Ar tinka menas investicijoms?

Meno žinovas iš manęs itin menkas, o ypač jaučiuosi nieko nesuprantantis, kai kalbama apie modernųjį. Nekelia jis man dažniausiai jokių emocijų, kad ir kokia ten gili jame prasmė gal paslėpta. Lygiai taip pat man belieka skėsčioti rankomis, jei kas paklausia ar verta investuoti į meno kūrinius: tekdavo atsakyti, jog gal ir verta, tik reikia labai daug tame mene nusimanyti. Nors turėjau įsivaizdavimą, jog meno kūriniai daugiausiai brangsta būtent tuomet, kai ekonomika pergyvena bumą, o žmonės turi daug laisvų pinigų. Bet tada brangsta ne vien menas – didėja visų turto klasių kainos.

Ir štai pas Felix Salmon užtikau nuorodą į akademinį straipsnį apie investicijų grąžą meno rinkoje. Pasirodo,  nuo 1951-ųjų iki 2007-ųjų metų meno kūriniai kasmet vidutiniškai brangdavo 4,03 procento per metus. Tai žymiai mažiau nei investicijų grąža iš akcijų, nors meno kūriniai nagrinėtu laikotarpiu buvo pelningesnė investicija nei obligacijos. Tiesa, meno kūrinių kainų svyravimas buvo žymiai didesnis nei obligacijų, o jeigu dar prisiminsime, jog meno rinka nėra labai likvidi ir sandorio kaštai yra tikrai nemenki, peršasi išvada, jog investuoti į meną nėra protinga: pirkti meno kūrinius reikia tik jeigu jie teikia nemažą estetinį malonumą. Meno, kaip investicijos idėja tapo populiari tik nuo kokių 2002-ųjų metų, kai meno rinka pergyveno nemažą bumą (kuris, aišku, buvo paskatintas didelių bankininkų ir naftininkų pajamų) – 2002-2007-aisiais metais meno kūriniai kasmet brango po 11,6 procento.

Beje, kitos akademinės studijos teigia, jog investicijų į meną grąža yra didesnė, nei tie vargani 4 procentai per metus, tačiau straipsnio autoriai sako, jog tai galima paaiškinti tuo, jog jų skaičiuojamas meno indeksas yra labai platus, ir į jį įtraukiami ne vien žymiausi menininkai. Daugumos gerai nežinomų autorių meno kūriniai tuoj po jų pardavimo faktiškai turi nulinę vertę, nes jų antrinėje rinkoje neparduosi – kas ir už kiek realiai iš jūsų pirks svetainėje kabančius paveikslus, įsigytus Pilies gatvėje? Tad jeigu iš investavimo į meną norisi tikėtis ne vien estetinio pasitenkinimo, o ir piniginės naudos, vertėtų dairytis tik į garsiausių menininkų darbus. Tik jie už šimtinę litų nesimėto.

Comments Closed

One Comment

  1. Na, o man kažkodėl teko pastebėti, kad apskritai menininkai yra daugiausiai įvertinami tik po savo mirties. Kol jie yra gyvi, tai dažniausiai skursta arba bent jau negyvena tokį platų gyvenimą kaip dažnai jį gyvena menininkų kūrinių pirkėjai (tuomet kai po mirties menininkų darbai būna pripažinti,tampa vertingi ir brangūs). Vadinasi, jei perki meno kūrinį ne dėl estetinio pasitenkinimo, šansai, kad meno kūrinys taps gera investicija ateityje, yra mazi.

Comments are closed.