Stewart Ross: [Teach Yourself] The Israeli-Palestinian Conflict

Ši knyga apie Izraelio ir Palestinos konfliktą mano rankose atsidūrė visai atsitiktinai: plaukiant jachta į Švediją savo pasiimtą knygą jau buvau suskaitęs, tad teko skolintis ką nors iš draugo. Iš Teach Yourself knygų serijos gilios analizės, aišku, tikėtis negalima, tačiau faktų knygoje pateikiama itin daug – galbūt net per daug, nes per juos kartais sunku įžvelgti esmę. Kiekvienos taikos derybos ar pozicijų keitimas vis tiek galų gale tikslo nepasiekė: konfliktas vis dar vyksta.

Ir, tikėtina, jis tęsis dar ilgai, o didžiausia to priežastis, mano nuomone, tai, jog Palestinoje nėra tvirto lyderio, kurį visi gerbtų. Net Arafatui nepavyko iki galo išlaikyti autoriteto: net jeigu jis ir siekė taikos, tai visada atsirasdavo grupuočių (Hamas, Hezbollah), kurios nesutikdavo su tokia pozicija ir toliau tęsdavo išpuolius prieš Izraelį. Tad ilgalaikė taika neįmanoma, kol visi palestiniečiai (bei kiti arabai bei musulmonai) nėra pasiryžę tvirtai jos siekti.

Aišku, palestiniečius galima suprasti: dar prieš šimtmetį dabartinis Izraelis buvo jų žemės, į kurias masiškai pradėjo keltis žydai. XX amžiaus pradžioje buvo pradėta  pirkti palestiniečių žemės, o paskui, po antrojo pasaulinio karo, žydai paskelbė nepriklausomybę (tuo metu jie jau sudarė daugiau nei trečdalį regiono gyventojų), išstūmė palestiniečius iš jų žemių, netgi vykdė etninį šių žemių valymą. Per pirmuosius Izraelio gyvavimo metus žydų imigracija buvo itin stipri, jie tapo dominuojančia etnine grupe (šiuo metu Izraelyje arabų tėra apie 20 procentų). Vėliau, arabams vis galvojant apie savo žemių atsiėmimą, Izraelis vykdė itin aršią politiką: už karinius išpuolius atkeršyti nepalyginamai didesne jėga. Ši politika vykdoma ir iki šiol: prieš keletą metų įvykusi Izraelio invaziją į Libaną pradėta todėl, jog nuo raketų atakų žuvo keli žydų kareiviai. Nenuostabu, jog arabai į žydus žiūri nedraugiškai.