kaip kad ir yra dabar). Bankas pridalina paskolų už 90Lt, todėl viso pinigų (P1 P2 P3 P4 … Pn) rinkoje pasidaro 100Lt. Jei vieną dieną visi(!) litų turėtojai sugalvoja sukonvertuoti visus(!) savo litus (tiek grynus, tiek turimus sąskaitose) bei visas savo turimas paskolas į eurus, tas be jokių problemų gali būti padaryta – komercinis bankas pakeičia popierinius litus į eurus Lietuvos banke, sąskaitose esančius pinigus komercinis bankas sukonvertuoja padalindamas juos iš 3,45 ir prirašydamas euro ženkliuką šalia. Rezultate visi popieriniai litai guli LB, apyvartoje yra tik eurai, komercinis bankas reikalavimą turėti 10% rezervų kaip vykdė, taip ir vykdo.

Jei žmogeliai dėl bet kokių priežasčių užsimano sukonvertuoti savo indėlius į eurus, tačiau paimtų paskolų litais į eurus konvertuoti nenori, komercinis bankas norėdamas išlaikyti privalomą rezervų normą yra priverstas didinti palūkanas litais (tiek liborą, tiek palūkanas už indėlius), taip mažindamas norą skolintis litais bei didindami norą dėti indėlius litais. Litų apyvartoje padaugėjus, palūkanų norma litais nukrenta. Kurioje vietoje šitoje sistemoje gali atsirasti objektyvi priežastis devalvuoti litą, t.y. pakeisti lito ir euro kursą nekeičiant litų kiekio arba pakeisti lito ir euro kursą prieš tai pripiešus naujų litų?

Daliai tokių indėlių sueina terminas. Be to egzistuoja tradicija, jog bankas leidžia nutraukti terminuotojo indėlio (nesu tikras, ar visų rūšių) sutartį. Jeigu ta tradicija kurią dieną būtų atšaukta, tai galėtų sukelti “bankas neatiduoda mano indėlio” paniką.

Lietuviška pinigų sistema kaip niekad pažeidžiama. Stebiuosi, kad dar iki šiol atsilaikė.

Kad kitų – ne vienadienių – indėlių atitikmuo yra time deposits, t.y. terminuotieji indėliai, o tai reiškia, kad aš, atsisakęs dabartinio vartojimo, kažkam perskolinau tuos pinigus x laiko. Todėl tie pinigai jau atspindėti pinigų apyvartoje skaičiuje.
Pavyzdžiui, prie P2 (iki 3 mėn indėliai) parašyta, kad iki 2006 metų tokiais indėliais buvo traktuojami ir taupymo lakštai (analogiška padėtis nuo 2009 metų su iki 2 metų indėliais), todėl drįsčiau konstatuoti, kad taupymo lakštų mes tikrai neturime galimybės konvertuoti į užsienio valiutą, išskyrus juos pardavę, o toks aktas reiškia, kad mūsų rankose turi atsidurti arba fiziniai pinigai (pinigai apyvartoje), arba virtualūs vienadieniai indėliai.

Taigi linkstu manyti, kad laiko momentu t įmanoma konvertuoti į užsienio valiutą pinigus apyvartoje ir vienadienius indėlius (einamąsias sąskaitas). Pastarųjų dalį sudaro ir bankų privalomosios atsargos centriniame banke. Laukiu Jūsų argumentų už ar prieš.

Žiūrim ką turim: pinigų bazė liepos gale 10 602,704 mln Lt (http://www.lb.lt/stat_pub/statbrowser.aspx?group=7291&lang=lt). Oficialios tarptautinės atsargos 14 384,2 mln Lt (http://www.lb.lt/statistics/statbrowser.aspx?group=7229&lang=lt&orient=horz). Jei tikėti šiais skaičiais, visa pinigų bazę laisvai bet kada galima sukonvertuoti į eurus.

Jei LT komercinio banko sąskaitoje yra x Lt, reiškia LB guli pakankama suma rezervų litais. Žmogeliui nutarus savo pinigus komercinio banko sąskaitoje pasikeisti į eurus, komercinis bankas gali savo rezervus litais sukonvertuoti į eurus, jei tik jo rezervų eurais nepakanka tokiai operacijai atlikti, ar ne?. Jei LB visada turi eurų daugiau nei yra apyvartoje litų, reiškia visada gali pakeisti komercinių bankų rezervus litais į eurus. Kurioje vietoje klystu?