Investicijos į žmogiškąjį kapitalą

Tarp kolegų ne kartą esame prie alaus svarstę, jog visai nebloga investicija būtų apmokėti mokslus vaikams, mainais už tai gaunant dalį jų būsimųjų gyvenimo pajamų. Juk ne visi tėvai turi pakankamai pinigų, jog galėtų išleisti savo vaikus į geriausias pasaulio mokyklas bei universitetus, tuo tarpu geras išsilavinimas ir patirtis žymiai padidina žmogaus gaunamo atlyginimo dydį. Jeigu investuotojai į būsimuosius talentus gautų ne vien tik fiksuotas palūkanas, kaip kad paprastų studentų paskolų atveju, bet ir dalį būsimųjų studento pajamų, jie būtų suinteresuoti studento sėkme: gal būt siųstų jį į reikiamus kursus, padėtų rasti praktikai geriausias įmones, patartų karjeros planavime ar panašiai.

Pasirodo, ne mums vieniems prie alaus yra kilę tokios idėjos: FT Alphaville rašo apie kompaniją, kuri kaip tik yra sugalvojusi labai panašų investicinį fondą. Investuotojai sumoka už moksleivio ar studento mokslus, o už tai gauna dalį būsimųjų jo gyvenimo pajamų. Neaišku, kokią grąžą investuotojams turėtų atnešti tokios investicijos į žmogiškąjį kapitalą, bet investavimo schema gana įspūdinga.

Tiesa, morale besirūpinantieji čia gali įžvelgti tam tikrą vergovės formą: jeigu į žmogų žiūrima kaip į finansinę priemonę ar investicinį projektą, nešantį pajamas, tai labai greitai galima prieiti prie klausimo, kiek galėtų kainuoti šiais laikais vergai (t.y. kiek verta sumokėti už žmogų, kad 100% jo uždirbamų pajamų pereitų investuotojui, kuris tik turėtų tam tikras išlaidas žmogaus egzistencijai palaikyti). Turint omenyje, jog vidutinis lietuvis į rankas gauna kokius 1500 Lt, kaina išeitų ne tokia jau ir didelė: apie 100 000 Lt.

Comments Closed

6 Comments

  1. Lietuvoje ši schema kažin ar suveiktų, kadangi mentalitetas pas lietuvius biškį kitoks, nei JAV. Išauklėjamas potencialus genijus – ekonomistas, teisininkas, verslininkas, kuris neša investuotojui pelną. Tam tikru atveju lietuvis pasidaro gobšus ir užmiršta savo geradarius (dažniausiai patartas kitų gudruolių) ir nusprendžia “atsiskirti”. Chaltūros laikais tas atsiskyrimas būtų labai aktualus, kai talentingas profesionalas dirbtų jo nevertą darbą oficialiai ir dalyvautų didžiuliuose projektuose kaip neoficialus konsultantas.

    Bent jau aš taip daryčiau. Pamaitinau savo investuotoją 10 metų ir gana, toliau pagal sutartį maitinsiu minimaliai, bet pats kaupsiu didesnius turtus.

  2. Tai jau daro kelios įmonės, aišku daro šiek tiek kitaip. Pvz vieną didžiausio įmonių “Achema”, investuoją į moksleivius kurie mokosi jos remiamoje mokykloje (Jonavos Politechnikos mokyklą). Moksleiviui pasižymėjus keliose srityse (dažniausiai tai būna užsienio kalbos, labiausiai patinka jiems rusų, bet tinka ir su anglų, vokiečių. bei specialybės dalykas) siunčia juos praktikuotis į kitas šalys, moką stipendiją man rodos nuo 600 iki 800 litų, bet yra pasirašomą sutartys, kad baigus mokslą jis/jį turės dirbti jų įmonėje kažkiek metų (nepamenu tiksliai kiek). Ir tai daro ne pirmus metus, todėl manau, kad yra atsiperkanti investiciją. Aišku čia kitokią situaciją, kai pats investuotojas ir gali suteikti darbo vietą.

  3. Na, nesinori traukti senos ir visiems atsibodusios dainelės, tačiau atsižvelgiant į aukštųjų mokyklų absolventų procentą mūsų šalyje ir į diplomo “atsiperkamumą” labai sunku prognozuoti, kaip seksis jaunuoliui pabaigus mokslus. Tėvai juk yra įpareigoti ne tik ekonomiškai, manau, kur kas svarbiau morališkai t.y. kaip čia visų vaikai su universiteto diplomais, o manasis be. 6 metai studijų anaiptol nereiškia, kad būsi kažkam labai reikalingas jas užbaigęs. Va čia Achemos pavyzdys geras, bet kas liečia galimybę tėvams gauti pinigus iš anksto… ypač kai pačios studijos (pvz. filosofijos, istorijos, komunikacijos, sociologijos, politologijos, vadybos ir pan.) yra nemokamos … vėl kažkoks burbulas gaunasi. Šį kart mokslo…

  4. Nereikia toli ieškoti – tą patį daro bankai už drakoniškas palūkanas Lietuvoje, tiesa dėl tokių paskolų vis daugiau studentų renkasi studijas užsienyje. Šiaip investicijos į žmogišką kapitalą – gana rizikinga sritis – ypač tokiu ilgu laikotarpiu. Netgi valstybei nelabai sekasi tuo užsiimti.
    O Achemos pavyzdys tai paprasčiausias banalus darbuotojų trūkumas už nedidelę kainą.

Comments are closed.